Nešu kudašių

Ir kas galėtų pagalvoti – pabrukusi uodegą, viską metus, nešu kudašių iš Argentinos.

Buenos Aires man taip patinka, kad kažkada esu sau pagalvojusi – jei čia tektų dėl kokių nors („karo, maro", ...) priežasčių užstrigti, didelės nelaimės man nebūtų. Nes tai vieta, kurioje jaučiuosi gerai.

Na ir va, per plauką vos neužstrigau. Tiesą sakant, jei nebūčiau priėmus operatyvių sprendimų, arba nebūčiau domėjusis kas vyksta, galėjau ir likti ten. Gal mėnesiui (tas praktiškai nesiskaito), o gal... kas dabar jau žino, kai tas virusas taip išdykauja.

Po savaitės, kurią praleidau dar normaliai, t.y. šokdama, uždarius visas milongas, neleidau sau dėl to nusiminti, nusprendžiau užsiimti tuo, kam niekad laiko neatsiranda – teatrais, muziejais. Juk BA labai turtingas kultūra miestas. Betgi ir tai užsidarė! Vienintelė pramoga  liko pasivaikščiojimai gatvėmis, kas irgi neblogai, nes kovą oras nuostabus.

Argentinos valdžiai vieną dieną pareiškus, kad už keleto dienų mėnesiui uždaro tarptautinę oro erdvę, supratau, kad reikia neatidėliojant grįžti į Lietuvą. Prasidėjo aviabilietų keitimo-pirkimo odisėja. Tiesą sakant, tas praktiškai užėmė visas mano paskutines BA buvimo dienas. Tai buvo dienos, pilnos nuolatinio streso, ir jau nebesistebint, kai prieš pusdienį sugalvotas geras planas vėliau pasirodo jau rizikingas, kai vargais negalais pakeistas bilietas į tinkamą dieną po kelių valandų tampa niekiniu, nes skrydžiai atšaukiami. Dienos, kai kas valandą tikrinau visus savo komunikacinius kanalus, ar nėra pasikeitimų. Jokiu būdu negaliu  pykti ant avialinijų, kad negalima joms prisiskambinti. Giliai užjaučiu jų darbuotojus, kuriems šiomis sąlygomis teko toksai galvasopis. Mano stresas – tik mano vienos sugriuvusi kelionė, ir į tai stengiuosi žiūrėti kaip į nuotykį, bet tiems, kas tvarko šimtus sugriuvusių kelionių, tai sunkus darbas.

Pirmame, ilgiausiame skrydyje, prieš pakylant pilotas pranešė, kad tai paskutinis reisas į Madridą. Keleiviai karštai plojo... Ar dėl to, kad paskutinis, ar dėl to, kad dar spėjome?

Madrido oro uoste darbuotojai – vos ne su dujokaukėmis (nežinau kaip pavadinti tuos gremėzdiškus respiratorius). Ir nors turėjau nesusipratimą dėl savo skrydžio iš Madrido į Londoną, viskas buvo išspręsta greitai ir paslaugiai. Na, oro uostas – apytuštis, tai bepigu. Visi oro uostai apytuščiai, tad, sakyčiau, rizika užsikrėsti neturėtų būti didelė.

Grįžimo į Vilnių logistinis planas iš originalaus galiausiai transformavosi į gana idomų: Buenos Aires – Madridas – Londonas – Oslas – Vilnius. Iš viso to ramus buvo tik skrydis BA – Madridas.

Toliau:

Madride, nepraleidus manęs vieniems varteliams, darbuotojai pasakė, kad tai logiška, nes skrydis į Londoną atšauktas. Ir tai tuomet, kai šeima, kol skridau virš Atlanto, nupirko man bilietą tai dienai iš Londono. Po nelabai intensyvių pasibylinėjimų, kuriuose aš pati praktiškai nedalyvavau, darbuotojai pasidalinę į dvi komandas ginčijosi atšauktas skrydis ar ne, buvo prieita išvados, kad neatšauktas, ir buvau praleista. Skrydį radau, iki Londono atskridau.

Londone, jau lipant į lėktuvą, buvau neįleista į jį! Nes nesu nei Norvegijos pilietė, nei gyvenu ten. Bilieto turėjimas neimponavo, kaip ir mojavimas pačių norvegų surašytomis taisyklėmis (šios dienos redakcija) kas ir kaip gali patekti į Oslo oro uostą coronos metu. Iš to streso, kad būsiu palikta, pamiršau jiems pasakyti dar vieną argumentą, jog lagaminą tai jau įkrovė į lėktuvą.  Ačiū nugalėjusiam žmogiškumui ir pareigūnų nepatingėjimui savo darbą atlikti iki galo. Galiausiai į lėktuvą įleista buvau.

O štai Osle mane sutiko labai mandagiai. Drįsu taip susireikšminusiai sakyti, kad „mane sutiko“ todėl, kad norvegai veikė pagal tikslias instrukcijas, gal kiek perteklines, nežinau, bet iš viso lėktuvo buvau vienintelė negyvenanti Norvegijoje, tad manimi viena ir užsiiminėjo – kareiviai poromis pasikeisdami vedžiojo šen bei ten. Kai jau turbūt su visa kareivių kuopa pasivaikščiojau po tuščią oro uostą, įsodino mane (vieną!) į didelį autobusą ir nuvežė į viešbutį. Autobusas važiavo iki kelią pertvėrusio visureigio, iš kurio iššoko vėlgi du kareiviai ir perėmė mane iš autobuso vairuotojos. Ir štai, o palaima, aš jau minkštoje švarioje lovoje. Nesvarbu, kad karantinuota ir iš kambario negaliu kojos iškelti. Pamiegosiu, ir pradedu jau tikėti, kad rytojaus rytinis skrydis į Vilnių bus, ir gal bus net be nuotykiu.  

Šiek tiek sąžinė raudonuoja iš gėdos, kad dėl savo kelionės tenka pridaryti kitiems rūpesčių. Bet kas galėjo  prieš keletą savaičių pagalvoti, jog pasaulis staiga taip pasikeis. Kaip sakoma, žinotum kur krisi, pasidėtum pagalvę. Bet arba nepasidedi, arba pasidedi ne toje vietoje...  Vienok, nesigailiu patekusi  į tokį keistą įvykių verpetą. Gal tai ir pati keisčiausia ir nedašokta kelionė į BA, bet patirtis tikrai nenuobodi. Ir tenepasikartoja ji daugiau, nei man nei kitiems.