Kai vykau į čia, BA, prieš savaitę, infekuotų žmonių Argentinoje
dar nebuvo nustatyta. Lyg ir atrodytų į saugesnę vietą vykstu. Naivu būtų to
tikėtis - virusams valstybių sienos negalioja, vizų jiems nereikia, o atstumai –
tik laiko klausimas.
Taigi, šiai dienai Argentina jau turi infekuotųjų startinį
kapitalą ir pradinę paniką.
Milongose pradžioje tas nesijautė niekaip. Na, pašnekėdavom
su šokio partneriais pauzėse tarp šokių, bet tik šiaip, pokalbiui palaikyti.
Staiga kilo banga! Greičiausiai inspiruota fakto, kad prieš savaitę į Argentiną
atvyko grupė turistų, tarp kurių yra Italijoje vykusio tango encuentro dalyvių,
o tame encuentro buvo nustatyti corona atvejai. Ir tie žmonės pavaikščiojo čia
po milongas.
Tai ir va, vakar plūstelėjo pranešimai apie apribojmus užsieniečiams
ateiti į milongas, laikantis 15 dienų karantino principo. Rūpestį suprantu, tik
gana keistai skamba kai kurių organizatorių reikalavimai užsieniečiams parodyti
paso kopiją su atvykimo datos štampuku, kai vietiniams tai paliekama „ant
sąžinės“. Galų gale virusą saujoje nešiotis gali ne tik užsienietis, ne tik
vietinis, grįžęs iš Italijos, bet ir iš BA kojos neiškeliantis pilietis, kuriam
į veidą galbūt autobuse nusičiaudėjo itališkas arba iš Kinijos sugrįžęs prašalaitis.
Kažkaip nenuosekliai skamba tokia
milongos savisaugos taisyklė.
Dieną prieš šių apribojimų paskelbimą dar nesupratau, ko
mano įprastoje milongoje man taip nesisekė „kabinti“ kavalierius. Geresni
vaikinai kažkaip suko akis nuo manęs, o tandos, kurias gavau, buvo viena už
kitą prastesnės. Ne tiek suirzau, kiek nuobodžiai apsnūdau ir laukiau
nesulaukiau kada ateis laikas ir galėsiu pervažiuoti laimės ieškoti į kitą
milongą. Galiausiai šokant tikrai puikią tandą su nepažįstamu žmogumi, o
kadangi nepažįstamu, tai tikėtina užsieniečiu, paklausiau iš kur jis. Žmogus
įsitempė, sutriko, ir droviai atsakė – iš Italijos... ir skubiai pridūrė „bet iš pietų“. Na ir ką daryt. Tandai jau pasirašyta, nieko
jau nepadarysi, apsikabinti suspėjom, žmogus mandagus ir, tikiuosi,
atasakingas, tai nepuoliau prašyti parodyti to štampuko pase.
Tą pačią dieną kitoje milongoje El Beso klube radau kuo
puikiausią milongą su puikiais šokėjais ir be jokios baimės Europai. Tam
vakarui kompensacija gauta, vakaras liko pašoktas, o štai kaip čia toliau bus,
oi, dar nežinia.
Vakar mano rezervaciją staliukui milongos organizatorė priėmė,
ir netrukus po to pasirodė jos skelbimas apie tą reikalavimą dėl 15 dienų. Puoliau
klausti organizatorės, tai ką man dabar daryti, aš čia dar tik savaitę. Nežinau
kodėl, bet man ateiti leido. Matyt labai sveika ir negrėsminga atrodau. Ai,
bet gal geriau būčiau nėjus. Milonga, paprastai pilnutėlė, šįkart buvo visai nukraujavusi,
ir tokiu metu, kuomet paprastai būna pats
pikas, ji jau buvo pustuštė, todėl ramia sąžine numigravau vėlgi į El Beso, į
pirmadieninę praktiką. Ir ką gi, vėl radau pilną energijos šutvę, šokti jau
nebenorėjau, nes po poros nedamiegotų naktų akys prašėsi degtukų. Tenorėjau įsitikinti,
kad ne visur europiečių bijo ir kad yra dar kur pasišokti.
Bet nesu tikra kaip čia bus toliau. Rytoj šaukiamas
didysis milongų organizatorių susirinkimas, kuriame tikimasi aptarti milongų
strategiją corona šviesoje. Nežinau, gal ką nors susitars, o gal ir ne. Žinia,
kaip būna su tais tango susirinkimais.
Milongose atsirado dar vienas įprastas daiktas, pasidėtas „po
ranka“ ant staliuko. Tai rankų dezinfekatorius, kas tapo madingu aksesuaru,
būtinu kiekvienoje rankinėje (kišenėje). Aišku, pirkti jų jau niekur nebėra.
Vakar, o laimė, aptikau vienišą dailų flakonėlį. Čiupau jį nesidarydama!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą