Nešu kudašių

Ir kas galėtų pagalvoti – pabrukusi uodegą, viską metus, nešu kudašių iš Argentinos.

Buenos Aires man taip patinka, kad kažkada esu sau pagalvojusi – jei čia tektų dėl kokių nors („karo, maro", ...) priežasčių užstrigti, didelės nelaimės man nebūtų. Nes tai vieta, kurioje jaučiuosi gerai.

Na ir va, per plauką vos neužstrigau. Tiesą sakant, jei nebūčiau priėmus operatyvių sprendimų, arba nebūčiau domėjusis kas vyksta, galėjau ir likti ten. Gal mėnesiui (tas praktiškai nesiskaito), o gal... kas dabar jau žino, kai tas virusas taip išdykauja.

Po savaitės, kurią praleidau dar normaliai, t.y. šokdama, uždarius visas milongas, neleidau sau dėl to nusiminti, nusprendžiau užsiimti tuo, kam niekad laiko neatsiranda – teatrais, muziejais. Juk BA labai turtingas kultūra miestas. Betgi ir tai užsidarė! Vienintelė pramoga  liko pasivaikščiojimai gatvėmis, kas irgi neblogai, nes kovą oras nuostabus.

Argentinos valdžiai vieną dieną pareiškus, kad už keleto dienų mėnesiui uždaro tarptautinę oro erdvę, supratau, kad reikia neatidėliojant grįžti į Lietuvą. Prasidėjo aviabilietų keitimo-pirkimo odisėja. Tiesą sakant, tas praktiškai užėmė visas mano paskutines BA buvimo dienas. Tai buvo dienos, pilnos nuolatinio streso, ir jau nebesistebint, kai prieš pusdienį sugalvotas geras planas vėliau pasirodo jau rizikingas, kai vargais negalais pakeistas bilietas į tinkamą dieną po kelių valandų tampa niekiniu, nes skrydžiai atšaukiami. Dienos, kai kas valandą tikrinau visus savo komunikacinius kanalus, ar nėra pasikeitimų. Jokiu būdu negaliu  pykti ant avialinijų, kad negalima joms prisiskambinti. Giliai užjaučiu jų darbuotojus, kuriems šiomis sąlygomis teko toksai galvasopis. Mano stresas – tik mano vienos sugriuvusi kelionė, ir į tai stengiuosi žiūrėti kaip į nuotykį, bet tiems, kas tvarko šimtus sugriuvusių kelionių, tai sunkus darbas.

Pirmame, ilgiausiame skrydyje, prieš pakylant pilotas pranešė, kad tai paskutinis reisas į Madridą. Keleiviai karštai plojo... Ar dėl to, kad paskutinis, ar dėl to, kad dar spėjome?

Madrido oro uoste darbuotojai – vos ne su dujokaukėmis (nežinau kaip pavadinti tuos gremėzdiškus respiratorius). Ir nors turėjau nesusipratimą dėl savo skrydžio iš Madrido į Londoną, viskas buvo išspręsta greitai ir paslaugiai. Na, oro uostas – apytuštis, tai bepigu. Visi oro uostai apytuščiai, tad, sakyčiau, rizika užsikrėsti neturėtų būti didelė.

Grįžimo į Vilnių logistinis planas iš originalaus galiausiai transformavosi į gana idomų: Buenos Aires – Madridas – Londonas – Oslas – Vilnius. Iš viso to ramus buvo tik skrydis BA – Madridas.

Toliau:

Madride, nepraleidus manęs vieniems varteliams, darbuotojai pasakė, kad tai logiška, nes skrydis į Londoną atšauktas. Ir tai tuomet, kai šeima, kol skridau virš Atlanto, nupirko man bilietą tai dienai iš Londono. Po nelabai intensyvių pasibylinėjimų, kuriuose aš pati praktiškai nedalyvavau, darbuotojai pasidalinę į dvi komandas ginčijosi atšauktas skrydis ar ne, buvo prieita išvados, kad neatšauktas, ir buvau praleista. Skrydį radau, iki Londono atskridau.

Londone, jau lipant į lėktuvą, buvau neįleista į jį! Nes nesu nei Norvegijos pilietė, nei gyvenu ten. Bilieto turėjimas neimponavo, kaip ir mojavimas pačių norvegų surašytomis taisyklėmis (šios dienos redakcija) kas ir kaip gali patekti į Oslo oro uostą coronos metu. Iš to streso, kad būsiu palikta, pamiršau jiems pasakyti dar vieną argumentą, jog lagaminą tai jau įkrovė į lėktuvą.  Ačiū nugalėjusiam žmogiškumui ir pareigūnų nepatingėjimui savo darbą atlikti iki galo. Galiausiai į lėktuvą įleista buvau.

O štai Osle mane sutiko labai mandagiai. Drįsu taip susireikšminusiai sakyti, kad „mane sutiko“ todėl, kad norvegai veikė pagal tikslias instrukcijas, gal kiek perteklines, nežinau, bet iš viso lėktuvo buvau vienintelė negyvenanti Norvegijoje, tad manimi viena ir užsiiminėjo – kareiviai poromis pasikeisdami vedžiojo šen bei ten. Kai jau turbūt su visa kareivių kuopa pasivaikščiojau po tuščią oro uostą, įsodino mane (vieną!) į didelį autobusą ir nuvežė į viešbutį. Autobusas važiavo iki kelią pertvėrusio visureigio, iš kurio iššoko vėlgi du kareiviai ir perėmė mane iš autobuso vairuotojos. Ir štai, o palaima, aš jau minkštoje švarioje lovoje. Nesvarbu, kad karantinuota ir iš kambario negaliu kojos iškelti. Pamiegosiu, ir pradedu jau tikėti, kad rytojaus rytinis skrydis į Vilnių bus, ir gal bus net be nuotykiu.  

Šiek tiek sąžinė raudonuoja iš gėdos, kad dėl savo kelionės tenka pridaryti kitiems rūpesčių. Bet kas galėjo  prieš keletą savaičių pagalvoti, jog pasaulis staiga taip pasikeis. Kaip sakoma, žinotum kur krisi, pasidėtum pagalvę. Bet arba nepasidedi, arba pasidedi ne toje vietoje...  Vienok, nesigailiu patekusi  į tokį keistą įvykių verpetą. Gal tai ir pati keisčiausia ir nedašokta kelionė į BA, bet patirtis tikrai nenuobodi. Ir tenepasikartoja ji daugiau, nei man nei kitiems.

Koronė su tuo corona

Kai vykau į čia, BA, prieš savaitę, infekuotų žmonių Argentinoje dar nebuvo nustatyta. Lyg ir atrodytų į saugesnę vietą vykstu. Naivu būtų to tikėtis - virusams valstybių sienos negalioja, vizų jiems nereikia, o atstumai – tik laiko klausimas.

Taigi, šiai dienai Argentina jau turi infekuotųjų startinį kapitalą ir pradinę paniką.

Milongose pradžioje tas nesijautė niekaip. Na, pašnekėdavom su šokio partneriais pauzėse tarp šokių, bet tik šiaip, pokalbiui palaikyti. Staiga kilo banga! Greičiausiai inspiruota fakto, kad prieš savaitę į Argentiną atvyko grupė turistų, tarp kurių yra Italijoje vykusio tango encuentro dalyvių, o tame encuentro buvo nustatyti corona atvejai. Ir tie žmonės pavaikščiojo čia po milongas.

Tai ir va, vakar plūstelėjo pranešimai apie apribojmus užsieniečiams ateiti į milongas, laikantis 15 dienų karantino principo. Rūpestį suprantu, tik gana keistai skamba kai kurių organizatorių reikalavimai užsieniečiams parodyti paso kopiją su atvykimo datos štampuku, kai vietiniams tai paliekama „ant sąžinės“. Galų gale virusą saujoje nešiotis gali ne tik užsienietis, ne tik vietinis, grįžęs iš Italijos, bet ir iš BA kojos neiškeliantis pilietis, kuriam į veidą galbūt autobuse nusičiaudėjo itališkas arba iš Kinijos sugrįžęs prašalaitis.  Kažkaip nenuosekliai skamba tokia milongos savisaugos taisyklė.

Dieną prieš šių apribojimų paskelbimą dar nesupratau, ko mano įprastoje milongoje man taip nesisekė „kabinti“ kavalierius. Geresni vaikinai kažkaip suko akis nuo manęs, o tandos, kurias gavau, buvo viena už kitą prastesnės. Ne tiek suirzau, kiek nuobodžiai apsnūdau ir laukiau nesulaukiau kada ateis laikas ir galėsiu pervažiuoti laimės ieškoti į kitą milongą. Galiausiai šokant tikrai puikią tandą su nepažįstamu žmogumi, o kadangi nepažįstamu, tai tikėtina užsieniečiu, paklausiau iš kur jis. Žmogus įsitempė, sutriko, ir droviai atsakė – iš Italijos...  ir skubiai pridūrė „bet iš pietų“.  Na ir ką daryt. Tandai jau pasirašyta, nieko jau nepadarysi, apsikabinti suspėjom, žmogus mandagus ir, tikiuosi, atasakingas, tai nepuoliau prašyti parodyti to štampuko pase.

Tą pačią dieną kitoje milongoje El Beso klube radau kuo puikiausią milongą su puikiais šokėjais ir be jokios baimės Europai. Tam vakarui kompensacija gauta, vakaras liko pašoktas, o štai kaip čia toliau bus, oi, dar nežinia.

Vakar mano rezervaciją staliukui milongos organizatorė priėmė, ir netrukus po to pasirodė jos skelbimas apie tą reikalavimą dėl 15 dienų. Puoliau klausti organizatorės, tai ką man dabar daryti, aš čia dar tik savaitę. Nežinau kodėl, bet man ateiti leido. Matyt labai sveika ir negrėsminga atrodau. Ai, bet gal geriau būčiau nėjus. Milonga, paprastai pilnutėlė, šįkart buvo visai nukraujavusi, ir tokiu metu, kuomet paprastai  būna pats pikas, ji jau buvo pustuštė, todėl ramia sąžine numigravau vėlgi į El Beso, į pirmadieninę praktiką. Ir ką gi, vėl radau pilną energijos šutvę, šokti jau nebenorėjau, nes po poros nedamiegotų naktų akys prašėsi degtukų. Tenorėjau įsitikinti, kad ne visur europiečių bijo ir kad yra dar kur pasišokti.

Bet  nesu tikra kaip čia bus toliau. Rytoj šaukiamas didysis milongų organizatorių susirinkimas, kuriame tikimasi aptarti milongų strategiją corona šviesoje. Nežinau, gal ką nors susitars, o gal ir ne. Žinia, kaip būna su tais tango susirinkimais.

Milongose atsirado dar vienas įprastas daiktas, pasidėtas „po ranka“ ant staliuko. Tai rankų dezinfekatorius, kas tapo madingu aksesuaru, būtinu kiekvienoje rankinėje (kišenėje). Aišku, pirkti jų jau niekur nebėra. Vakar, o laimė, aptikau vienišą dailų flakonėlį. Čiupau jį nesidarydama!

Važiuoti ar nevažiuoti ir kiek tai kainuoja?

Nėra net klausimo, ar šokantys tango nori  bent kartą gyvenime apsilankyti tango gimtinėje.  Daugelis tai įsivaizduoja kaip neįgyvendinamą svajonę dėl kelionės brangumo. Taip, Argentina toli, ir aviabilietas kainuoja brangiai. Nenoriu barstyti druskos ant jautrių vietų bei landžioti į svetimas kišenes, bet nagi, žmonės… Pinigai juk ne tik išleidžiami, bet ir uždirbami. O gerai paieškojus skrydžių variantų, nesunku pastebėti, kad pasistengus galima rasti ir nedrakoniškų kainų. Žinia, žemesnę kainą dažniausiai lydi kas nors nepatrauklaus, pavyzdžiui, nepatogios jungtys. Bet jei labai nori, tai ką tie nepatogumai. Be to, atsisakyk keleto tango maratonų/encuentrų – štai tau ir suma bilietui į BA.

Savo šešioliktai kelionei į BA išbandžiau Norwegian avialinijas, save pozicionuojančias kaip žemų kainų. Ties šia vieta norisi gudriai nusišypsoti. Bet iš tiesų tai tos kainų klastos ne tiek jau daug. Bet užtai daugiau pasirinkimo žmogui kokį bilietą pirkti, yra kelios gradacijos, beje, pas juos nėra nei biznio, nei pirmos klasės. Jei neturi  bagažo ir esi pasiryžęs užkandžiauti savais užkandžiais iš namų, tai išties bilietas ne toks jau brangus.  Aš nemoku be bagažo, todėl pirkau ir bagažą, ir maistą. Net ir su tuo kaina pasirodė tokia priimtina, kad atgaliniam skrydžiui leidau palepinti save ir pasiėmiau ekonominę premium.

Skrendant tokius ilgus atstumus (beveik 14val.), įprasta gauti pagalvėlę, antklodę, keleiviams pasiūloma vandens. Tik, pasirodo, ne Norwegian. Nei “kaldros”, nei pagalvės niekas taip paprastai neduoda. Nori – pirk (nepastebėjau, kad kas aplink mane būtų tą padaręs). Vandeniu irgi niekas nesišvaisto. Nori – pirk. Štai iš kur tas bilieto pigumas. Žinant tai ir apsirūpinus vandeniu dar prieš lipant į lėktuvą, tai neturėtų būti didžiulė bėda. Bet reikia tą žinoti, kitaip teks tapti lėktuvo baro klientu.

Tiesa, vienas svarbus “bet”: iš Vilniaus Norwegian neskraido. Man dėl susiklosčiusių aplinkybių – reikiamu laiku turėjau reikalų Londone – buvo visai patogu pasinaudoti tiesioginiu Norwegian skrydžiu Londonas – BA. Bet maža kas ir kam, todėl dalinuosi informacija.

Dar apie pinigus Argentinoje. Tą neilgą pastarąjį laiką, kol šalį valdė prezidentas Macri, valiutos kursai buvo praktiškai tik bankiniai, t.y. oficialusis nuo “gatvinio”, taip vadinamo blue kurso jei ir skyrėsi, tai tiek mažai, kad paprasčiausia buvo pinigus keistis banke ar keityklose. Tautai išsirinkus populistinį naują prezidentą, blue kursas kaip raketa šovė šalin nuo oficialaus.  Nepatingėjus atsivežtus savo šlamančius išsikeisti ne banke, galima ženkliai išlošti, kas reiškia realiai pigesnį pragyvenimą.

Toliau – dar vienas dalykas. Ar tikrai nuvykus laukia tai, ko tikėjaisi. Grubiai kalbant – ar patiks. Tango BA ir tango visur kitur nėra vienas ir tas pats. Aš ne tiek apie patį šokį, kiek apie milongų papročius ir žmonių elgesį jose. Pabandysiu įvardinti, kokie skirtumai laukia.

Muzika. Bent jau Europoje tango bičiuliai dievina senąją muziką. Nesakau, kad BA ji nemėgstama, bet milongose kokio nors Canaro geriausiu atveju gausi vieną tandą, kaip egzotiką. Čia vyrauja stambioji artilerija, turtinga sudėtingais ritmais ir veržliomis melodijomis. Beje, jei koks DJ sumano paeksperimentuoti su visokiomis inovacijomis, tai sulaukia didelio šokėjų nepasitenkinimo.

Kiti šokiai. Pirmiausia, ką apie tai noriu pasakyti – tuo metu, kai Europoje visi krykštaudami šoka alia milongą pagal Rodriguez fokstrotus, čia tokia nesąmonė neįsivaizduojama. Visų pirma, ko gero ir net negirdėjau, kad čia grotų fokstrotus. Priežastis paprasta: fokstrotas yra šokis, šokis, pavadinimu “fokstrotas”. Ir taip jau yra, kad bent jau dabar toks šokis čia nėra madingas, nieks jo nemoka šokti. Gal kada ateis į madą, niekad negali to žinoti. O būtų šaunu. Kadaise, pamenu, buvo madingas pasadoblis, ir ką, vieną tandą milongose šauniai pamarširuodavo, būdavo visai smagu. Paskui palengva tie pasadobliai dingo iš milongų. Bet kokios bebūtų kitų ritmų tandos, niekas jų nebando šokti kaip tango.

Šventos vietos. Tradicinėse milongose, kaip žinia, kiekvienas atėjęs yra pasodinamas. Gavai kėdę, ir ji tavo visam vakarui. Pas mus žmonės mėgsta milongoje laisvai migruoti. Pasėdėti tai šen, tai ten, nekreipiant dėmesio, ar kėdė, ant kurios sėdasi, galbūt jau kieno nors jau “okupuota”. Čia tokios minties net nėra – sėstis ne ten, kur gavai “paskyrimą”. Lankausi vienoje praktikoje, kur formatas net toks formalus, nieks ten nesodina, gali sėsti kur nori bei keisti savo vietą eigoje, bet net ir čia yra gerbiama “pasižymėta” teritorija.

Nerštavietės. Ooo, čia tai esminis skirtumas. Kartą milongoje Romoje buvau maloniai nustebinta, kad šokėjai buvo skrupulingai susodinami, paskirtų vietų žmonės laikėsi, ir tai buvo nuostabu. Bet po kurio laiko žiūriu, kad kažkaip kone visos kėdės tuščios, nežinia kur žiūrėti, kad gautum partnerį šokiui, aplik tuščia. Bet užtai šokių aikštės prieigose, ten, kur padėtas maistas, šurmuliavo minia. Štai ten ir vyko visi verbaliniai cabaceo. Maistas – atskiras klausimas, Europoje labai mėgstama milongose patiekti maisto. BA – nieko panašaus. Jokių maisto stalų (yra baras, prašom, galima nusipirkti kokią empanadą, net nebūtina eiti link baro, padavėjai aptarnauja), jokių nerštaviečių. Žinau, kad daug kam tokie furšetiniai būreliai patinka, todėl turiu nuvilti – BA tradicinėse milongose to nėra.

Gimtadieniai. BA gan dažnai teka matyti milongose švenčiamus gimtadienius. Nebūtinai tas vyksta garsiai ir viešai, pranešama apie gimtadienį, jei jis kokio nors žymesnio šokėjo. O norintis pabūti su draugais savo gimtadienio proga užsako milongoje stalą, pasikviečia draugų, atsineša tortą, sėdi kompanija, švenčia sau, o milonga eina savo vaga. Kaip ir bet kokiame bare ar restorane. Deja, bent jau Lietuvoje Tokio papočio neturim.

Kadaise Obelisko klube moterų pusę aptarnavo toks moterų akį traukiantis padavėjas. Nyku pasidarė, kai jo neliko. Ne taip  seniai sužinojau, kad jis pradėjo mokytis šokti. Ir štai vakar – še. Jis atėjo į milongą jau kaip šokėjas! Tiksliau, sėdėtojas. Šokti dar neišdrįso. Nieko nieko, palauksim. Mylėjom padavėją, šokėją mylėsim dar labiau J

Įsijungiau televizorių. Spėkite, ir ką gi pamačiau. Teisingai! Viskas – apie corona virusą.