Ricardito

Pirmas dalykas, ko pasigedau tik atvykus – tai Ricardito. Nei vienoje milongoje jo nebuvo. Paklausus žmonių, sužinojau, kad sunkiai susirgo. Šiandien pasakė, kad jau išėjo.

Liūdna. Man jis buvo kaip milongų talismanas, kaip būtinas atributas. Ateidavo visuomet vienas pirmųjų ir būdavo kone visą milongą. Su kostiumu, kaklaraiščiu, batai lyg veidrodis. Visos damos norėjo su juo šokti. Kartą teko su juo pašokti, atsimenu tik viena, ką jis pasakė: „aš gyvas, kol šoku“. Taip ir nutiko, liovęsis šokti, jis ir paliko šį pasaulį.

Ricardito įspūdį darė daug kam, pavyzdžiui, galima paskaityti ką parašė Evaldas, iš ten yra ir nuoroda į Practimilonguero interviu su juo.

Geriausia dienos tanda

Kai milonga būna labai gera, galvos nesuku, kada baigti. Kai nelabai gera ar visai bloga, laukiu padorios tandos, po kurios galėčiau patenkinta išeiti.

Šandien tos „gerosios“ tandos sulaukiau tik už milongos ribų.

Kad nesijausčiau kažką praleidusi, šiandien vis tik nusprendžiau patikrinti praktikuotą trečiadieninį duetą Caning + La Milonguita. Iš karto galiu pasakyti, kad galų gale širdyje teko pripažinti, jog savo identitetą BsAs ir priklausomybę konkrečiai bendruomenei jau turiu, ir kartu kiek paaipgailestauti, kad nenuėjau šiandien į sau įprastą vietą, Na, bet jei nebūčiau prasiblaškiusi, irgi ko gero būčiau galvojusi, kad liko nesutvarkytas reikalas.

Caning salone, ankstyvoje milongoje nustebino mažas žmonių kiekis. Paklausiau žmonių, kodėl taip, sako, pastaruoju metu – taip, sumažėjo žmonių. Kiek nejauku, kai tokia didelė salė yra pustuštė. Vienok pasišokau kiek tokiomis sąlygomis įmanoma, gerai. Išskyrus cumbia tandą, kur partneris šoko visai ne į muziką ir dėl to man teko laukti nesulaukti kada ta tanda baigsis. Paskui jis dar sako, ko tokia rimta šokai? Kodėl kodėl, todėl kad kankinausi. Galų gale sutikau savo ko gero seniausią (stažo prasme) gerbėją Santechniką. Žodžiu Caninge visai neblogai, tik mažai.

Punktas nr.2: La Milonguita. Šią milongą tekdavo vertinti plačiausioje skalės amplitudėje. Šiandien, deja,   apatinė skalės riba, ir gal dar žemiau nuleista. Čia vis tik prisimenu, kuo gerai eiti į milongą vienai – vienam žmogui visuomet randa atsisėdimui plyšiuką kur nors geroje vietoje, taip man būdavo visuomet kai ateidavau viena. Gal dėl to ir gerai pasišokdavau, ir milonga buvo gera. Šįkart atėjome trise, kas iškart sukomplikavo situaciją ir stalą gavom pasieniui, į kur sėdintys orūs vyrai nesižvalgo, ir šokti tenka su visokiais pro šalį migruojančiais. Varge vargeli, tandos buvo viena už kitą blogesnės. Gerų šokėjų gal ir buvo, bet juos surasti toje košėje per vieną vakarą beviltiška. Kad nuotaika nesubiurtų, galvojau apie tai, kad vis tik kaip gerai didelė tango bendruomenė. Aš čia be ironijos. Apie La Milonguita sukasi didžiulė tango bendruomenė. Kad ji nenumirtų, ji turi būti didelė, ir nėra čia ko verkšlenti, kad nėra su kuo pašokti. Sveikoje bendruomenėje visuomet yra gerų, patyrusių šokėjų, yra žalių naujokų, turi būti ir čiudakų. Šeimoje vietos visiems turi būti. Milongos organizatoriai, matosi, įdeda didelę dūšią už šios šeimos palaikymą. Aš milongoje buvau tik viešnia, todėl negaliu turėti didelių pretenzijų, kad taip užklydus vat ėmiau ir nepatyriau tango ekstazės.  Kas buvo gražaus ir jaudinančio – tai dauno sindromu sergančių jaunuolių grupė, „tango būrelis“. Jie gražiai sėdėjo už vieno stalo, ir milongai įpusėjus buvo jų pasirodymas. Šoko kaip sugebėjo, bet labai nuoširdžiai ir su entuziazmu. Atitinkamai ir publikos buvo sutikti, su daug audringų plojimų ir „bisų“. Sujaudino iki ašarų.

Mano kompanionės nelaukdamos milongos pabaigos paliko mane, išvažiavo namo, o aš likau puoselėti savo metodo – sulaukti normalios tandos, po kokios negaila būtų eiti namo. Pabandžiau, gavosi Troilo distanciniu būdu. Velniai griebtų. Supratusi, kad nieko nebus, išėjau.

Įsėdau į taksi, paaiškinau kur mane vežti, o taksistas ir klausia – ar kalbi rusiškai? Sako, taip ir jaučiu, kad turi kalbėti rusiškai. Armėnas. 16 metų kaip emigravęs į Argentiną, kur ir dirba taksistu. Blogai, sako, Armėnijoje, liūdna, greitai ten bus karas. Kelias, kurį jis mane turėjo nuvežti iš Palermo iki Congreso, pasirodė per trumpas, tad skubėjome greitai pasikalbėti. Daug visko manęs klausinėjo, ir apie lietuvių kalbą, ir ar patinka man BsAs, ir ar mano vyras nepavydi, kad aš čia šoku...  Privežęs prie namų, kaip ir dera buenosairietiškam taksistui, palaukė kol aš saugiai užsirakinsiu laiptinėje iš vidaus, ir tik tada pamojavęs nuvažiavo.

Šita kelionė namo buvo geriausia dienos tanda.

Kaip gydžiausi nuo priklausomybės

Pirmas mano šeštadienio pasišokimas Cachirulyje sukėlė minčių apie tai, kad reikia kažką keisti, nes Cachirulis nėra juk šventa karvė.

Taigi, atėjus sekančiam šeštadieniui, ėmiau ir pakeičiau. Nelengva tai buvo, oi nelengva. Kelis metus iš eilės šeštadieniais ėjus būtinai į Cachirulį imti ir nenueiti. Baisu. Turėtų pasaulis sugriūti, o aš patirti baisią netektį.  Bet tvirtai suėmiau save į rankas, įtempiau visas valios pastangas ir padariau tai!

Tam padėjo faktas, kad vienos apynaujės šeštadienio milongos, daromos La Nacional patalpose, šeimininkas, pašokdinęs mane, pakvietė asmeniškai. Dar toks faktas, kad milongoje groja gyva muzika, kas man gal pernelyg ir neimponuoja, bet, pamaniau, smalsu paklausyti kaip grojamas tango dabar.

Et, ir dar slapčiau pamaniau, kad jei labai jau nepatiks, po poros valandų perbėgsiu į Cachirulį.

Slaptą perbėgimo planą iškart teko išbraukti iš slaptų minčių skyrelio, nes kaip paaiškėjo atėjus, gyva muzika – tik nuo 01:30 val. Suplojus 100 pesų už milongą labai jau neekonomiška būtų dingti iš jos dar net neįsivažiavus procesui. Et, kadangi po penktadienio persišokimo buvau dar neišalkusi, nusprendžiau ramiai patūnoti stebėtojo pozicijoje.

Milonga Mi Refugio, į kurią atėjau, na, milonga kaip milonga, nei labai gera, nei labai bloga. Kadangi buvau be rezervacijos, šeimininkas baisingai jaudinosi nerasdamas man vietos priekinėse pozicijose, bet nuraminau jį, sakydama, kad man labai gerai ir prie sienos. Iš tiesų tai tingėjau šokti ir ketinau praleisti vakarą ramiai stebėdama.

Kas nustebino šioje milongoje, tai DJ nebuvimas. Tą ir pasakiau vėliau organizatoriui, bet jis sako, kaip nėra, taigi aš DJ! Jis paruošia playlistą, įjungia kompą, paleidžia ir šokit sau :)   Turiu pripažinti, kad playlistas man patiko, gražus popsas. O kas juokinga, tai tas playlistas dargi atspausdintam pavidale  ant kiekvieno staliuko padėtas.  

Apie vidurnaktį pasirodė muzikantai, šį kartą „Sexteto milonguero“. Susidėliojo savo instrumentus, susitvarkė scenos ūkį,  nesidrovėdami šokančiųjų susiderino stygas ir dumples. Paskui, aišku,  pagrojo. Patiko, išskyrus dainininką, net ne patį dainininką, nes balsas gražus, bet jo įgarsinimą, kuris buvo klaikus.

Taigi, šiek tiek pašokusi, šiek tiek paklausiusi muzikos, visa tai su degtukais akyse, išdidžiai pasijutau išsigydžiusi nuo priklausomybės Cachiruliui ir kitą šeštadienį galėsiu jau su pagydyta siela eiti į ... Cachirulį.