Penktadienį įpusėjus milongai už lango pasirodė Rimantas. Su lagaminu. Tiesiai iš oro uosto - į milongą. Paprastai iš kelionių ir klajonių žmogus pirmiausia grįžta namo.
Jau įprasta tapo keliaujant aplankyti vietines milongas. Kaip netango žmonėms paaiškinam - "nekyla klausimo, ką veikti vakare". Įsivaizduoju, kad žemės rutulys nusagstytas tokiomis tango bazėmis, kur tango žmogus gali užsukti ir patenkinti savo tango poreikį. Kaip kad automobilis užsuka į degalinę kuro užsipilti. Man tai daugiau negu žinojimas ką veikti vakare. Tai toks saugumo jausmas, kai bet kur nuvykęs nesijauti svetimas, jei tik surandi milongą, tai yra žmones, kurie tave supras be žodžių, ir tu juos suprasi, ir be didesnių įžangų žinosi kaip elgtis ir kas ką reiškia.
O yra ir sava milonga, milonga ten, kur gyveni. Namų milonga. Vieta, kur norisi grįžti. Rimantas su lagaminu priminė man tai. Sava milonga gali turėti trūkumų, visada juk rasi dėl ko pakritikuoti ar padejuoti, bet čia man gera šokti, čia yra žmonės, su kuriais gera leisti laiką, tai vieta ir laikas, kur gali pamiršti visus rūpesčius, kur kaip ranka nuima savaitės darbo nuovargį. Man gera po apsilankymų svečiose milongose sugrįžti į savają vilnietišką.
Viliuosi, gal ne tik man, jei jau žmonės po kelionės pirmiausia skuba į savo gimtą milongą. Kaip namo.
------------
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą