Šiek tiek apie tango anapus Rio de La Plata

Visi bent kiek besidomintys tango žino, kad tango lopšiu visiškai teisėtai gali vadintis ne tik Buenos Aires, bet ir Montevideo. Du miestai – uostai, padovanoję mums šią iki šol vis dar gyvą tango kultūrą. O žymioji La Cumparsita yra, beje, būtent urugvajietiškos kilmės.

Tai štai, tokie faktai, jog Montevideo yra nesunkiai pasiekiama kaimyninės šalies sostinė, turinti tango istorinę praeitį, paskatino mudu su  Evaldu galų gale apsilankyti šiame mieste.

Nuvykome neilgam poros dienų prasiblaškymui. Neturėjus jokių didelių lūkesčių, miestas, beje, maloniai nustebino savo nostalgišku jaukumu, ilga, visą miestą juosiančia, miestelėnų aktyviai naudojama pasivaiškščiojimams krantine (rambla). O sprendimas išsinuomoti dviračius pasirodė besąs absoliučiai teisingas – ir nušoktos kojos nepavargo, ir gan greitai, be streso apvažinėjome nemažą miesto dalį.

O kaipgi tango? Tam, kad galėtum autoritetingu rimtu veidu dėstyti savo išvadas, reiktų ten pagyventi kurį laiką. Po trumpos viešnagės drįstu pasidalinti tik keliomis kukliomis įžvalgomis.

Visų pirma, miestas pilnas tango. Net specialiai neieškant, aptinki tai gatvę tangišku pavadinimu, tai piešinius ant sienos, tai kokį paminklą. Beje, radom skulptūrą La Cumparsitai, visai „jauną“, modernią, vilnietiško „vamzdžio“ stiliaus. Be niekur nieko einant gatve, aptikome grupelę bešokančių  žmonių. Nesuprasi milonga ten buvo ar nelabai, bet jie šiaip ne taip šoko. Buvome užkalbinti, teko išsiduoti, kad šokti mokam, tai dar ir sušokau pora gabalų su užkalbinusiu dėdule. Nuostabu, atrodo, tūnai BA, kasdien šoki, to tango per akis, ne badas, bet va, gauni išgirsti tango melodiją kažin kur, ir dar pajudėti kiek, ir gera, lyg narkotiko dozę susileidus.

Nuėjom vakare į milongą. Gerai, kad lūkesčiai buvo saikingi. Nes su šokimu čia jau prasčiau. Pradžiuginti ką nors savo  žvilgsniu taip ir neatsirado noro. Bet užtai vieta patiko. Jei turi kokį nors romantinį įsivaizdavimą apie tango klubą iš praeities, tai šis (Joven Tango), galėtų būti tokiu. Tikrai negalima daryti išvados, kad gerai šokančių Montevideo nėra. Viena, į BA atvyksta žmonių iš Urugvajaus, galiu patvirtinti, kad bent jau vyrai, tie, su kuriais šoku BA, šoka gerai. Ir antra, kaip vėliau paaiškėjo dalinantis įspūdžiais su pažįstamu urugvajiečiu, sekmadienis, kuomet mes ir apsilankėme Montevideo milongoje, yra pati prasčiausia savaitės diena. Geriausiai pasišokti galima antradieniais. Na, antradienis mums neišpuolė, ką padarysi.

p.s. ko gero pirmą kartą esu BA tokį vėlyvą pavasarį. Akivaizdu, kodėl turistai mėgsta suplūsti į čia tokiu laiku. Oras – tobulas! Daug saulės, daug šviesos ir kūną bei sielą glostanti šiluma. Ir tai lapkritį, kuomet Lietuvoje ne kažką... Va tik antras lazdos galas – perpildytos milongos – nepatinka.

Nagi, kam trūksta vasaros?

Daug kam žinoma vienos ponios sparnuota frazė „vaikeli, vasara baigiasi tik tiems, kas neturi pinigų“. Netaktiška, bet tiesa. Pinigų, atrodo, sukrapšto daug kas, kad pasimėgautų pietų pusrutulio vasara. Ypač moterys. Vyrai matyt biednesni... Arba jiems vasara nerūpi.

BA tango šokių aikšteles užplūdo tonos atvykėlių iš šaltesnių kraštų. Žinia, lapkritį  Lietuvoje orai nelepina, o dar ta tamsa... Tad ir aš čia mėgaujuosi saule, šiluma ir ilga diena. Milongos, šiaip jau įprastai būnančios negausios,  dabar išgyvena aukso amžių. Na ir gerai, nuo to Argentinos ekonomikai, o ir milongų organizatorių kišenėms ne blogiau.

El Beso siūlės braška. Šokti tenka petys į petį. Net tos milongos, kurios šokėjų gausa nei gražia sale nepasižymi, dabar pilnos.

Vakar Lo de Celia šalia manęs įkurdino turistų grupę. Nežinau, kas ten per turistinės kelionės programa, bet juos kuravo pora vietinių tango šokėjų, daug pasakojo, aiškino, galiausiai paeiliui visus juos „pašokdino“. Ne kažką jie ten sugebėjo pažingsniuoti, bet kaip žibėjo jų akys! Pagalvojau, ot kad taip man kadaise – šitokia pirmoji pažintis su tango, BA, tikrų tikriausioje autentiškoje milongoje.

Vyrų užsieniečių kad ir nedaug, bet yra. Grįžtu prie palyginimų, kuo gi jau skiriasi užsieniečių šokimas nuo buenosairiečių. Bandau „pagauti kampą“. Nes skiriasi tai tikrai. Žinoma – apsikabinimas. Jis neformalus, jis šiltas, žmogiškas, ir jei pas dėdulę su žingsneliais na gal ne viskas tvarkoj, tai tą kompensuoja globėjiškas meškino glėbys ir gražios kalbos, o jei dar ir į ausį padainuoja... Na, šitas jau seniai aišku. Dabar dar apie vieną skirtumą pamąstau, ir (prisipažinsiu, bjauriai elgiuosi) šokdama kartais paanalizuoju. Būna taip, kad sutinku čia kokį pažįstamą europietį, puikų šokėją, su kuriuo šiaip jau šokti viskas tvarkoj, puiku, bet čia pasimato, kad nelabai. Nėra netvarkoj, bet ir nėra visiško komforto. Negali užsimiršti ir plaukti muzikoje. Ir tai todėl, kad... nėra „trep-trep-treeep“. Nėra tango muzikoje įsiūto ritminio rakto atspindėjimo šokio ritmikoje. Kitaip tariant – gan didelė dalis ne buenosairiečių šoka be kadencijos. Vyrukai turi puikų žingsnį, puikią laikyseną, turi turtingą „žingsnelių“ arsenalą, bet kas iš to, jei visa tai įdėta į šokį be struktūros. Nežinau kaip to išmokyti. Gal tai turi būti dievo duota. Bet negi dievas apdalino tik BA gyventojus? Kad nebūtų pesimistiška, liepiu sau džiaugtis ir prisiminti, kad, tiesą pasakius, ir Vilniuje turime gerų pavyzdžių, nevykim dievo į medį J

.........

Ledų siūlytojas iškvietė tandai ir iškart apklausė, ar aš: vieniša, ištekėjusi, ar našlė. Pateikus realybę atitinkantį atsakymą, sunerimo – „o kur vyras, ar jis manęs neužmuš?"