Moterų infliacija

Visuomet milongose stengiuosi būti draugiška ir susipažinti su šalia sėdinčiomis moterimis. Ką ten stengiuosi, tai tiesiog natūralus poreikis pasižmonėti. Taigi, milongoje eilinį kartą klausiu naujos kaimynės iš kur ji (nes iškart matosi kad ne vietinė). Ji sako „oi, aš spanishkai ne ne ne...“, na gerai, tada jau angliškai to paties paklausiu, tai ji atsako, kad „originaliai“ yra iš Lietuvos. Stengdamasi neparodyti savo didelio nustebimo, jei jau taip, pasitikrinimui lietuviškai paklausiau, ar kalba lietuviškai :) Ji kone išvirto iš koto (aš irgi beveik). Toliau  bendravome lietuviškai. Lietuvaitė, bet jau 15 metų kaip gyvena JAV. Atvyko į BA pirmą kartą. Moteriškė jau visai ne lietuvišku, o amerikietišku temperamentu krykštavo, kaip jai čia viskas nauja ir netikėta, vyrai-moterys atskirai susodinti. Paklausiau, o tai kokios maždaug pas juos milongos, tai ji pasimuitė ir mislingai atsakė, kad...  na... ten jinai ŠOKA VISĄ LAIKĄ. O čia (jos garbei turiu pagirti už greitą tikslų įvertinimą) toks įspūdis, kad reikia save PARDUOTI.

Taip, čia, BA, taip paprastai, bent jau elitinėse milongose, nepašoksi. Reikia save parduoti. Išvaizda, asmeniniu žavesiu ar pirmaprade jaunyste, o gal geru šokimu. Bet parduoti tenka. Kitaip liksi visam vakarui saugoti savo kėdės.

Su nostalgija pamenu tuos laikus, kai 2010-aisiais pradėjau savo vizitus į BA, kuomet vyrai milongose dar buvo su kaklaraiščiais.  Su laiku pradėjo dingti kaklaraiščiai, paskui ir švarkai. Dabar dažniausiai šoku su demokratiškai marškiniuotais vyrais, kurie, jau ne pirmas kartas, kai kalbamės tarp šokių, susigūžę apsidairo liūdnu žvilgsniu ir sako: „daug moterų“. Jei esam geri seni pažįstami, sarkastišaki priduriu, kad daug moterų užsieniečių sąskaita.

Kadaise, kai aš dar nebuvau gimusi, greičiausai save „parduoti“ tekdavo vyrams. Tai nerdavosi iš kailio siekdami moterų palankumo, ir gerai atrodyti besistengdami, ir tango šokio griebdamiesi. Ir tai dėl moterų, kurių nebuvo daug, dėmesio.

Infliacija – paprastu vaikišku supratimu tai yra kai  daug pinigų, o nelabai ką už juos nupirksi.

Tango srityje dabar vyrauja „moterų infliacija“ (termino autorystę palieku Evaldui). Yra daug moterų, norinčių šokti. Bet tango šokančių vyrų yra žymiai mažiau, taigi, mažai tango, kurį gali gauti. Į europinius renginius, siekiant užtikrinti prisišokimo kiekybę, dalyviai registruojami, ir ne bet kaip, o kontroliuojant lyčių  balansą. To pasekoje už borto lieka minios moterų be šansų pakliūti į tango renginius. Sekantis žingsis jau prognozuojamas - į BA plūstančios moterys iš viso pasaulio, su naivia iliuzija, kad čia lyja vyrais. Su naivia iliuzija, kad jau kur kur, o bent jau BA tai pašoks.

Ne, brangiosios, vyrais čia irgi nelyja. Šiaip čia jų gal ir normaliai būtų, na, gal su nedideliu nepritekliumi, bet, užplūdus milongas neproporcingam kiekiui moteriškos lyties viešnioms, situacija darosi šiaip sau... Turiu įtarimą, kad kai kurie vyrai tiesiog apribojo vaikyčiojimą į milongas, o tie kurie dar tebeeina, jau dūsauja minorine gaida, kad daug moterų. Tokia užplūstanti moterų gausa glumina vyrus, jie tiesiog jau „nebeapsidirba“ su tokiu moterų kiekiu. O kai taip, tai gal geriau į krūmus...

Kodėl apie tai rašau?

Pirma, nostalgiškas nerimas dėl tango ateities artimiausiais dešimtmečiais. Per daug nesijaudinu, jei kažkas mutuos, kaip kad kaklaraiščių  išnykimas. Labiau neramina galimas pačių vyrų išnykimas, bet čia jau nežinau ką ir pridurti , ta tema geriau jiems ir pasisakyti.

Antra, tenoriu įspėti moteris, turinčias ketinimų „nuvažiuoti į BA ir jau kad prisišoookti...“. Gali tekti daugiau ar mažiau nusivilti.

p.s. mano nauja pažįstama lietuvaitė mikliai susirado žemietį iš Amerikos ir jiedu šoko ne vieną tandą... Nabejoju, kad pastabi šokėja ir vėliau savo viešnagės BA metu ras būdų kaip save „parduoti“. Nes infliacijos metu prekę gauti reikia apsukrumo :)

BA terapija

Kai milongoje vienas vyriškis iš tolo ėmė rodyti visokius draugiškumo ženklus, o aš pripažinau tik tiek, kad veidas matytas, bet nežinau nei kur, nei kada (tiesa, savisaugos instinktas dar sakė, kad viskas tvarkoj, šokti su juo galima),  o susitikus tandai jis man priminė, kad taigi prieš 3 savaites susipažinome encuentre Vokietijoje, supratau – aš jau visa čia, BA, o visa kita kažkur toli ir nežinia ar egzistuoja.

Žiūriu kartais į tuos šokančius žmones ir nesuprantu kodėl jie tai daro. Ypač nuostabą kelia poros. Metai iš metų matau keletą tų pačių porų, kurie šoka tik „su savimi“, vis šoka, šoka... Net nelabai bendrauja su kitais. Aš atvažiuoju į BA, išvažiuoju, vėl atvažiuoju, ir vis randu juos savo vietoj. Sėdi prie savo stalelio, pakyla, šoka, vėl pasėdi, vėl šoka... Kodėl? O ir ne poros, visa ta minia. Koks biesas taip traukia į šokių aikštelę? Ir mane tame tarpe. Bus ne kitaip – tango yra narkotikas. Gerąja prasme. Laimei.

Visas šitas tango gyvenimas nenuspėjamas. Eini į milongą ir nežinai koks išeisi. Kartais ateini su gera nuotaika ir dideliu lūkesčiu, bet kažkaip nieko Tokio taip ir neįvyksta. O kartais eini į milongą tik šiaip, formaliai, nes esą milonga ne itin, bet vis geriau nei namie sėdėti, o bac – ir gauni toookią dozę gerų emocijų!

Nežinau kodėl, bet visai eilei vyrų kažkodėl, kaip niekada,  dabar parūpo mano vyras. Pvz. atsistojam šokti,    ir klausia: „tavo vyras? ....“ Nežinau kaip suprasti tokį nekonkretų numyktą klausimą, tai imu ką nors pasakoti apie tą savo vyrą. Klausia net tokie, su kuriais neturiu feisbukinio kontakto, kur galėtų stebėti mano gyvenimą. Pletkai? Gal...

Šeštadienio Cachirulis persikėlė į Caning saloną. Salonas gražus, na bet nežinau, ir taip jau sunku tame Cachirulyje, bet kai tokie dideli atstumai, tai labai jau sunkus akių kontaktas. Tiesą sakant, tas kontaktas vyksta taip beveik akluoju būdu. Moterys kinkuoja galvas „dėl visa ko“, o ir bepigu mums, pakinkuojam galva ir sėdim sau, laukiam, gal kas ateis. O vyrams tai ne pyragai, jiems taigi pakilti nuo kėdės tenka ir žingsniuoti į nežinią.  O jei klaida, kur nabagams paskui pabrukus uodegas dingti? Tai ir grimztama į vis didesnį uždarumą, kai šokama tik su gerai pažįstamais. Neturi pažįstamų šioje milongoje  - esi pasmerkta(s) ilgam rymojimui ant kėdės.  Daug kas dejuoja, kaip sunku šioje milongoje, bet vis tiek eina. Aš taip pat.

Skilo mano mylima El Maipu milonga. Niekas tiksliai nepasako kas nutiko, bet akivaizdu, kad konfliktas tarp organizatorių. O gaila. Konflikto matyt nemenko esama, nes  dabar jau dvi El Maipu milongos, viena vieno organizatoriaus, kita – kito. Atvažiavau pasimetusi, nežinodama kur dabar reikės eiti, bet atvykus turėjau dar kelias dienas susirinkti infomacijai kas kur eina, ir atėjus pirmadieniui jau nukulniavau į Obelisco pas Lucy. Lyg ir nieko nebūtų nutikę, milonga pilna, nepaisant atskilusios dalies, ir šokau kaip visad daug ir gerai, bet...  Kažko trūko. Kokios tai ugnelės. Ir staiga, širdies balsui pakuždėjus, nei iš šio nei iš to, net loterijos nesulaukus išėjau ir nuvažiavau į praktiką El Beso klube. Labai keista, bet paaiškėjo, kad tai buvo teisingas žingsnis. Praktikoje nors buvau nauja, bet dėl neformalios aplinkos netrukus prisiškokau kaip pridera ir klubą palikau su naujų pažinčių bagažu bei gera nuotaika.

O labiausiai nustebino vizitas į atskilusią El Maipu dalį. Tą pačią dieną – pirmadienį – pabandžius konkurenciškai daryti savąją El Maipu matyt nepavyko, tai Dany apdairiai pakeitė dieną. Ką gi, jei jau antradienis, tai nuėjau. Ir kaip nepasigailėjau! Žinoma, vertinu iš grynai egoistinio taško, pagal tai kaip prisišokau.  Bet prisišokau tai „iki negalėjimo“. Prisibendravau su aplink pasodintom moteriškėm, pažįstamom ir iki šiol nepažįstamom, ir visoms mums buvo faina. Seniai patikrintas faktas, ne tik mano, ir kitų – kuo mažiau žmonių milongoje, tuo daugiau pašoki. Netgi pašoku su tokiais šokėjais iš „aukščiausiosios lygos“, kurie šiaip jau į mane nežiūri. Kai mažai žmonių, visi vieni kitus geriau matom, atsiranda šilta „naminė“ atmosfera, kurios gyvumas, aišku, labai priklauso ir nuo atėjusių žmonių, kartais užtenka vieno kito“raktinio“ žmogaus gerai energijai užkurti. Kas žino, gal pagrindinis „raktas“ ir yra Dany, El Maipu miloga be jo veido man yra kažkas ne taip.

Po milongų namo grįžtu autobusu. Ir labai dažnai paskutiniu štrichu besibaigiančiai dienai būna susitikimas su dar kuo nors iš milongos, kas maloniai praskaidrina kelionę namo. Nestebina ir tokie atvejai, kai važiuoji  sau autobusu, ir pakeliui įlipa koks nors seniai seniai matytas, važiuojantis iš kitos milongos :) Pasišneki sau lyg niekur nieko. Lyg iš tiesų visas Miestas tik tango ir šoktų.

13

Pasiblaškymas po žemės rutulį – atostogos Kinijoje, po to dar tango renginys Vokietijoje - galiausiai baigėsi čia, namie BA. Pajutau didelį skirtumą tarp keliavimo naujose šalyse, kur viskas taip kitaip, kad net atrodo jog gatvės nebemoki pereiti, ir įprastos aplinkos. BA man ir namai, kur viskas įrasta, bet kartu ir labai toli nuo Lietuvos, kur vis tik gimta žemė ir kur gyvenu nuolat. Geras derinys.

13 numeris, kaip jam ir dera, turi juk būti paženklintas kuo nors negeru. Tas negerumas pasireiškė techniniu gedimu – namuose nėra interneto. O telefonas tai jau seniai neveikia. Pasaulio pabaiga. Aš rimtai, nes be interneto negaliu dirbti, o dirbti mirtinai reikia. Na, bet išgyvenau. Tik pora dienų laikino ofiso Starbukse, ir vėl viskas grįžo į vėžes.

Ketinau atvykusi pirmą dieną pailsėti ir niekur neiti, vis tik ką tik po gausiai prisišokto encuentro, o ir skrydis su 2 persėdimais, reikia pailsėti, be to, trečiadienis, kai nėra gerų milongų.

Bet kur tau. Dievai juokiasi iš žmonių planų. Buvau išprovokuota ateiti į Lo de Celia. Žinoma, nepasigailėjau. Trečiadieniniame „Barajando“ žmonių nedaug, geras šokėjas tik vienas, dėl kurio ir atėjau, na, dar keletas  neblogai šokančių pažįstamų. Bet ai, kartais nekokį šokimo lygį atsveria kiti dalykai. Gal šokėjai ir seni, ir ne itin gerai šoka, bet užtai kaip linksma! Ketinantiems pirmą kartą atvykti į BA ir norintiems pamatyt „tango autentikos“ gal net rekomenduočiau Lo de Celia kaip vieną geriausių vietų tam. Čia toks tango muziejus, bet ne tik pažiūrėjimui, o ir sudalyvavimui. Jei kruopšiai lankėte tango pamokas, čia galite visa tai pamiršti. Čia teks šokti kaip šaukia širdis ir muzika, o ne išmokta „moterų technika“. Net jei didžiuojatės, jog mokėtės pas per Europą šuoliuojančius argentiniečius maestro, pamirškite tai. Čia Argentina, ir šokti čia teks taip, kaip šokama BA. Ir beje, tas ne visiems būtinai patiks.

Vienas dėdė, klausinėdamas apie mano Lietuvą, paklausė, ar Lietuvoje vyrai šoka taip, kaip BA. Vyrai! Ne visi šokėjai, o būtent vyrai. Aha, patiko, mauč bobos, šoksit taip, kaip šoka vyrai :) Na bet rimtai, toną šokiui užduoda vyras. Beje, čia tokios sąvokos kaip „rolės“ neegzistuoja. Bent jau milongose-muziejuose.

Autobuso stotelėje po milongos sutikau dar vieną savo vieną seniausių „tango meilių“ ir matytą moterį, išėjusius iš „Obelisco“. Malonus susitikimas ir pasiplepėjimas kelyje, aptariant ir nesenus pasikeitimus milongose. Na va, būčiau likus ilsėtis namie, tai nei būčiau pasilinksminusi, nei sužinojusi vertingos informacijos.

...

Milongos, tiesą sakant, pavytusios. Atsakymai, kodėl mažai žmonių, standartiniai – „brangu, žmonės neturi pinigų“, arba „šiandien šalta“.

Kad tų pinigų mažai, tą jau girdžiu metai iš metų. O žmonės kaip šoko, taip šoka. Nes o kurgi daugiau bent trumpam užmiršti žemiškas problemas, jei ne milongoje. Argentina verkia, o žmonės apsikabinę šoka.

Balandžio nuotrupos

Vienas čilietis, atsakius į klausimą iš kur esu, pabandė spėti Lietuvos sostinę. Sako – Maskva. Na, su tokiu netikslumu dar neteko susidurti. Bet pateikus teisingą atsakymą, atsitokėjo, aaa – Wilna.

...

Šiaip jau ispaniškai „lietuvė“ yra „lituana“. Bet vienas mane pavadino „lituanesa“. Kažkaip gražiai nuskambėjo, man patiko. Kaip ir „Ramonita“, taip mane pavadino viena laaabai maloni ir elegantiška dama, ir dar kažkas. Nepasakiau jai, kad jos vardas - Margarita - beje, reiškia tą patį ką ir mano.

...

Yra čia desantas iš Brazilijos. Brazilai paprastai būna linksmi žmonės, taip ir šį kartą, kur tik jie, ten ir linksmas šurmulys. Šokau su vienu jų, kalbam tarp šokių, ispaniškai (bent jau man taip atrodė), o jis staiga nudžiugęs sako „o, kaip gerai, tu kalbi portugališkai“. Išpūčiau akis. Paskui jau jis tikrai pradėjo portugališkai, ties tuo mano portugalų k. „žinios“ ir baigėsi. Žinosiu, kad jei kreivai sušneki ispaniškai, turbūt gaunasi portugališkai.

...

Metro H linijos galinėje stotyje Las Heras, nuo kur dažnai pradedu savo važiavimus, stovi pianinas, ir kiek beateičiau, juo kas nors groja, ir groja labai gerai, profesionaliai. Maždaug taip:

Po kažkelinto karto pralėkdama pastebėjau, kad pianino aplinka apipavidalinta CASIO prekiniu ženklu. Greičiausiai tokiu būdu gamintojas reklamuoja savo gaminį. Nors pianino pirkti neketinu, bet toks reklamos būdas man patinka.

...

Perkant radijo aparatą, paprašiau įjungti, kad įsitinkintume, jog veikia. Pardavėjas labai kompetetingu veidu pasakė, kad tam aš turiu 10 dienų – jei neveiks, grąžinsiu. Bet užtai visai negailėjo laiko pasikalbėti apie tai iš kur aš ir apie Lietuvą. Na, prie klientų aptarnavimo čionykščių manierų jau ir pripratau, nestebina.

...

Pinigai. Viena švedė pasakė, kad jai, beveik nebežinančiai kas yra gryni pinigai, čia atsiskaitinėti vien tik grynais, o ir dar apsirūpinti jais, yra nauja patirtis, galima sakyti, nuotykis. Aš ne iš Švedijos, bet irgi tenka pripažinti, kad Lietuvoje grynus naudoju retai.

O štai čia – tik grynieji. Vietiniai, aišku, labai dažnai atsiskaitinėja kortelėmis, kraštas vis tik civilizuotas, bet užsieniečiui savąja užsienietiška banko kortele atsiskaityti tiesiog neapsimoka, finansiškai (išbandžiau). Gal net ne visur priimtų. Todėl atvažiavus iškart apsirūpinu grynais, apčiuopiamais pesais. Susidėlioju į krūveles pagal paskirtį. Ir labai akivaizdžiai matau, kokiu tempu krūvelės tirpsta. Čia tau ne kortelė, kuri sukuria neišsenkančio pinigų ežero iliuziją. Galima girti kiek nori visokias finansų valdymo programas, programėles ir metodikas, bet va tokia grynų pinigų krūvelių valdymo metodika man aiškiausia. Atgal į praeitį? Gal, bet įdomu ir labai praktiška :) 

...

Vynas. Kai Lietuvoje sekmadienį alkoholio pardavimai ribojami, čia savaitgaliais dažnai atvirkščiai, būna nuolaidos vynui. Ir nepasakyčiau, kad gatvėmis šlaistytųsi girti žmonės.

...

Ir čia būna tango festivalių. Vieną savaitgalį vyko Boedo tango festivalis. Su šokiais ir dainomis. Gatvėse ir kavinėse. Užsukau vieną dieną pakeliui į milongą kavinėje „Esquina Homero Manzi“ paklausyti dainininkų. Kavinė, o ji nemaža, pilnutėlė, žmonės valgė gėrė ir katučių dainininkams plojo. Ir patys patyliukais po nosim dainavo. Gražu. Išgėriau savo kavą su medialuna ir išėjau savais keliais, aišku, į sava vaga tekančią milongą.

...

Kaip ir kaskart, kai ateina niekonebepirkimoirviskosuvalgymo dienos, apima švelni panika, reiškianti „o kodėl turiu iš čia išvažiuoti“. Graudulys. Gera buvo tanda, kaip gerai, kad ne paskutinė