Kodėl musės neina iš barščių

Trys, šešios tandos per milongą. Tikrai mažai, kai milonga iki paryčių, o žmonių begalė, vis tik festivalis. Tokio rezultato ko gero dar neturėjau.

Tikriausiai visiškai nemoku šokti.
Tikriausiai mano eksterjeras pasibaisėtinas
O galbūt esu nematoma.

Trečias variantas vargu ar tinka, nes mokestį už milongas, o ir nemažą, kad jį kur galas, iš manęs paėmė.
Lieka pirmi du. Kad ir kaip liūdna, tenka su tuo susitaikyti. Niekada Latvijoje nešokau daug. Bet kad šitaip...  Atrodo, latviški tango barščiai mane išmetė. Reikia nuvažiuoti dar kur nors. Pasitikrinimui.

Bet ramybės neduoda mintis - o kodėl, kodėl moterys vis tiek eina, važiuoja į kitus miestus pasėdėti  milongose. Su nenaudėle mintimi - o gal šį kartą pavyks. Kokia stipri ta tango galia, kad pasmerkiame save kelių valandų knapsėjimui atmerktomis akimis, su priverstine šypsena, o kaipgi, sėdėsi surūgus, tai jau tikrai niekas nepakvies. Sėdime dėl tos vienos kitos tandos. Tiesa, kartais ji gali būti ir viena vienintelė, bet tooookia... po kurios ramiai galima kulniuoti namo.

Ir dar  galvoju, kaip negalima pasitikėti įspūdžiais. Jie gali būti tokie skirtingi! Labai priklausomi nuo to, kaip pavyko pasišokti. Kas man iš to, kad festivalyje galbūt buvo gerų šokėjų. Man nuo to festivalis ne geresnis. Man jis geras tiek, kiek daug ir kiek gerai gavau pašokti pati. Paklausite manęs, ar geras buvo Jūrmalos festivalis, deja, atsakysiu, kad prastas. Geriau klauskite kitų, tikrai daug gero išgirsite. Objektyviai vertinti gali tik tas, kas neturi šokio troškimo. Organizacijos sklandumą, programos tinklelį, patalpas, DJ, ir t.t.  Galiu parašyti puikų pažymį Jūrmalai už visa tai. Bet vis tiek galų gale sugrįžti prie to paties nepašokimo jausmo. Grįžau iš festivalio visiškai alkana.

Nors gražių įspūdžių vis tiek parsivežiau. Žinojau įš anksto, kad jie bus. Tai mūsų lietuviška tango šeima. Vien dėl puikios kompanijos verta buvo važiuoti. Dėl rytinių pomilonginių pasisėdėjimų. Dėl to juoko, kurio buvo tiek daug. Dėl nenoro eiti  miegoti, nes taip gera kartu.

Ir vis tik. Gal reikia lipti iš tų barščių. Jei kas nors sulaikys mane bevažiuojančią į milongą Latvijoje, būsiu dėkinga. O gal ne tik Latvijoje. Kaip jau sakiau, reikia prasitestuoti. Šen bei ten. Ir, kas žino, gal jau laikas į tangopensiją?

Namai

Penktadienį įpusėjus milongai už lango pasirodė Rimantas. Su lagaminu. Tiesiai iš oro uosto - į milongą. Paprastai iš kelionių ir klajonių žmogus pirmiausia grįžta namo.
Jau įprasta tapo keliaujant aplankyti vietines milongas. Kaip netango žmonėms paaiškinam - "nekyla klausimo, ką veikti vakare". Įsivaizduoju, kad žemės rutulys nusagstytas tokiomis tango bazėmis, kur tango žmogus gali užsukti ir patenkinti savo tango poreikį. Kaip kad automobilis užsuka į degalinę kuro užsipilti. Man tai daugiau negu žinojimas ką veikti vakare. Tai toks saugumo jausmas, kai bet kur nuvykęs nesijauti svetimas, jei tik surandi milongą, tai yra žmones, kurie tave supras be žodžių, ir tu juos suprasi, ir be didesnių įžangų žinosi kaip elgtis ir kas ką reiškia.
O yra ir sava milonga, milonga ten, kur gyveni. Namų milonga. Vieta, kur norisi grįžti. Rimantas su lagaminu priminė man tai. Sava milonga gali turėti trūkumų, visada juk rasi dėl ko pakritikuoti ar padejuoti, bet čia man gera šokti, čia yra žmonės, su kuriais gera leisti laiką, tai vieta ir laikas, kur gali pamiršti visus rūpesčius, kur kaip ranka nuima savaitės darbo nuovargį. Man gera po apsilankymų svečiose milongose sugrįžti į savają vilnietišką.
Viliuosi, gal ne tik man, jei jau žmonės po kelionės pirmiausia skuba į savo gimtą milongą. Kaip namo.
------------