Nr. 23 Encuentro milonguero

 Encuentro.

Man patinka atvykinėti į BA daugmaž tuo pačiu metų laiku. Reguliarūs atvažiuotojai paprastai turi savąjį nusistovėjusį ritmą, savas pamėgtas milongas, taip kad nenuostabu kaskart atvykus rasti tuos pačius šokėjų veidus. Taigi, atvyksti „ne ant tuščio“, o jau į susikrautą socialinį kapitalą.

Žinoma, tas kapitalas – ne tik tie patys nuolatiniai užsieniečiai, bet pirmiausia ir vietiniai žmonės, prie kurių jau esi pripratęs ir džiaugiesi vėl matydamas. Tiek seni draugai, tiek nuolat matomi visokie spalvingi personažai, kaip kad pavyzdžiui tas pats antikvarinis dėdė su taršyne.

Metams bėgant, su nuolat sutinkamais atvykėliais nejučia susipažįsti artimiau, atsiranda nedideli bendri pabuvimai, pamažu išeinant iš milongų ribų. Kuo ne mūsiškiai europinai encuentrai? Lyginu, ir taškai akivaizdžiai BA naudai. Man čia toks irgi encuentro, tik natūralus. Nereikia registruotis prieš nesvietiškai daug laiko, tiksliau, išvis nereikia registruotis, tiesiog atvyksti. Ir anaiptol ne trims dienoms, reiškia dingsta tikslas sušokti kažkokias ten 50 tandų per savaitgalį, kad tik kelionė neveltui būtų. Nesuki galvos eiti į milongą ar ne, tiesiog jei nori – eini ir eini kur nori. Nenori - neini, ir negrauži savęs, kad štai susimokėjau nemenką sumą už renginį, tai jau dabar reikia atsidirbti. Atvažiuoji ne dėl X valandų pašokimo Y -oje milongų. Atvažiuoji čia šiek tiek pagyventi, tame gyvenime, be kita ko, žinoma, tango užima svarbiausią dalį, bet čia kažkaip išnyksta sportinis interesas. Na, bent jau man.

Tiesa, ta visiška laisvė atsigrežia kitu kampu: kad jau nėra kvotų kiek čia gali atvykti, tai pradeda milongų siūlės braškėti. O dar ir kai „gender“ balansas nėra niekaip reguliuojamas, savaime suprantama, laimingi vyrai gali nuskęsti moterų jūroje. Na, bet užtai viskas natūralu, jokių dirbtinių reguliavimų! Ai, tiesa, be jokios abejonės, kokybės kartelės atvykimui į BA nėra. Durys atviros visiems. Kai kas gal pasakytų, kad europiniai encuenro tuo klausimu geriau – atvykdamas gali būti garantuotas, kad bus tik geri šokėjai, bet ar tai natūrali aplinka?

Taigi, siūlės braška. Organizatoriai iš paskutiniųjų sukasi, stengdamiesi sutalpinti visus norinčius, įspraudinėja kėdes ten, kur jau net mintis nekiltų jų kišti, turi turėti neperdaug storą užpakalį, kad įsisprausdus tarp kitų kaimynių dar galėtum ir kvėpuoti. Paskutinėse Lujose tam, kad galėtų išeiti ar grįžti už manęs pasodintos moterys, turėdavau atsistoti, išmontuoti savo kėdę, išleisti/įleisti kaimynes, vėl įmontuoti kėdę. Turėtų būti pikta, bet kažkodėl nebuvo. Viskas priklauso nuo požiūrio juk. Juolab kad visos kaimynės buvom prietelkos. Geriau tiesiog pasijuokti iš situacijos ir ieškoti teigiamų pusių. Kaip ir geriau nesipiktinti pilnutėle šokių aikštele, tokia pilna, kad eismo incidentai neišvengiami. Nuo piktumo ar dejavimo, kad sunku šokti, lengviau šokti nepasidarys. Užtai kaip miela matyti tiek daug pažįstamų veidų ir šypsenų. O šokant sausakimšoje aikštelėje užplūsta nepakartojamas bendrumo jausmas.

Tiesa, viskam yra ribos. Tos didžiulės milongos Abasto viešbutyje šeštadieniais turbūt niekada neįstengsiu pamilti. Užtenka nueiti vieną kartą, kad prisiminčiau, jog šeštadienį geriau tiesiog pailsėti namuose ar šiaip kur nors kukliau nueiti. Žmonių  - apie 400. Nors ir su gerais norais, bet sunkiai valdomas procesas. Ne. Atleidžiu save nuo šitos milongos dažno lankymo.

 

Milonguero

Ilgą laiką, visoje Europoje bujojant visokiems keistiems tango pavidalams, išdidžiai čia visiems girdavausi, kad štai va Lietuvoje tai mes – milonguero, mes šokam kaip Buenos Aires!

Pasidairiusi toliau savo MU nosies, nusileidau ant žemės. Na gerai, turime brandžių šokėjų, turime istoriškai susiklosčiusių, atkaklios edukacijos dėka, gražių  tradicinei milongai būdingų manierų. Bet iš europiečio juk neišmuši noro „atrodyti“, „pasirodyti“, būti kokių nors maestrų svitoje, tas turbūt jau įkoduota, ir visokie teatrai, „nuevo saviraiškos“, čempionatai turėjo ir turės sau vietos mūsų platumose/ilgumose. Deja, ir Vilniuje pas mus čia liūdnų vaizdelių apstu. Ech, kažin, tie žmonės, kurie milongose atlikinėja savuosius gančo, sumuštinius ir visokiausius įtupstus, ar matė kada nors save iš šalies taip judančius? Gal, sakau, jei pamatytų, praeitų noras atrodyti apgailėtinai. Naivu. Nepraeis. Tai ir tebūnie, kiekviena gyvybės forma turi teisę būti ant šios žemės.

Užtai džiaugiuosi atvažiavus čia randanti ne kokius nors trupinius ar drovius klasikinių milongų bandymus, o normalų, gausų ir turtingą tradicinių milongų pasaulį. Taip, paieškojus ir BA galima rasti visko, bet būtent – “paieškojus”. Ieškoti čia tektų nukrypimų nuo klasikos, atvirkščiai nei Europje – tradicinių milongų (kalbant apie reguliarias milongas). Gal dėl to Europoje tradicinių vertybių mylėtojai ir ėmė būriuotis į encuentrus.

Kai manęs paklausia, koks mano mylimiausias encuentro, net nemirktelėjus atsakau - Buenos Aires!

 

 --------

Ir šiek tiek ne į temą - medicininiai tyrinėjimai

Taip jau nutiko, kad šįkart atvykau su įsiskaudėjusiu kelio sąnariu. Prieš kelionę tuo užsiimti jau buvo per vėlu, tad ėjau vabank, atkeliavau su pašlijusia koja, nežinioje, ar galėsiu šokti.

Atsakymas – šokti be vieno amortizatoriaus visai galima. Netgi skatintina. Pilno šokimo džiaugsmo nėra (vis tik kaip tai undinėlei, gavusiai kojas – kiekvienas žingsnis kančia), bet svarbu, kad atsisakyti milongų nereikėjo.

1. Skausmą mažina tango šokimas. Nežinia kaip būtų su kitais šokiais, bet tango puikiai pramankština sąnarį. Tikiu, kad ir emocija suvaidina teigiamą rolę, bet faktas, kad geriau jau šokių aikštelė nei lova. Buvo milongų, kur pašokus itin daug ir gerai, jau manydavau sekančią dieną mano kojai būsiančios “šakės”, pasirodydavo, kad anaiptol.

2. Skausmą mažina alkoholis. Turbūt nepopuliaru tai minėti, bet faktas. Vynas kombinacijoje su geru pašokimu duoda itin gerą skausmą malšinatį poveikį.

3. Skausmą mažina vieno kito tango drabužėlio nusipirkimas. Šitoj vietoj tekstą kiekvienas galėtų įsirašyti pagal savo sugedimo laipsnį. Bet tiesa ta, kad gera emocija gydo.

 

Visa tai rimti medikai turėtų įrašyti į medicinos vadovėlius. Tango + vynas + suknelės nėra pilna panacėja nuo kelio sąnario negandų (prisipažinsiu, buvo momentas, kai ištisas 4 dienas dėl didelio skausmo praleidau be milongų), bet kaip pirmoji pagalba visai tinka. Įsidėmėkite tai, gerbiami daktarai!

 

Tiek iš mano šios 23-iosios kelionės į encuentro milonguero. Jau laukiu sekančios.

Nr.22 Famosa

 Atėjusi į milongą Abasto viešbutyje, pasisakiau, kad turiu „reserva“ Ramonos vardu. A, na taip, sako, esi famosa. Pasodino prie garbių moterų stalo, šalia – garbių vyrų stalas. Kas iš to, nepaisant to, kad šokti kaip ir gaunasi, bet ta žmonių gausa ir sugrūsti stalai bei kėdės, chaosas pribaigia mane. Kada nors čia dar ateisiu, bet jau tik kada nors tolokoje perspektyvoje. Kol kas šeštadienį paskiriu sau poilsio diena.

Anoka čia gudrybė būti žinomu siauruose BA tango sluoksniuose. Pereičiau į kitą „burbulą“, būčiau niekas. Tiesa, vis tik nuėjus į kiek kitą, nors ir persikertantį su manuoju, burbulą, snobų vertinamą Rodriguez milongą, netikėtai esu pasodinama labai gerai su dideliu dėmesiu ir pagarba. Kas čia dabar, gal išties famosa, kiek daugiau nei pati manau apie save?

------

Argentina pasitiko naujomis, stipriai pakilusiomis kainomis. Nebuvo netikėta, jau žinojau kas laukia. Belieka savu kailiu patyrus, konstatuoti – Argentina jau tokia pat brangi šalis, kaip ir Lietuva bei daugelis kitų šalių. Apmaudu, bet ką padarysi, norisi palinkėti šiai gražiai šaliai klestinčios ateities. Man tai lyg ir nieko baisaus, na, dabar viskas kainuoja kaip LT, gal net brangiau, bet nėra dramatiškau skaudu, tik apmaudu pasibaigus piguvos rojui. Liūdna vietiniams žmonėms, kurių atlyginimai nekyla taip, kaip kainos. Neperdedant – skurdas čia labai daug kam žvelgia į akis.  Antra vertus, gausi pašalpinių, nenorinčių dirbti, armija bei verslininkų, nerandančių gerų darbuotojų, gausa irgi kelia nuostabą.  Ech, laikau už tave kumščius, Argentina!

Šios eilinės kelionės į BA išvakarėse akis užkliuvo už vieno pažįstamo argentiniečio nerimastingo įrašo, po kurio sekė ilga diskusija. Nerimo ir nuostabos objektas – kaip jis rašė, masinis paplitimas šokimo milongose „pagal kontraktą“, t.y. su taxidanceriais. Lyg ir nieko naujo, man tik krito į akį teisingas pastebėjimas: tai slopina milongos žavesį, kuriamą būtent žvilgsnių žaidimais, jauduliais „žiūri/nežiūri/myli/nemyli“. Milonga tam tikra prasme eina virsmo į treniruočių aikštelę link. Panašiai atsiliepė šia tema senas bičiulis, su dideliu malonumu duodantis pamokas už pinigus, ir nors pinigų labai reikia, sako – niekada nešoks tik už pinigus. Mes su drauge pritarėm – negalim šokti su vyru, kuris šoktų su mumis tik todėl, kad sumokėjom. Regis, paprasta kaip trys kapeikos, norim, kad vyras tiesiog norėtų su mumis šokti. Bet matyt ne visos ir visi taip galvoja. Na, ir nesmerkiu. Žiūrėjau kartą į su taxidanceriu šokančią pažįstamą užsienietę. Ji atrodė tokia laiminga! O ir vyrukas ne kažkoks nepatenkintas. Abu gauna tai, ko kiekvienam trūksta. Gal ir liūdna , tiek vienam, tiek kitam, bet tango glėbys bent trumpam laiko tarpui suteikia tą džiaugsmo iliuziją Nejučiom palyginu su vyrais, už pinigus perkančius moterų „meilę“. Ne tas pats, o bet tačiau... Tango – subtilus graudus dalykas.

Kažkas šoka už pinigus. Kažkas ateina į milongą už vargiai sukrapšytus grašius, visą milongą dehidratuojant, nes neišgali nusipirkti vandens. Kažką geradariai organizatoriai įsileidžia už dyką. Bet visus vienija tas pats – toms kelioms valandoms pamiršti rūpesčius, bėdas, šypsotis ir juoktis, dalintis jaukiais apsikabinimais.

Beje, bent jau savo burbule nepastebėjau, kad „kontraktinių“ porų būtų padaugėję. Gal net mažiau. Matyt, priklauso nuo vietos ir laiko. Bet taip, milongose  moterų stipriai daugiau, kartais kone dvigubai. O paklausa netrunka sugeneruoti pasiūlą. Pora pažįstamų užsieniečių krykštaudamos gyrė kažkokias tango pamokas „moterų technikai“, po kurių – praktika su taxi danceriais. Na taip ir įsivaizduoju: armija gerai pasirengusių vyrukų pasiraitoję rankoves laukia starto šokių aikštelėje... Nuskambėjau pati sau kiek ironiškai, bet iš tiesų tai nesmerku. Juk tai tik technikos lavinimas...  Plius dar moteriškės lieka laimingos, manau, ne vien dėl technikos.

Infliacijos atspindys: dėdė, labai geras šokėjas, kuris visuomet milongoje pasistatydavo vyno butelį, dabar jau perka mažesnį butelį. Laimė, sakyčiau, kad vis dar perka. Antra vertus, nebūtinai čia pinigai kalti. Jei kas, kaip sako klasika, ieškokite moters. O dėdė įsigijo moterį, tokią valdingą energingą moteriškutę. Gal jos įtakoje tas butelys sumažėjo? Dėdė, ir taip jau buvęs ramybės įsikūnijimas, dabar išvis daržove tapo, jo dama kartais pati tiesiog prieina prie jo ir pasiima šokti, išsirauna kaip ridikėlį. Su kuo dar galima jam pašokti, irgi matyt ji parikiuoja.

Vyrai, įsigiję moterį, man kone mirę. Deja, tenka išbraukti iš sąrašo. Nors kartais jų vėlės maloniai pakutena jausmus kažkur iš anapus. Žiū, tai bučkį duoda, pasisveikinant, tai akutėmis žybteli prašokdami pro šalį, lyg pasiųsdami žinutę, jog nepamiršo. Pašokti su šiais labai jau retai nutinka, o su kai kuriais ir nebeįmanoma.

Įdomūs padarai tie vyrai. Kartą prie manęs pasodino ženkliai jaunesnę, o dar ir azijietiško gymio moterį su gerais išoriniais parametrais, kas jai pačiai matyt labai kelia savivertę. Ne, ji nebuvo pasipūtėlė, mes labai draugiškai bendravome. Bet jai natūralu buvo galvoti, kad tai ją vyrai kviečia. Paprastai greta viena kitos sėdinčios moterys, kai nėra tiksliai aišku kurią kvietė, pasitaria tarpusavyje ir laikosi šventos taisyklės – laukti, kol vyras arčiau prieis. O šioji buvo iš tų, kurios  nenumato kito varianto, kaip tik kvietimas jai. Taip „nuskynė“ visą seriją mane kvietusių kavalierių. Laimė, nepritekliaus tada neturėjau, tai be širdgėlos susitaikiau su tais praradimais.

Kitą kartą turėjau kaimynę – naują pažįstamą, atėjusią su vyru, sėdėjo jie atskirai. Vienai tandai susilinkčiojau su jos vyru. Jam prieinant, žmonelė užtikrintai stryktelėjo iš vietos, o jis ramiai ją pasodino, paaiškinęs, kad atėjo manęs, o ne jos. Na ką, žodžiu taip, jei sava motera, tai galima pasodinti (juk niekur nedings), bet jei netyčia į sterblę krenta gražesnio įpakavimo šokėja, tai griebia ją, o ne tą, su kuria sudarytas akių kontraktas. Oi jūs, patinai... Tik nesakykit, kad nemandagu būtų pasodinti tą strykelėjusią. Kai kurie, tiesa, turi valios atsispirti pagundai ir nemeta kelio dėl takelio.

Personažai.

*Elba. Keliskart sodino mane prie garbaus amžiaus milongueros. Susidraugavom. Milongose  ji praktiškai nešoka. Ne, ji nėra bloga ar negerbiama šokėja (Yotube šmėžuoja įrašai su jos šokimu). Bet ateina, būna ilgai, užkandžiauja, geria arbatą, bendrauja su kaimynėmis, stebi šokančius. Yra viena iš Lo de Celia klubo „veidų“. Tai primena man, kad milonga – tai ne tik sušokti žingsniai. Tai – ištisas slėpiningas gyvenimas. Elba sakė šokanti nuo 12 metų. Išmoko šokdama su broliu. Džiaugiuosi susipažinus.

*Yra viena nematanti šokėja. Čia ir pamatai, kad milonga – tai šeima. Vyrai rūpestingai ją šokdina, po tandos palydi iki jos sėdėjimo vietos. Ji nesijaučia vieniša, o pilnai mėgaujasi milonga!

*Visi milongų padavėjai yra dalis milongos gyvenimo. Visi daugiau ar mažiau mieli ir draugiški.  Negaliu nemylėti vienos iš jų. Lo de Celia klube kai sėdžiu jos aptarnaujamoje zonoje, nebežinau verkti ar juoktis, bet pykti na niekaip neišeina. Nemenkų apimčių padavėja pūškuodama stengiasi, skuba kiek leidžia jai jos kūnas, o žmonių aptarnauti reikia daug, tad veikti tikrai yra ką. Kartais visai džiūti pradedu nesulaukdma savo vandens. O kartais, net nepaprašyta ji man atneša vandenį. Atsimena, kad aš paprastai prašau negazuoto vandens! Ir kaip gali nemylėti padavėjos, kuri pastebi, kada atėjai ir žino ko norėsi.  Nesvarbu kad kitą kartą ir valanda gali praeiti kol užsisakai ir dar sulauki.

*Senjoras su tarškyne. Kartą, dar ankstesniais metais, važiuojant į milongą metro atkreipiau dėmesį į senjorą su skrybėle ir kaklaskare. Labai senamadiškas. Rankose buvo batų maišelis, tai nesunkiai atspėjau, kad važiuoja ten pat, kur ir aš. Laikas eina, bet senjoras vis dar išlaiko tą senamadišką kaklaskarišką skrybėlėtą įvaizdį. O dabar dar sugalvojo ir „atmosferą“ milongose kurti, kartais atsineša tarškynę ir pasitaikius tinkam momentui (paprastai sakant kalbas ar grojant gimtadienio dainelę), suka ją, įsivaizduodamas, kad taip labai linksma. Panašiai kaip kadaise kitas dėdė, per Pugliese tandą šūkavęs „bien, papá!“.

 

Kaskart atvykstant aplankantis nerimas, kaip čia su tuo tango, gal jau vysta, nyksta, ir vėl nesunkiai išgaravo kaip dūmas. Vėl gavau sodrią porciją gražių emocijų, nepamirštamų tandų, susitikimų su draugais, ir vėl paliksiu čia dalelę savo širdies.