Nr.15. Grįžau į pietinę paralelę

Pagaliau! Ir vėl Mieste. Kur medžiai dangų remia, o autobusai skraido naktimis. Myliu šį Miestą, su visais jo džiaugsmais ir ašaromis.

Vis tiek man nesusieina tie du pasauliai, kuriuose gyvenu. Yra vieta, kur gimiau, gyvenu, gaunu algą, kur kalbu gimta kalba, kur mano šeima. Ir yra BA, kur periodiškai lyg niekur nieko atsiduriu, kur žmonės ir kalba yra kiti, kur didelę mano esybės dalį užima tago šokis, kur kvėpuoju kitokiu oru ir nuotaikomis. Du lygiagretūs mano pasauliai. Jie turėtų nesusieiti, bet kartais tai nutinka. Kartais į Pietinę paralelę įsiveržia šeimos nariai, kartais – draugės. Tas sukelia įtarimą, kad nėra dviejų pasaulių, bet tik trumpam.

Dabar kol kas esu viena, savo BA.

Pirmoji šokimo savaitė įpusėjo, spėjau prisišokti „iki žemės graibymo“, alkis apmalšintas, toliau bus galima gyventi oriai.

Kas naujo? Iš esmės – nieko. Išskyrus vieną kitą interjero korekciją. Lo de Celijoje maloniai nustebino pagerintas tualetas. Atrodo, kas čia ypatingo, negi verta minėti, bet turint omeny, kad šiame klube batelių keitimas prie staliukų dar minimalus, tualeto erdvės pakoregavimas patogumo naudai yra labai malonus.

„El Beso" padidino savo salę! Ta lenkta siena, kurią kadaise puošė nutapyta karvė, vėliau karvė uždažyta, dabar tapo nuimta visiškai, atsivėrė papildomi kvadratiniai metrai. Su naujais metrais atsirado ir kitoks staliukų išdėstymas, ir, nors vis dar liūdžiu tos karvės, pripažįstu, kad  dabar atrodo visai neblogai.

Važinėju į čia nuo 2010 metų, taigi, jau 9 metai. Cachirulyje šiandien žiūrėjau ir  galvojau – kaip smarkiai per tą laiką pasikeitė šios milongos žmonės. Smarkiai atjaunėjo, kas gerai, nes neleis milongai numirti, ir – milonga mutavo į stipriai orientuotą labai aukšto techninio šokimo lygio bendruomenę. Atėjo daug praktikuojantis, imlus jaunimas, o vyresnieji taip pat metai iš metų, nuolat šokdami milongose, „prasikalė“ iki nepriekaištingo šokimo. Tokia techninė pakraipa, sakyčiau, tik dar labiau sustiprino milongos uždarumą, kuomet šokama tik su draugais, t.y. „šokio draugais“. Tai pakėlė techninį šokimo lygį, bet tuo pačiu, deja, jei ne užmušė, tai nukišo kažkur į kamputį mieląją milongos dvasią.

Užtai niekur ta dvasia nedingo iš kitų mano lankomų „senoviškų“ milongų. Beje, maloniai stebina „Barajando“ Lo de Celijoje. Po Celia, klubo įkūrėjos, mirties klubas visai galėjo jei ne užgęsti, tai „nusivažiuoti“. Bet panašu, kad nieko tokio neįvyko! Ateinu tik į vieną čia vykstančią milogą, ir matau kad sekmadienis kaip buvo labia populiari diena čia tarp šokėjų, taip ir liko. Jony, Celia laikais buvęs milongos padavėju, dabar pats organizuoja milongą du kartus per savaitę, ir matosi, kad kartelės nenuleido! Ką galiu pasakyti? Ogi tai, kad 1) bent jau vyrų šokimo lygis čia gan aukštas, 2) Milongoje vyrauja labai miela atmosfera, 3) kiek beateičiau, koks DJ begrotų, muzika čia visuomet labai gera, 4) netgi šokėjų amžius vidutiniškai jau nebe tas kritiškai senyvo amžiaus.

Tiek tad pirmų dienų pastebėjimų. O man - labanaktis.

Tiesa, dar prieš sudedant bluostą prisimiau vieną aplankiusį pojūtį. Tuometu, kai Europoje kuotoliau, tuo labiau šoka "leaderiai" ir "followeriai", BA tradicinėse milongose šoka Vyrai ir Moterys. Prisipažinsiu, man tai patinka...