Moterų infliacija

Visuomet milongose stengiuosi būti draugiška ir susipažinti su šalia sėdinčiomis moterimis. Ką ten stengiuosi, tai tiesiog natūralus poreikis pasižmonėti. Taigi, milongoje eilinį kartą klausiu naujos kaimynės iš kur ji (nes iškart matosi kad ne vietinė). Ji sako „oi, aš spanishkai ne ne ne...“, na gerai, tada jau angliškai to paties paklausiu, tai ji atsako, kad „originaliai“ yra iš Lietuvos. Stengdamasi neparodyti savo didelio nustebimo, jei jau taip, pasitikrinimui lietuviškai paklausiau, ar kalba lietuviškai :) Ji kone išvirto iš koto (aš irgi beveik). Toliau  bendravome lietuviškai. Lietuvaitė, bet jau 15 metų kaip gyvena JAV. Atvyko į BA pirmą kartą. Moteriškė jau visai ne lietuvišku, o amerikietišku temperamentu krykštavo, kaip jai čia viskas nauja ir netikėta, vyrai-moterys atskirai susodinti. Paklausiau, o tai kokios maždaug pas juos milongos, tai ji pasimuitė ir mislingai atsakė, kad...  na... ten jinai ŠOKA VISĄ LAIKĄ. O čia (jos garbei turiu pagirti už greitą tikslų įvertinimą) toks įspūdis, kad reikia save PARDUOTI.

Taip, čia, BA, taip paprastai, bent jau elitinėse milongose, nepašoksi. Reikia save parduoti. Išvaizda, asmeniniu žavesiu ar pirmaprade jaunyste, o gal geru šokimu. Bet parduoti tenka. Kitaip liksi visam vakarui saugoti savo kėdės.

Su nostalgija pamenu tuos laikus, kai 2010-aisiais pradėjau savo vizitus į BA, kuomet vyrai milongose dar buvo su kaklaraiščiais.  Su laiku pradėjo dingti kaklaraiščiai, paskui ir švarkai. Dabar dažniausiai šoku su demokratiškai marškiniuotais vyrais, kurie, jau ne pirmas kartas, kai kalbamės tarp šokių, susigūžę apsidairo liūdnu žvilgsniu ir sako: „daug moterų“. Jei esam geri seni pažįstami, sarkastišaki priduriu, kad daug moterų užsieniečių sąskaita.

Kadaise, kai aš dar nebuvau gimusi, greičiausai save „parduoti“ tekdavo vyrams. Tai nerdavosi iš kailio siekdami moterų palankumo, ir gerai atrodyti besistengdami, ir tango šokio griebdamiesi. Ir tai dėl moterų, kurių nebuvo daug, dėmesio.

Infliacija – paprastu vaikišku supratimu tai yra kai  daug pinigų, o nelabai ką už juos nupirksi.

Tango srityje dabar vyrauja „moterų infliacija“ (termino autorystę palieku Evaldui). Yra daug moterų, norinčių šokti. Bet tango šokančių vyrų yra žymiai mažiau, taigi, mažai tango, kurį gali gauti. Į europinius renginius, siekiant užtikrinti prisišokimo kiekybę, dalyviai registruojami, ir ne bet kaip, o kontroliuojant lyčių  balansą. To pasekoje už borto lieka minios moterų be šansų pakliūti į tango renginius. Sekantis žingsis jau prognozuojamas - į BA plūstančios moterys iš viso pasaulio, su naivia iliuzija, kad čia lyja vyrais. Su naivia iliuzija, kad jau kur kur, o bent jau BA tai pašoks.

Ne, brangiosios, vyrais čia irgi nelyja. Šiaip čia jų gal ir normaliai būtų, na, gal su nedideliu nepritekliumi, bet, užplūdus milongas neproporcingam kiekiui moteriškos lyties viešnioms, situacija darosi šiaip sau... Turiu įtarimą, kad kai kurie vyrai tiesiog apribojo vaikyčiojimą į milongas, o tie kurie dar tebeeina, jau dūsauja minorine gaida, kad daug moterų. Tokia užplūstanti moterų gausa glumina vyrus, jie tiesiog jau „nebeapsidirba“ su tokiu moterų kiekiu. O kai taip, tai gal geriau į krūmus...

Kodėl apie tai rašau?

Pirma, nostalgiškas nerimas dėl tango ateities artimiausiais dešimtmečiais. Per daug nesijaudinu, jei kažkas mutuos, kaip kad kaklaraiščių  išnykimas. Labiau neramina galimas pačių vyrų išnykimas, bet čia jau nežinau ką ir pridurti , ta tema geriau jiems ir pasisakyti.

Antra, tenoriu įspėti moteris, turinčias ketinimų „nuvažiuoti į BA ir jau kad prisišoookti...“. Gali tekti daugiau ar mažiau nusivilti.

p.s. mano nauja pažįstama lietuvaitė mikliai susirado žemietį iš Amerikos ir jiedu šoko ne vieną tandą... Nabejoju, kad pastabi šokėja ir vėliau savo viešnagės BA metu ras būdų kaip save „parduoti“. Nes infliacijos metu prekę gauti reikia apsukrumo :)

BA terapija

Kai milongoje vienas vyriškis iš tolo ėmė rodyti visokius draugiškumo ženklus, o aš pripažinau tik tiek, kad veidas matytas, bet nežinau nei kur, nei kada (tiesa, savisaugos instinktas dar sakė, kad viskas tvarkoj, šokti su juo galima),  o susitikus tandai jis man priminė, kad taigi prieš 3 savaites susipažinome encuentre Vokietijoje, supratau – aš jau visa čia, BA, o visa kita kažkur toli ir nežinia ar egzistuoja.

Žiūriu kartais į tuos šokančius žmones ir nesuprantu kodėl jie tai daro. Ypač nuostabą kelia poros. Metai iš metų matau keletą tų pačių porų, kurie šoka tik „su savimi“, vis šoka, šoka... Net nelabai bendrauja su kitais. Aš atvažiuoju į BA, išvažiuoju, vėl atvažiuoju, ir vis randu juos savo vietoj. Sėdi prie savo stalelio, pakyla, šoka, vėl pasėdi, vėl šoka... Kodėl? O ir ne poros, visa ta minia. Koks biesas taip traukia į šokių aikštelę? Ir mane tame tarpe. Bus ne kitaip – tango yra narkotikas. Gerąja prasme. Laimei.

Visas šitas tango gyvenimas nenuspėjamas. Eini į milongą ir nežinai koks išeisi. Kartais ateini su gera nuotaika ir dideliu lūkesčiu, bet kažkaip nieko Tokio taip ir neįvyksta. O kartais eini į milongą tik šiaip, formaliai, nes esą milonga ne itin, bet vis geriau nei namie sėdėti, o bac – ir gauni toookią dozę gerų emocijų!

Nežinau kodėl, bet visai eilei vyrų kažkodėl, kaip niekada,  dabar parūpo mano vyras. Pvz. atsistojam šokti,    ir klausia: „tavo vyras? ....“ Nežinau kaip suprasti tokį nekonkretų numyktą klausimą, tai imu ką nors pasakoti apie tą savo vyrą. Klausia net tokie, su kuriais neturiu feisbukinio kontakto, kur galėtų stebėti mano gyvenimą. Pletkai? Gal...

Šeštadienio Cachirulis persikėlė į Caning saloną. Salonas gražus, na bet nežinau, ir taip jau sunku tame Cachirulyje, bet kai tokie dideli atstumai, tai labai jau sunkus akių kontaktas. Tiesą sakant, tas kontaktas vyksta taip beveik akluoju būdu. Moterys kinkuoja galvas „dėl visa ko“, o ir bepigu mums, pakinkuojam galva ir sėdim sau, laukiam, gal kas ateis. O vyrams tai ne pyragai, jiems taigi pakilti nuo kėdės tenka ir žingsniuoti į nežinią.  O jei klaida, kur nabagams paskui pabrukus uodegas dingti? Tai ir grimztama į vis didesnį uždarumą, kai šokama tik su gerai pažįstamais. Neturi pažįstamų šioje milongoje  - esi pasmerkta(s) ilgam rymojimui ant kėdės.  Daug kas dejuoja, kaip sunku šioje milongoje, bet vis tiek eina. Aš taip pat.

Skilo mano mylima El Maipu milonga. Niekas tiksliai nepasako kas nutiko, bet akivaizdu, kad konfliktas tarp organizatorių. O gaila. Konflikto matyt nemenko esama, nes  dabar jau dvi El Maipu milongos, viena vieno organizatoriaus, kita – kito. Atvažiavau pasimetusi, nežinodama kur dabar reikės eiti, bet atvykus turėjau dar kelias dienas susirinkti infomacijai kas kur eina, ir atėjus pirmadieniui jau nukulniavau į Obelisco pas Lucy. Lyg ir nieko nebūtų nutikę, milonga pilna, nepaisant atskilusios dalies, ir šokau kaip visad daug ir gerai, bet...  Kažko trūko. Kokios tai ugnelės. Ir staiga, širdies balsui pakuždėjus, nei iš šio nei iš to, net loterijos nesulaukus išėjau ir nuvažiavau į praktiką El Beso klube. Labai keista, bet paaiškėjo, kad tai buvo teisingas žingsnis. Praktikoje nors buvau nauja, bet dėl neformalios aplinkos netrukus prisiškokau kaip pridera ir klubą palikau su naujų pažinčių bagažu bei gera nuotaika.

O labiausiai nustebino vizitas į atskilusią El Maipu dalį. Tą pačią dieną – pirmadienį – pabandžius konkurenciškai daryti savąją El Maipu matyt nepavyko, tai Dany apdairiai pakeitė dieną. Ką gi, jei jau antradienis, tai nuėjau. Ir kaip nepasigailėjau! Žinoma, vertinu iš grynai egoistinio taško, pagal tai kaip prisišokau.  Bet prisišokau tai „iki negalėjimo“. Prisibendravau su aplink pasodintom moteriškėm, pažįstamom ir iki šiol nepažįstamom, ir visoms mums buvo faina. Seniai patikrintas faktas, ne tik mano, ir kitų – kuo mažiau žmonių milongoje, tuo daugiau pašoki. Netgi pašoku su tokiais šokėjais iš „aukščiausiosios lygos“, kurie šiaip jau į mane nežiūri. Kai mažai žmonių, visi vieni kitus geriau matom, atsiranda šilta „naminė“ atmosfera, kurios gyvumas, aišku, labai priklauso ir nuo atėjusių žmonių, kartais užtenka vieno kito“raktinio“ žmogaus gerai energijai užkurti. Kas žino, gal pagrindinis „raktas“ ir yra Dany, El Maipu miloga be jo veido man yra kažkas ne taip.

Po milongų namo grįžtu autobusu. Ir labai dažnai paskutiniu štrichu besibaigiančiai dienai būna susitikimas su dar kuo nors iš milongos, kas maloniai praskaidrina kelionę namo. Nestebina ir tokie atvejai, kai važiuoji  sau autobusu, ir pakeliui įlipa koks nors seniai seniai matytas, važiuojantis iš kitos milongos :) Pasišneki sau lyg niekur nieko. Lyg iš tiesų visas Miestas tik tango ir šoktų.