Štai dabar BA tai jau tikrai ruduo. Kurį laiką buvo tik
švelnios jo užuominos – byrantys platanų lapai, nostalgiški saulės spinduliai
ir dar kažkas, žodžiais nenusakomas, nors saulės kaitra man atstojo visišką
vasarą. Bet štai tris dienas iš eilės lijo, iš pradžių tai buvo šiltas tropinis
lietus, šniokščiantis gaivališka jėga, su pagriaudėjimais, bet galų gale,
trečią dieną apsižiūrėjau, kad visi žmonės jau į šiltus rūbus sulindo. Taip,
tikrai jau ruduo.
Niekur kitur, tik Buenos Aires lyjant gaunu patirti tokį juokingai nemalonų
dalyką. Šaligatviai čia iškloti gražiomis plytelėmis. Kai kurios jų
atsiklijavusios, bet apsimeta, kad visas su jomis gerai. Išoriškai guli sau
šaligatvio plytelė lyg niekur nieko tarp kitų savo draugių, bet iš tiesų po ja
ertmė, tad užlipus ant tokios, plytelė susiūbuoja. Kai sausa, nieko, net
nepastebi eidamas, kad kai kur plytelės „gyvos“. Bet jei lyja... kai lyja, po
tokiomis, atsiklijavusiomis, lytelėmis yra ištisi vandens rezervuarai! Ir
užlipus ant tokios klastingosios, staiga tik pliaukšt per blauzdas! Ir koja jau
šlapia. Atrodo, ir žinai, jog taip būna, žiūri po kojomis, akis išlavėja
pastebėti plyteles, ant kurių geriau nelipti, na bet vis tiek, užsiraunu.
Kaip ir milongose. Atrodo jau kone visus žinau ir žinau su
kuo geriau nešokti. O jei dar nežinau, tai netrukus ištyrinėju. Akis išlavėjusi
praslysti, kai reikia, nematančiu žvilgsniu, ir susifokusuoti kai reikia. Bet
vis tiek kartais nutinka. Pliaukšt, ir jau šoki tandą, kurios pabaigos lauki
kaip pavasario. Na, bet nieko, kaip sakoma – išdžius. Vis tiek milongos čia –
gėris. Kartais būna, ateini į kokią milongą, apsidairai ir galvoji, viešpatie, ir
ką gi aš čia veikiu, bet po truputį vaizdas išsigrynina, atsiranda su kuo
šokti, o jei nėra senų draugų, tai žiū švysteli kokia tanda su šokėju iš
aukščiausios lygos, ir diena jau užskaityta.
p.s. pagaliau namuose įstatė langus, 45 min. iki išvykimo į
oro uostą. Galų gale nebelįs į vidų bestijos uodai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą