Šokinėju per balas

Štai dabar BA tai jau tikrai ruduo. Kurį laiką buvo tik švelnios jo užuominos – byrantys platanų lapai, nostalgiški saulės spinduliai ir dar kažkas, žodžiais nenusakomas, nors saulės kaitra man atstojo visišką vasarą. Bet štai tris dienas iš eilės lijo, iš pradžių tai buvo šiltas tropinis lietus, šniokščiantis gaivališka jėga, su pagriaudėjimais, bet galų gale, trečią dieną apsižiūrėjau, kad visi žmonės jau į šiltus rūbus sulindo. Taip, tikrai jau ruduo.

Niekur kitur, tik Buenos Aires  lyjant gaunu patirti tokį juokingai nemalonų dalyką. Šaligatviai čia iškloti gražiomis plytelėmis. Kai kurios jų atsiklijavusios, bet apsimeta, kad visas su jomis gerai. Išoriškai guli sau šaligatvio plytelė lyg niekur nieko tarp kitų savo draugių, bet iš tiesų po ja ertmė, tad užlipus ant tokios, plytelė susiūbuoja. Kai sausa, nieko, net nepastebi eidamas, kad kai kur plytelės „gyvos“. Bet jei lyja... kai lyja, po tokiomis, atsiklijavusiomis, lytelėmis yra ištisi vandens rezervuarai! Ir užlipus ant tokios klastingosios, staiga tik pliaukšt per blauzdas! Ir koja jau šlapia. Atrodo, ir žinai, jog taip būna, žiūri po kojomis, akis išlavėja pastebėti plyteles, ant kurių geriau nelipti, na bet vis tiek, užsiraunu.

Kaip ir milongose. Atrodo jau kone visus žinau ir žinau su kuo geriau nešokti. O jei dar nežinau, tai netrukus ištyrinėju. Akis išlavėjusi praslysti, kai reikia, nematančiu žvilgsniu, ir susifokusuoti kai reikia. Bet vis tiek kartais nutinka. Pliaukšt, ir jau šoki tandą, kurios pabaigos lauki kaip pavasario. Na, bet nieko, kaip sakoma – išdžius. Vis tiek milongos čia – gėris. Kartais būna, ateini į kokią milongą, apsidairai ir galvoji, viešpatie, ir ką gi aš čia veikiu, bet po truputį vaizdas išsigrynina, atsiranda su kuo šokti, o jei nėra senų draugų, tai žiū švysteli kokia tanda su šokėju iš aukščiausios lygos, ir diena jau užskaityta.

p.s. pagaliau namuose įstatė langus, 45 min. iki išvykimo į oro uostą. Galų gale nebelįs į vidų bestijos uodai

Streikuojam

Vakar Argentinoje buvo visuotinis streikas. Tai reiškia, kad labai daug kas nedirbo. Visai nedirbo viešasis transportas. Užtai gatvėse beveik jokio triukšmo, daug dviratininkų, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, miesto orui tas streikas tai gerai. Bet restoranai ir didžioji dalis parduotuvių dirbo. Panašu, kad streikas labiau panašu į pasidarytą papildomą šventę apsipirkimui ir išėjimui į žmones.

Jau iš anksto pasiapgailestavau, kad tai juk ketvirtadienis, kas reiškia vieną mylimiausių milongų, bet neveikiant viešajam transportui daug žmonių milongoje nėra ko tikėtis. Taip ir buvo. Žmonių kiekiu milonga buvo kukli. Bet turiniu tai nepasakyčiau.  Toks įspūdis, kad kai žmonių nedaug, tai ir šokti tingisi, bet susirinkę buvo „savi“, tai prasidėjo būriavimaisi šurmuliuojant prie baro, kažkas šoka, kažkas klega, tokia naminė atmosfera. Pagalvojau, kad tai jau įžanga į žiemą, kai, sumažėjus atvykusių užsieniečių, taip ir bus. Bet galvoti, kad milongoje ramu, būtų apgaulinga. Staiga, niekas net nespėjo pastebėti kaip, kas ir iš kur, bet ėmė ir įsiplieskė konfliktas, vos nevirtęs muštynėmis. Įsismarkavusius vyrus operatyviai nugesino kiti šokėjai, na bet taip kaip reikiant buvo, pusė šokių aikštelės supuolė gesinti gaisro :)  Nugesino, ir nieko, visi toliau ramiai šoko. Stalelio kaimynė pasakė, kad čia dar nieko, prieš kelis metus matė ir kaip peilis buvo panaudotas. Va čia tai tango...

Veidai

Skubančią gatve namo mane sustabdė senutė, vedina jaunos moters. Paprašė pavedėti senjorą, nes jaunesnioji jau pasiekusi savo tikslą ir toliau lydėti negali. Man pakeliui, tad sutikau. Ir taip ėmėme krutėti, senučiukė viena ranka stūmė savo ratukus su rankine, kita įsikibo man į parankę ir taip krutėjome, mažais lėtais žingsneliais. Senutė pasakė, kad eina į sekančią gatvę už manosios, ten, „kur yra bažnyčia“. Galvoju, kokia pamaldi senutė, vos paeina, nėra kam jos palydėti ar atvežti, eina, pasiprašydama praeivių pagalbos, pasimelsti. Planavau priėjus savo gatvę tokiu pat stiliumi perduoti senutę dar kam nors, kad vestų toliau, bet tas buvo ne taip paprasta, lyg tyčia nebuvo ta kryptimi einančių žmonių arba jie pralėkdavo kaip kulkos, nespėdavau pačiupti, tai praėjome ir mano gatvę, ir dar sekančią, štai ir bažnyčia, galvoju, kelionės tikslas pasiektas. Bet ne! Pamaldžiai persižegnojusi ir sukalbėjusi maldelę, ji krutėjo toliau. Man jau pasidarė neramu. Bet neilgam. Kelionės tikslas pasirodė besąs... grožio salonas!!! Močiutė, vos krutanti, nepaeinanti be pašalinių pagalbos, pusiau kurčia, atėjo pasigražinti. Atsisveikinant, priėmus visas padėkas už pagalbą, atidžiau pažvelgiau į jos veidą – jis man pasirodė išties išpuoselėtas. Štai kokios tos Argentinos moterys! 

Atsilaisvinusi nuo pagalbos močiutei, nuskubėjau nusipirkti išsineštino maisto. Kadangi dar neturiu virtuvės, dažnai čia nusiperku, tas keliskart pigiau nei restorane pavalgyti. O šioje vietoje maistas netgi skanesnis, priimtinesnis mano skrandžiui pasirodė nei kitur kad pirkdavau. Dažniausiai šitą verslą, išsineštinį maistą, turi kinai, o šioje mano vietoje parduodančios moters veidas kitoks. Antropologiškai toks savas, pažįstamas. Ir ne tik veidas, o kažkas daugiau, antspaudas, kokį turime visi mes, homo sovieticus. Šiandien, kai į dėžutę įsidėjau dar ir kažką panašaus į „balandėlį“, o fone grojo muzika, artima muzikai iš Vilniaus taksi, galvoju ot imsiu ir paklausiu ar ne rusė. Nespėjau, ji pirma paklausė to paties. Pasikalbėjom rusiškai. Iš Kazachstano, čia jau 16 metų. Idomu, jau ne pirmą kartą sutinku žmones, prieš maždaug tiek laiko išvykusius iš byrančios Sovietų sąjungos. Yra ukrainiečių, kažkada teko sutikti armėną taksistą.

Taip... Buenos Aires nesiliauja buvęs uostu, priglaudžiančiu žmones iš viso pasaulio.