2014 m. balandžio 7 d., pirmadienis

Aureolė garuoja



Ne kartą teko ir kitiems pasakoti, ir tyliai sau pasidžiaugti, kad mes čia, Lietuvoje, esame tokia graži tango sala, išsiskirianti iš viso Europos konteksto. Tikrai, nuvykus į milongas svetur, dažniausiai tekdavo maloniai konstatuoti sau, kad lietuviai esame gerokai kitokie ir žymiai artimesni BsAs nei kas nors kitas Europoje. O nuvykus į BsAs bandyti aiškinti, kodėl mes šokame taip pat kaip jie. Prielaidų yra, bet ne apie tai aš čia.
Tikrai taip buvo kelis metus.
Bet nieko nėra pastovesnio už laikinumą.
Pastarųjų metų išvykos į tango encuentros, o galiausiai į lokalias Londono apylinkių milongas privertė susimastyti ir konstatuoti faktą, kad ta sau užsidėta tango milonguero aureolė sklaidosi kaip dūmas.
Taigi, teko apsilankyti Londone, be kitų, žemiškų tikslų, neaplenkiant ir milongų. Anksčiau yra tekę lankytis Londono milongose, ir tai nebuvo džiugi patirtis, tačiau šįkart, dėka susiklosčiusių pažinčių, buvome labiau „pasikaustę“. Pirmoji aplankyta milonga pietinėje Londono dalyje nenuvylė, tačiau teko tik atlaidžiai pagūžčioti pečiais, milonga organizatorių pastangomis bandanti būti gera, ar, tiksliau, tokia, kokia tenkina mano lūkesčius, tačiau tokia jau negausi, kad ten praleistos vienos valandos pakako su kaupu.
Sekančios dvi milongos Londone sugriovė mano įsivaizdavimą apie tango Londone ir nuplėšė pašvęstųjų aureolę nuo lietuviškos tango bendruomenės.
Tikslumo dėlei reikėtų paminėti, kad maloni patirtis buvo ne pačiame Londone, o jo vakariniuose priemiesčiuose. Į vakarus nuo Londono verda visai gražus milongueriškas tango gyvenimas. Su visomis codigomis, rondomis ir cabeceo, ir, be abejo, abrazo cerrado. O kas nuostabiausia, bendruomenės gausa yra tokia, kad jos pilnai pakanka normaliam tango gyvenimui palaikyti, kai vietinėje milongoje šoka apie 50 žmonių, nėra jaučiamo „nuostolio“ neatėjus porai trejetui pastovių šokėjų.
O ką turime mes? Kaip keičiamės ir ar keičiamės, augame, o gal leidžiamės? Na, šokame vis dar taip pat. Bet neapleidžia jausmas, kad nebelabai turime kuo didžiuotis. Kokybės prasme bendruomenė nebeauga, tos kokybės – tiek to - matyt ir užtektų, bent jau kol kas, jei būtų jos pakankamai kiekybiškai. Tačiau žmonių, ypač patyrusių aktyvių šokėjų, yra verkiant mažai. Bendruomenėje įsiveisė daug neigiamų emocijų, lėtai graužiančių ją iš vidaus. Tas negali neatsiliepti bendrai emocinei sveikatai. Reguliarių tango renginių Vilniuje jau yra tiek, kad užtektų ir kur kas didesniam miestui su didesne tango bendruomene. Žmonės neišvengiamai ima rinktis kur lankytis, o dar įvertinus susiskaldymo pasekmes, milongos ir praktikos nebegali džiaugtis gausa. Viso to pasekmėje – vangumas, savotiškas sotumo ir abejingumo jausmas. Kažkada, kai teturėjome vieną dieną savaitėje, penktadienį, kuomet susieidavome į Milongą, ta diena buvo tokia ypatinga, jos laukdavome kaip šventės. Žinoma, lazda turi du galus, anuomet paliūdėdavome, kad teturime vieną milongą, vieną dieną, bet ta diena buvo šventai laukiama, visi po savaitės nesimatymo susirinkdavome pašokti ir pamatyti vieni kitų,  o dabar, kai kasdien galima kur nors vienaip ar kitaip pašokti, nors šokėjų ne itin padaugėjo, ir atėjęs prakutęs šokėjas, ypač šokėja, atėjęs randa, kad gerai pašokti gaus pora trejetą tandų, nusistovi rutina, prakutėliai ateina, greitai „apsiformina“, suvartodami tas savo tris tandas ir bėga namo. Gerai šokantys nebeužsiganėdina namie, rimčiau pasišokti važinėjama į encuentrus ir maratonus.
Tiesą pasakius, susidaro vaizdas, kad formuojasi tango bendruomenės nebe miestų pagrindu, o tarptautinių renginių pagrindu. Formuojasi šokėjų ratai, besirenkantys tuos pačius renginius. Nemažai labiau patyrusių šokėjų jau gyvena nuo encuentro iki encuentro, nuo maratono iki maratono. Ir jei namie nėra sveikos, aktyvios bendruomenės, tai, į maratonus išsilaksčius patyrusiems šokėjams, vietinėse bendruomenėse beliks pradinukai, nežinantys, į ką jiems lygiuotis ir iš ko mokytis.
Na, gal ir patirštinau šiek tiek. Bet tik tam, kad geriau matytųsi :) Bet tiesa ta, kad kai BsAs paklaus, kur išmokau taip šokti, jau nebedrįsiu pasakoti apie tą milonguerišką lietuvišką salą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą