Paskutinės dienos sindromas

Yra toks pastebėjimas, ne mano, bet pritariu jam. Festivaliuose ir panašiuose renginiuose geriausia milonga būna paskutinę dieną, kai visi jau atsipalaidavę po "nuveiktų darbų" ir yra kupini gražių sentimentų.
Bandau suprasti, kodėl. Į galvą lenda analogijos iš visai nesusijusių sričių. Jei kam teko matyti nedrąsių vaikų ar patiems tokiais būti, gal teko stebėti situacijas, kai suaugusiųjų suvesti į vieną vietą nepažįstantys vieni kitų vaikai tik spokso ir nebendrauja. Bendravimas atsiranda ir vystosi pamažu, galų gale užsibaigiantis visuotiniu dūkimu, aišku, jau tuomet, kai tenka skirstytis, ir tuomet prasideda zirzimai "dar pabūkim"
Ar ne kažkas panašaus su tango renginiais? Susirenka minia žmonių, dalinai nepažįstantys vieni kitų. Natūralu, kad su nepažįstamais bendaravimas iš padžių ribotas. Jei šokama dar nebūtose erdvėse, šiek tiek laiko laiko reikia, bent jau man, tos erdvės prisijaukinimui. Taigi, dalis laiko nueina grindų ir sienų jaukinimui ir šokėjų analizei, nes iš pradžių dar nežinai, su kuo patiks šokti. Jei kelias dienas vykstančio renginio milongos kas vakarą būna skirtingose vietose, sienas jaukintis tenka kasdien... Na, bet lieka bent jau žmonės tie patys. Ir štai, kai minia susitrina tarpusavyje, kai atrandi tuos, su kuo tandos mieliausios, jau ir paskutinė diena.
Aš ne prieš tango suvažiavimus. Jų matyt reikia, ir pirmiausia reikia nedidelėms bendruomenėms. Galvoju tik, kad vertingesni pastovią tradiciją išlaikantys renginiai. Nes jau žinai iš anksto, kaip ten ir kas, taigi, mažiau laiko tenka "nurašyti  į nuostolius".
Kažin, ar daug važinėjančių į tango festivalius iš tokių Europos miestų, kurie  turi pakankamai reguliarių milongų? Berlyno, Romos? Neturėdama informacijos, bijau spėti. O idomu. Bandau pasvajoti, kaip elgčiausi, jei gyvenčiau tokiame mieste. Turėčiau vieną-dvi mylimiausias milongas. Gal netgi mėgstamą staliuką jose. Žinočiau, kuriuos batelius įsimesti einant, nes žinau, kurie geriausiai šoka ant Tų grindų. Atėjusi nusišypsočiau savaitę nematytiems veidams ir per minutę įvertinčiau, kaip ir kiek pašoksiu tą vakarą, galbūt, nematydama nei vieno savo favorito, apsisukčiau, ir, kol nevėlu, išskubėčiau į kitą milongą. Užgriuvus tango festivaliui, smalsiai nueičiau į festivalinę milongą. Ir... stop...  Milonga paprastai trunka tą patį ribotą laiką. Savoje milongoje žmonės jau žino su kuo gerai, su kuo nelabai, šokti ir skirtą laiką šoka daugiau ar mažiau "pagal planą". Atsidūrus tarp naujų, beieškant naujų įspūdžių, turi "apsisukti" per tą patį laiką, na, tiek to, festivaliuose milongos kiek ilgesnės, ir finale iš milongos išeisi arba praskaidrinęs savo tango rutiną, arba, et, pasižadėjęs daugiau negaišti laiko tiems ermideliams. Jei šaukštai dar ne po pietų, ko gero tokiu atveju dar užsukčiau į savo miesto mažytę jaukią milongą sušokti terapinės tandos su senu patikrintu partneriu. Nes pastovios milongos ir turi tą "paskutinės dienos" statusą.