Artėjant eiliniam
vojažui į BA aplankė vargu ar kam reikalingi pamastymai apie šokio darną. Būna,
kad kas nors komentuoja šokėjų poras, anaiptol nebūtinai tango, sakydami –
žiūrėk, kaip gerai jie susišokę. Suprask, jau tiek daug kartu šoka, kad puikiai
vienas kitą supranta, dėl ko jų šokis sklandus ir harmoningas. Nepaneigsi.
Bandau galvoti, o
kaip čia mes, socialieji tango šokėjai. Nedrįstu galvoti apie visus, lieku prie
savęs. Darosi keblu, juk tiek daug su kuo šoki, nėra vienintelio partnerio, su
kuriuo „dirbi daug ir sunkiai“, kad galėtum sakyti, jog esate susišokę. Bet juk
dažnai šokis liejasi be stabdžių , ir ne su kažkuo vienu, tai čia mintis jau daro
viražą – gal aš susišokusi ne su žmonėmis, o su muzika? Labai tikėtina. Mėgstu
šokti pagal man žinomą muziką. Kuo labiau pažįstama muzika, to sklandžiau judu.
Aišku, su sąlyga, jei partneris tam netrukdo. Ir jei jau skamba tango, su
kuriuo aš „susušokus“, tai partneris gal būti ir pirmą kartą sutiktas, svarbu,
kad girdėtume vienodai, tuomet jau aišku nuo pirmos sekundės – šokis „eis“.
Tai šit, eilinį
kartą vėl esu BA, ir vėl mėgaujuosi. Susišokimais. Muzika ta pati, kaip visada.
Kartais būna, vos tik nutyla vienas gabalas, dar kitam neprasidėjus, man
galvoje jau suskamba sekantis, ir ką jūs manot, pasibaigus pauzei, sekantis
pasirodo būtent man galvoje suskambėjęs tango! Kažkoks visiškas autopilotas.
Ausų susišokimas. Ir visai nepasigendu milongoje ko nors dar negirdėto.
Kartą Gricel
klube man žandikaulis atvipo – pakeliu akis, ir matau priešasi save kelis
gražius jaunus vyrus, gražiai apsirengusius, sulaižytais plaukais, sėdi kartu
už vieno stalo. Vaizdas kaip teatre. Suglumau, galvoju, gal čia koks
pasirodymas bus... Suglumimas truko neilgai, mat prasidėjus tandai jie visi
gražiai žąsele pasuko link kampe užgrūsto moterų būrio. Et, tango ekskursija...
Bet tokia įspūdinga. Kitą dieną ta pati grupė jau buvo Lo de Celia, grupė jau
neužslėpta kampe buvo, o normaliai gavo gerą erdvės kampą, tai viso to mastas
atsiskledė visu gražumu. Įspūdį sustiprino azijietiška ekskursančių (tiesa, jų
tarpe ir vienas vyras buvo) kilmė. Japonai. O kas man čia patiko ir krito į akį
– tai milongų bendruomenių tolerancija, netgi, sakyčiau, šiltas priėmimas.
Bandau iš to pasimokyti, slopinant savo aroganciją („fe, turistės, ir dar taxi
dancerius nusisamdžiusios“). Moterys atvyko gerai praleisti laiko, na tiek to,
nors ir keista, bet ne visi moka savarankiškai keliauti, todėl atsiduoda į
tokias keliones organizuojančių rankas. Moterys išsipuošusios, taxi danceriai
lyg iš teatro, šokdindami damas neatrodo labai jau kenčiantys dėl tokio darbo,
o ir ne tik pašokdina, bet iš šampaną papilsto damoms, ir šiaip jau stengiasi
jas visaip užimti. Bet kas man gražiausia pasirodė, tai kad milongų vyrai
pasirodė visai smalsūs ir paslaugūs esą, atsirado savanorių, mielai
pašokdinusių tos ekskursijos moteris. Ir kažkaip tas būrys visai nesujaukė
bendros milongų atmosferos, gal netgi pagyvino. Tik poroje milongų temačiau tą
grupę. Matyt paeiliui susipažinėjo vis su kita milonga, o gal į krioklius
pasuko, kas ten juos supaisys...
Būnant BA reikia
geležinės sveikatos. Turiu gerą, bet vis tik ne geležinę, tai kartas nuo karto
tenka pakovoti už žvalią savo būseną. Šįkart vietiniai virusai pasirodė bjaurūs
esantys. Antrą savaitę jau ir apniko bestijos, ir taip atkakliai, kad tik šiaip
ne taip pavyksta laikytis, vis viliantis bandos imuniteto. Ir jei praeitą sykį
padariau atradimą, kad šokimas kelio sanariui visai nekenkia, tai su kvėpavimo
takus atakuojančiais virusais ši teorija, deja, nepaeis... Sveikatą pastebimai
pataiso nenuėjimas į milongą, o kai jau regis kiek pasitaisius nueini šokti,
tai po valandos kitos žiūri, kad jau ir gerklės skausmas grįžta, ir kosulys vis
dažniau pagalius į ratus pradeda kaišioti. Nemažai šokėjų daugiau ar mažiau
pasirguliuoja, laikai, žinia, nebe covid‘o, niekas nebekreipia dėmesio į
nesmarkius negalavimus, tai milongos pilnos kosėjančių. Milongų vietos itin
uždaros, nežinau ar išvis bent kiek padoriau pavėdinamos, tikros virusų
gaudyklės-veisyklos. Ugdom bandos imunitetą... Artėjant grįžimo į LT datai,
jaučiu, kad bjaurybės pamažu jau traukiasi nuo manęs. Valio, aš jau šioje
bandoje! Bet kas iš to, kai jau tuoj išvyksiu. Vadinasi, mėnesio čia per mažai,
jei nori ilgėliau pabūti sveikame stovyje.
Atsirado
nauja milonga, organizuojama vienos pažįstamos, todėl privalu buvo bent kartą
apsilankyti. Jau iš anksto žinojau, kad galima dėti geras viltis, nes esą labai
geri šokėjai renkasi. Tai net buvo mintis – ar neįsirašysiu tos milongos į
pastovų savo programos tinklelį. Rezultate nuomonė dviprasmiška. Šokimo lygis išties puikus, bet, kaip
nekeista, milongos esmę galima paraidžiui apibūdinti pagal jos pavadinimą “A
los amigos”. Tikrai čia milonga draugams. Reikalas tas, kad patalpa nedidelė,
tamsi (Komedijos teatre), miradoms belieka verkti kamputyje. Net jei vyrai,
pamynę savo orumą, sugalvotų pavaikščioti, tas nepavyktų dėl vietos stokos –
tiesiog nėra kaip. Tai šansų mikliai susižvalgyti turi tik su garantuotais
pastoviais šokio draugais. Nežinau ką
reiks daryti su šia milonga. Juolab, kad lyg tyčia ji trečiadieniais, kai yra
dar dvi man geros milongos.
Net ir
pakankinamai kosulio, šokosi dieviškai gerai. Sykį pagalvojau, kad jaučiuosi
kaip… plataus vartojimo prekė. Net susigūžiau nuo tokios baisios minties, na
bet gi nieko neįžeidžiu, čia aš apie save. Jaučiusi kaip ta sezoninė prekė,
padėta nesunkiai prieinamose lentynose, ar net praėjimuose, kad nereiktų toli
ieškoti. Ir mane vis ima, ir ima… Lieka
tik laiku teisingai blakstienomis klapsėti ir galvą sukinėti taip, kad akys
susitiktų tik su tuo, kuo reikia.
Atsirado
naujas nevietinis vyras. Būčiau net nekreipus dėmesio, bet kartą šast, pribėgo
prie manęs ir paklausė, ar noriu su juo pašokti. Sutrikau, iš kur man žinoti,
ar noriu, neapžiūrėjus jo gebėjimų. Tokį nemandagumą nurašiau kalbos
nemokėjimui, tiek jau to, mielaširdingai atsakiau, kad gerai, pašoksiu (bet ne
kad NORIU). Laimė, šoka pakenčiamai. Na, bet kai nepraėjus nei pusvalandžiui be
jokios mirados prilėkė jau lyg senas draugas vėl manęs kviesti, sutikau tik
tam, kad nepažemindamo jo orumo, tyliai atskaityčiau pamokslą apie etiketą.
Suprato. Dabar jau kviečia tik
žvilgsniu, ir daugiau vienos tandos iš manęs negauna.
Net nežinau
linksmu ar gėdingu pavadinti nei šiokį, nei tokį nutikimą, vėlgi – su nauju
nevietiniu vyru. Tebūnie tai kaip kvailai linksmas prisiminmas. Tą kietą vyruką
visą laiką ignoruodavau, ty. nesidomėjau juo kaip aiškiai išreišktu
nebuenosairietišku egzemplioriumi. Europiniuose renginiuose tokie būna ryškiai
matomi, savotiški žvaigždūnai. Bet paskutinėje man milongoje, jau visai gale,
kai buvau viską kas galima sušokus, prisišokus ir dar daugiau, galvoju, imsiu
ir pabandysiu su tuo žvaigždūnu, vien iš smalsumo, kad paklausčiau iš kur tas virtuozas.
Na ir pasirodo, kad iš Čilės. Mat kaip, nesitikėjau, kad čilėnai gali būti taip
stipriai nutolę nuo tango klasikos. Šokyje stengiausai atlikti visas jo
įmantrias beigi keistokas choreografines fantazijas. Ir vienu momentu jaučiu,
kad kavalierius skysta iš rankų tiesiogine to žodžio prasme. Jis nugriuvo! Laimė,
be manęs. Net nesupratau kas jam pakirto kojas. Berods šalia šokusi pora prie to prisidėjo, nes
po to atsiprašinėjo. Tai va. Ir tai buvo paskutinė mano šokta tanda šioje
kelionėje. Su kritusiu vyru man po kojomis.
Pastaruoju
metu vis daugiau valgau. Ne, ne porcijos didesnės. Valgymas – natūralus priedas
bendraujant su draugais. Tie susiėjimai malonūs ne mažiau nei milongos. O seni bičiuliai kaskart tampa vis dar “senesniais”.
Vertybė!
Nė sykio nenufotografavau
šunų vedžiotojų. Nė sykio! Man gražu pažiūrėt, kai
apie vidurdienį gatvėse pasirodo šunų vedžiotojai, vedžioja jie vidutiniškai po
kokius 10 šunų. Turiu silpnybę šunims, ir kaskart pamačius tą vaizdelį, nevalingai
imdavau fotografuoti. O šį sykį susivaldžiau, apsiribojusi tik pasigėrėjimu.
Matyt savotiškos brandos sulaukiau.
Kaip visad, mėnuo
pralėkė akimirksniu. Nors antra vertus, per tą akimirksnį regis tiek visokių
epizodų nutiko, ir vėl viens kitą stumdo prieštaringi jausmai – lietuviškųjų namų
bei artimųjų ilgesys, ir graudulys
paliekant Miestą. Jei vis dar graudu palikti, tai ką gi, viskas aišku, netrukus
vėl pirksiu Bilietą.
