Atėjusi į milongą Abasto viešbutyje, pasisakiau, kad turiu „reserva“ Ramonos vardu. A, na taip, sako, esi famosa. Pasodino prie garbių moterų stalo, šalia – garbių vyrų stalas. Kas iš to, nepaisant to, kad šokti kaip ir gaunasi, bet ta žmonių gausa ir sugrūsti stalai bei kėdės, chaosas pribaigia mane. Kada nors čia dar ateisiu, bet jau tik kada nors tolokoje perspektyvoje. Kol kas šeštadienį paskiriu sau poilsio diena.
Anoka čia gudrybė
būti žinomu siauruose BA tango sluoksniuose. Pereičiau į kitą „burbulą“, būčiau
niekas. Tiesa, vis tik nuėjus į kiek kitą, nors ir persikertantį su manuoju,
burbulą, snobų vertinamą Rodriguez milongą, netikėtai esu pasodinama labai
gerai su dideliu dėmesiu ir pagarba. Kas čia dabar, gal išties famosa,
kiek daugiau nei pati manau apie save?
------
Argentina
pasitiko naujomis, stipriai pakilusiomis kainomis. Nebuvo netikėta, jau žinojau
kas laukia. Belieka savu kailiu patyrus, konstatuoti – Argentina jau tokia pat
brangi šalis, kaip ir Lietuva bei daugelis kitų šalių. Apmaudu, bet ką padarysi,
norisi palinkėti šiai gražiai šaliai klestinčios ateities. Man tai lyg ir nieko
baisaus, na, dabar viskas kainuoja kaip LT, gal net brangiau, bet nėra
dramatiškau skaudu, tik apmaudu pasibaigus piguvos rojui. Liūdna vietiniams
žmonėms, kurių atlyginimai nekyla taip, kaip kainos. Neperdedant – skurdas čia
labai daug kam žvelgia į akis. Antra
vertus, gausi pašalpinių, nenorinčių dirbti, armija bei verslininkų,
nerandančių gerų darbuotojų, gausa irgi kelia nuostabą. Ech, laikau už tave kumščius, Argentina!
Šios eilinės
kelionės į BA išvakarėse akis užkliuvo už vieno pažįstamo argentiniečio
nerimastingo įrašo, po kurio sekė ilga diskusija. Nerimo ir nuostabos objektas
– kaip jis rašė, masinis paplitimas šokimo milongose „pagal kontraktą“, t.y. su
taxidanceriais. Lyg ir nieko naujo, man tik krito į akį teisingas pastebėjimas:
tai slopina milongos žavesį, kuriamą būtent žvilgsnių žaidimais, jauduliais
„žiūri/nežiūri/myli/nemyli“. Milonga tam tikra prasme eina virsmo į treniruočių
aikštelę link. Panašiai atsiliepė šia tema senas bičiulis, su dideliu malonumu
duodantis pamokas už pinigus, ir nors pinigų labai reikia, sako – niekada
nešoks tik už pinigus. Mes su drauge pritarėm – negalim šokti su vyru, kuris
šoktų su mumis tik todėl, kad sumokėjom. Regis, paprasta kaip trys kapeikos,
norim, kad vyras tiesiog norėtų su mumis šokti. Bet matyt ne visos ir visi taip
galvoja. Na, ir nesmerkiu. Žiūrėjau kartą į su taxidanceriu šokančią pažįstamą
užsienietę. Ji atrodė tokia laiminga! O ir vyrukas ne kažkoks nepatenkintas.
Abu gauna tai, ko kiekvienam trūksta. Gal ir liūdna , tiek vienam, tiek kitam,
bet tango glėbys bent trumpam laiko tarpui suteikia tą džiaugsmo iliuziją
Nejučiom palyginu su vyrais, už pinigus perkančius moterų „meilę“. Ne tas pats,
o bet tačiau... Tango – subtilus graudus dalykas.
Kažkas šoka už
pinigus. Kažkas ateina į milongą už vargiai sukrapšytus grašius, visą milongą
dehidratuojant, nes neišgali nusipirkti vandens. Kažką geradariai
organizatoriai įsileidžia už dyką. Bet visus vienija tas pats – toms kelioms
valandoms pamiršti rūpesčius, bėdas, šypsotis ir juoktis, dalintis jaukiais
apsikabinimais.
Beje, bent jau savo burbule nepastebėjau, kad „kontraktinių“ porų būtų
padaugėję. Gal net mažiau. Matyt, priklauso nuo vietos ir laiko. Bet taip, milongose
moterų stipriai daugiau, kartais kone
dvigubai. O paklausa netrunka sugeneruoti pasiūlą. Pora pažįstamų užsieniečių
krykštaudamos gyrė kažkokias tango pamokas „moterų technikai“, po kurių –
praktika su taxi danceriais. Na taip ir įsivaizduoju: armija gerai pasirengusių
vyrukų pasiraitoję rankoves laukia starto šokių aikštelėje... Nuskambėjau pati
sau kiek ironiškai, bet iš tiesų tai nesmerku. Juk tai tik technikos
lavinimas... Plius dar moteriškės lieka
laimingos, manau, ne vien dėl technikos.
Infliacijos atspindys:
dėdė, labai geras šokėjas, kuris visuomet milongoje pasistatydavo vyno butelį,
dabar jau perka mažesnį butelį. Laimė, sakyčiau, kad vis dar perka. Antra
vertus, nebūtinai čia pinigai kalti. Jei kas, kaip sako klasika, ieškokite
moters. O dėdė įsigijo moterį, tokią valdingą energingą moteriškutę. Gal jos
įtakoje tas butelys sumažėjo? Dėdė, ir taip jau buvęs ramybės įsikūnijimas,
dabar išvis daržove tapo, jo dama kartais pati tiesiog prieina prie jo ir
pasiima šokti, išsirauna kaip ridikėlį. Su kuo dar galima jam pašokti, irgi
matyt ji parikiuoja.
Vyrai, įsigiję moterį, man kone mirę. Deja, tenka išbraukti iš sąrašo. Nors
kartais jų vėlės maloniai pakutena jausmus kažkur iš anapus. Žiū, tai bučkį
duoda, pasisveikinant, tai akutėmis žybteli prašokdami pro šalį, lyg pasiųsdami
žinutę, jog nepamiršo. Pašokti su šiais labai jau retai nutinka, o su kai
kuriais ir nebeįmanoma.
Įdomūs padarai
tie vyrai. Kartą prie manęs pasodino ženkliai jaunesnę, o dar ir azijietiško
gymio moterį su gerais išoriniais parametrais, kas jai pačiai matyt labai kelia
savivertę. Ne, ji nebuvo pasipūtėlė, mes labai draugiškai bendravome. Bet jai
natūralu buvo galvoti, kad tai ją vyrai kviečia. Paprastai greta viena kitos
sėdinčios moterys, kai nėra tiksliai aišku kurią kvietė, pasitaria tarpusavyje
ir laikosi šventos taisyklės – laukti, kol vyras arčiau prieis. O šioji buvo iš
tų, kurios nenumato kito varianto, kaip
tik kvietimas jai. Taip „nuskynė“ visą seriją mane kvietusių kavalierių. Laimė,
nepritekliaus tada neturėjau, tai be širdgėlos susitaikiau su tais praradimais.
Kitą kartą turėjau kaimynę – naują pažįstamą, atėjusią su vyru, sėdėjo jie atskirai.
Vienai tandai susilinkčiojau su jos vyru. Jam prieinant, žmonelė užtikrintai stryktelėjo
iš vietos, o jis ramiai ją pasodino, paaiškinęs, kad atėjo manęs, o ne jos. Na
ką, žodžiu taip, jei sava motera, tai galima pasodinti (juk niekur nedings),
bet jei netyčia į sterblę krenta gražesnio įpakavimo šokėja, tai griebia ją, o
ne tą, su kuria sudarytas akių kontraktas. Oi jūs, patinai... Tik nesakykit,
kad nemandagu būtų pasodinti tą strykelėjusią. Kai kurie, tiesa, turi valios
atsispirti pagundai ir nemeta kelio dėl takelio.
Personažai.
*Elba. Keliskart sodino
mane prie garbaus amžiaus milongueros. Susidraugavom. Milongose ji praktiškai nešoka. Ne, ji nėra bloga ar
negerbiama šokėja (Yotube šmėžuoja įrašai su jos šokimu). Bet ateina, būna
ilgai, užkandžiauja, geria arbatą, bendrauja su kaimynėmis, stebi šokančius. Yra
viena iš Lo de Celia klubo „veidų“. Tai primena man, kad milonga – tai ne tik
sušokti žingsniai. Tai – ištisas slėpiningas gyvenimas. Elba sakė šokanti nuo
12 metų. Išmoko šokdama su broliu. Džiaugiuosi susipažinus.
*Yra viena
nematanti šokėja. Čia ir pamatai, kad milonga – tai šeima. Vyrai rūpestingai
ją šokdina, po tandos palydi iki jos sėdėjimo vietos. Ji nesijaučia vieniša, o pilnai mėgaujasi milonga!
*Visi milongų
padavėjai yra dalis milongos gyvenimo. Visi daugiau ar mažiau mieli ir
draugiški. Negaliu nemylėti vienos iš
jų. Lo de Celia klube kai sėdžiu jos aptarnaujamoje zonoje, nebežinau verkti ar
juoktis, bet pykti na niekaip neišeina. Nemenkų apimčių padavėja pūškuodama
stengiasi, skuba kiek leidžia jai jos kūnas, o žmonių aptarnauti reikia daug,
tad veikti tikrai yra ką. Kartais visai džiūti pradedu nesulaukdma savo
vandens. O kartais, net nepaprašyta ji man atneša vandenį. Atsimena, kad aš
paprastai prašau negazuoto vandens! Ir kaip gali nemylėti padavėjos, kuri
pastebi, kada atėjai ir žino ko norėsi. Nesvarbu
kad kitą kartą ir valanda gali praeiti kol užsisakai ir dar sulauki.
*Senjoras su
tarškyne. Kartą, dar ankstesniais metais, važiuojant į milongą metro atkreipiau
dėmesį į senjorą su skrybėle ir kaklaskare. Labai senamadiškas. Rankose buvo
batų maišelis, tai nesunkiai atspėjau, kad važiuoja ten pat, kur ir aš. Laikas
eina, bet senjoras vis dar išlaiko tą senamadišką kaklaskarišką skrybėlėtą įvaizdį.
O dabar dar sugalvojo ir „atmosferą“ milongose kurti, kartais atsineša tarškynę
ir pasitaikius tinkam momentui (paprastai sakant kalbas ar grojant gimtadienio
dainelę), suka ją, įsivaizduodamas, kad taip labai linksma. Panašiai kaip
kadaise kitas dėdė, per Pugliese tandą šūkavęs „bien, papá!“.
Kaskart atvykstant
aplankantis nerimas, kaip čia su tuo tango, gal jau vysta, nyksta, ir vėl
nesunkiai išgaravo kaip dūmas. Vėl gavau sodrią porciją gražių emocijų, nepamirštamų
tandų, susitikimų su draugais, ir vėl paliksiu čia dalelę savo širdies.
