Visai negėdingai supasavus ir neišėjus šokti, pagaliau sugebėjau atsiversti tuščią lapą šiosios kelionės į BA paminėjimui. Pirmu prisėdimu (jei teisybę – tai prigulimu) pabandysiu bent jau pradėti prisiminių, emocijų ir įspūdžių nuguldymą į tekstą.
Po beveik 2 savaičių kasdienio šokimo nuovargis padarė savo, taigi, pirmą kartą įstengiau neišeit šokti tik po dviejų savaičių! Kitą dieną netikėtai negavau rezervacijos į milongą, susivėlinau, atsakė, kad pilna, nors šiaip ir būtų mane priėmusi Lucy, nutariau neiti į tą kamšatį, o geriau patikrinti pirmadieninį El Beso, gal sakau jau bus atsigavusi ta praktika. Kur tau. Priartėjus laikui pradėti ruoštis, supratau, kad mane jau mirtinai pjauna miegas. Vienos išeiginės reiškia neužteko, ką gi, suteikiau sau dar vieną. Dvi dienos iš eilės nešokant – jau prabanga.
Atvykus pirmiausia tenka priprasti prie naujų skaičių pinigais. Tenka iš naujo susivokti kas yra daug, o kas mažai. Šįkart gan paprasta – nuo kainos pesais nubrauki tris paskutinius skaitmenis ir turi maždaug kainą eurais. Piniginė vis storyn. Didžiausio nominalo banknotas atkakliai vis dar 1000 pesų, kas yra kiek daugiau nei euras. Teoriškai yra ir 2000, bet praktiškai tokie necirkuliuoja.
Galutinai supratau, kad nenoriu draugauti su taksi. Taip taip, tai puiki transporto priemonė, ir teko patirti daug malonių akimirkų, kai veža smagūs ir šnekūs vairuotojai, puikiai pakeliantys ūpą. Betgi būna tas deguto šaukštas. Kartą, gal prieš metus, vienas begėdis taksistas sugebėjo mane kaip kokią naivuolę nemokšą aplink pirštą apvynioti ir nukniso iš manęs kone visus turėtus pinigus. Finansinis nuostolis nebuvo didelis, bet mano ego pažeistas buvo stipriai. Dabar, iki terminalo centre iš oro uosto atvykus autobusu, stebėtinai nesunkiai gavau taksi kelionei iki namų. Ir čia matau, kad kartojasi ta pati daina, kaip tada, kai apvogė. Na neee, brolyti, šįkart jau būsiu tikra ožiaragė! Dėdulė tik kalba tas savo pasakas, o aš koliojuosi ir tvirtai laikausi, ir svarbiausia, tvirtai laikau savo piniginę. Ir viduje juokiuosi, suprasdama, kad puikiai matau jo kėslus ir koks čia scenarijus. Uch, kaip įniršo dėdė, kad jam nesiseka apgauti, taip įniršo, kad apsukęs ratą, grįžo prie terminalo ir išmetė mane iš mašinos. Su visu lagaminu ir pavargusią po skrydžio. Šalimais buvo metro stotis, tad daug nesukdama galvos, parvažiavau metro. Ir padėjau kryžiuką santykiams su taksi. Matyt tai ženklas, negaliu jo ignoruoti. Čia puikiai funkcionuoja visuomeninis transportas, ir to man pakaks.
Jei anksčiau padejuodavau, kad milongose daug žmonių, nemaža dalimi dėl atvykusių iš užsienio, tai dar nežinojau, kas laukia vėliau. Tai yra dabar. Kaip ir dabar tik spėlioti galiu, kas čia dėsis po metų kitų. Kaip pablūdę visi europiečiai ir amerikiečiai, ypač moterys, ėmė plūsti į BA. Kaip niekad daug „pirmakarčių“. Bandau svarstyti kame čia reikalas. Ir galvoju taip: kadaise, kai susikaupė šioks toks kiekis gerai šokančių, bet neturinčių galimybės rimčiau pasišokti savose gyvenamose vietose, atsirado maratonai ir encuentrai. Pradžioje nedaug. Ilgainiui jų vis daugėjo, o dabar į kokį savaitgalį pirštu bedursi, Europoje tai šen, tai ten, yra renginys. Encuentrai tapo nebe kažkas išskirtinio, o masinio vartojimo produktu, šokimo lygis renginiuose pastebimai krito. Ką padarysi, gal ir gerai, šokti teisę turi visi. Bet kas toliau? Toliau turbūt atsiranda pasisotinimas encuentrais ir kyla noras aplankyti tango meką. Štai ir važiuoja, kaip skėriai užtvindydami čionykštes milongas. Vietiniai jau pradeda slėptis krūmuose. Iš vienos pusės, gerai, kad nori pamatyti BA tango, iš kitos – kai suplūsta tokiais kiekiais, griūva BA milongų harmonija. Kiek paradoksalu, bet atkeliavus taip toli, nebegauni galimybės pamatyti tos autentikos, nes masiniai vojažai tą harmoniją ardo. Sakyčiau reiktų kvotas įvesti atvykėliams, kaip į kokį nacionalinį parką.
-----------------------------------
Apie taksistus. Ne tuos kur veža (ir apvaginėja), o tuos, kur šokdina – taxidancerius. Anksčiau nelabai kreipiau į juos dėmesio, na, egzistuoja geriau apsirengę ir neblogai šokantys vyrukai milongose, tai ir supratau, kad taksistauja, o jei pašokdina mane, tai aišku, meškerę mėtydami beieškant klientūros. Dabar tik ir dėmesį atkreipiau, ir sužinojau, kad milongų organizatoriai samdo juos, kad šoktų, tuo bent šiek tiek sušvelninant kiekybinę moterų persvarą. Atidžiau stebėdama, jau ir matau, kaip milongos šeimininkai paragina juos eiti šokti, jei tik aptingsta ir ima rymoti, dargi pavadovauja nurodydami užsisėdėjusias moteris. Hmm, vis šiokia tokia išeitis. Bet moka, sako, grašius. Užtai vaikinai matyt džiaugiasi gavę privačių užsakymų. Vienas jų ko tai labai ėmė su manimi sveikintis, dėmesį rodyt, šaunuolis toks. O paskui staiga liovėsi. Matyt suprato, kad darbo iš manęs negaus. Nekritikuoju šių paslaugų, viskas čia labai gerai. Tik man nereikia.
-------------------------
Nežiūrint į milongų perpildymo sudaromus nepatogumus, džiaugiuosi čia. Kaip niekad turiu daug socialinio gyvenimo. Taigi, darbas, kasdienės milongos ir gan dažni susitikimai su draugais generuoja tokį intensyvų gyvenimą, kad nebežinau ar džiaugtis, ar alpėti iš nuovargio. Ir tą, ir tą darau. Pailsėsiu grįžus į Lietuvą.
Kartą valgėm su dviem pirmo karto vyriškiais. Jie godžiai klausėsi mūsų, patyrusių BA tango gyvenimo liūčių ir klusniai viską dėjosi domėn. Vienas, europietis, droviai prisipažino, kad jam naaaa... čia patinka, ir jis moka šokti suspaustoje erdvėje, bet žinot, na trūksta jam vietos saviraiškai, šokti norėtųsi kitaip, ir kur patartumėm jam eiti, į kokias milongas? Mudvi su drauguže tik palingavome galvomis ir lyg susitarusios patarėm jam važiuoti į Europą. Ot kokios bjaurios. Ir truputuką melagės.
Savisaugos instinktai. Išeidama iš milongos turiu įprotį iš ausų išsiimti auskarus ir užgesinti akis. Kad kuo mažiau būčiau panaši į blizgę naktinėje gatvėje. Kartą išeinat iš milogos prie manęs prisiplakė nepažįstama austrė, sakydama, kad ji visada nori išeiti su kuo nors, nes vienai baisu, o mane kaip tik įsidėmėjo, kaip drąsiai naktinėjančią po vieną. Ką gi, pavardė įpareigoja, man tikrai nebaisu, ir galiu pagloboti visas baikščias austres. Bet kas juokinga, kad ta moteriškė irgi iš ausų išsilupo auskarus.
Gyvenimas gražus. Kol esi ne vienas ir kojos dar neša į šokių aikštelę.
