Ką gi, „jubiliejinis“ mano apsilankymas BA. Bet tai tik skaičius. Iš viso, galvojau šį kartą jau nerašyti, nes kas gi čia naujo. Bet plunksna prašosi, nors tu ką.
Tas „kas gi čia naujo“ irgi neblogai, padeda greičiau adaptuotis atvykus. Štai kad ir iki skausmo pažįstamas maršrutas grįžtant po milongų 12 autobusu. Išlipus Santa Fe, kulniuoju Azcuenaga keletą kvartalų. Dažniausiai tas būna apie vidurnaktį, ir praeinant vieną sankryžą, aplanko dvasios pusiausvyra. Vienoje gatvės pusėje – ledų parduotuvė/baras „Rapanui“ (labai skanūs jų ledai), ir ten visada pilna žmonių, vidurnaktį gal net daugiau nei dieną. Kitoje gatvės pusėje – baras, kuriame jaunimas geria alų ir pan. Abi vietos skirtingos, bet visuomet pilnos, tai praėjus abu tuos šurmulynus pajunti, kad viskas savo vietoj.
Arba Abasto žydai. Pastaruoju metu mano miloginių kulniavimų maršrutai pasipildė ėjimu per Abasto. Kiek beeičiau, ten gatvėmis vis vaikšto žydai. Iš kur žinau, kad žydai, nes kalba ispaniškai? Nagi tokie gražūs juodai apsirengę, su jarmulkomis vyrai, jaunuoliai, kai kurie su plačiabrylėmis skrybėlėmis. Gražu.
Milongos PERPILDYTOS. Pradėjau rezervuotis vietą einant į visas milogas. Įvertinus dar tą kovui nebūdingą karštį (pirmas dvi savaites kartais nedaug stigdavo iki 40), milongos labiau priminė kažką panašaus į viešąsias pirtis. Kondicionavimas ir ventiliavimas buvo bejėgiai prieš tokį karšį ir žmonių minias. Galvoju, iš kur tos minios. 1 – baigėsi pandemija ir atsipalaidavę vietiniai žmonės grįžo į milongas, 2 – pasibaigus pandemijai, visa jėga atgijo turizmas, dargi su kaupu, nes visi, kas ilgai čia nebuvo, puolė kompensuoti praradimų, 3 – užsidarė bent jau Caning salonas, o gal ir dar daugiau milongų vietų, taigi, ten šokę žmonės turi kažkur sutilpti. Daugiau nesugalvoju.
O dabar apie tą deguto šaukštelį. Neilgai trukus po atvykimo, pasklido žinia su virtine ją sekusių diskusijų: kai kurios milongos ėmė taikyti skirtingas įėjimo į milongą kainas vietiniams ir užsieniečiams. Esą milongos miršta, ir bingo! - taigi tiek turtingų užsieniečių privažiavę, pas save namie už milongą moka taigi po 20 dolerių, o čia – tik 2, kokia neteisybė, jiems gi nesunku sumokėti kiek daugiau. Kažkur jau girdėta – atimti iš turtingo ir atiduoti vargšui. Tadui Blindai patiktų. Pirma daugelio, tiek atvykėlių užsieniečių, tiek ir pačių argentiniečių reakcija – „diskriminacija“. Nežinau, ar tai tinkamiausias žodis. Ko gero ne. Kalba eina ne apie pinigus. Tie, kas sukrapštėm pinigų skrydžiui ir būstui, sukrapštysim ir už įėjimą pusantro karto daugiau. Juolab kad įėjimas tikrai pigus. Kalba eina apie gavimą skuduru per veidą. Kurgi dingo mūsų visų kvėpavimas ta pačia tango dvasia? Kurgi jausmas, kad šokių aikštelėje visi esam lygūs - turtingi ir vargšai, profesoriai, šoferiai, daktarai, psichoterapeutai, programuotojai, statybininkai, pardavėjai, mechanikai ir bedarbiai? Milongų išgyvenimo problema, tikiu, yra, bet skirtingų kainų taikymas problemos neišspręs, o nuotaiką sugadino, o ir žmones pakiršino. Ne viename pokalbyje tarp užsieniečių pasklando ta pati mintis – jei būtų kokia nors aukų dėžutė ir prašymas paaukoti, tada būtų OK.
Kadangi viena iš „diskriminacinių“ milongų yra mano lankoma Cachirulo, nusprendžiau „iškelti sceną“. T.y. ne tyliai ignoruoti milongą, o pasakyti į akis, kad nesutinku su tokiais sprendimais. Taigi, nuėjau į Cachi jau žinodama, kad nepasiliksiu ten. Bilietavimo vietoje maloniai pasibienvenidinom su Norma. Ji man duoda bilietuką, o aš, akies krašteliu stebėdama padėtą kažkokį aiškinamąjį raštą, kur spėjau tik pamatyti skaičių 2000, klausiu – kiek? Sako - 2000 (šiaip dabar ten 1200). Kiek pavaidinau nustebusią (tipo atėjau nepatikėjusi apie visokias ten diskriminacijas), klausiu, ką, nejau tiesa, kad užsieniečiams kaina kitokia? Norma kaltai gedulingu veidu pagūžčiojo pečiais, aha, sako, taip taip... Na jau ne, sakau tada, jei taip, tai neisiu čia, eisiu kitur, nes čia NESU bienvenida. Norma abejingu veidu dargi parekomendavo kažką. O aš išdidžiai išėjau ir nuvažiavau ten kur ir planavau. O ten – puiki nuotaika, šeimininkas su šypsena ir išskėstom rankom džiugiai sutiko, rūpestingai pasodino, o vėliau dar ir į delną įspraudė „taloniuką“ šampano taurei. Paskui su viena pažįstama, irgi užsieniete, išsiaiškinau, kad jai irgi tokį taloniuką davė. Tyli milongos organizatoriaus žinutė viso to šaršalo apogėjaus dienomis. Ačiū jam. Ne viskas žlugę. Kitas milongų organizatorius, Jony, pas kurį vaikštau, irgi, kažkaip dabar ėmė išskirtinai rodyti meilę bei pagarbą užsieniečiams. Visa tai paskatino susimastyti ir pasistengti leisti daugiau pinigų milongoje, nors įprastai man pilnai pakanka vandens buteliuko.
Dar viena mano lankoma milonga nustebino, netyčia sužinojus, kad ten irgi taikomos skirtingos kainos. Sekmadienio El Beso. Organizatorė Susana – sena pažįstama, pamenu, kai pirmąkart po pandemijos atvykom ir ateidavom į beveik tuščią milongą, labai nuoširdžiai pasikalbėdavom pustuštėje salėje, buvo šilta ir nuoširdu. Ir dabar porąkart nuėjau pas ją, mane maloniai sutiko, gerai sodino. Ir tik netyčia bendraujam sužinojau, kad tą pačią dieną, kai aš mokėjau įprastus 1200, iš mano draugės amerikietės ten nulupo tuos nelemtus 2000. Kartu bendravęs vietinis šokėjas patvirtino – taip, pas Susana dvigubi standartai ir jis nesupranta kodėl, nes šeimininkės požiūris į tai toks pat, kaip mūsų. Matyt lemia daugiau faktorių... Ir nesvarbu, kad man kažkodėl nereikėjo mokėti kaip užsienietei, protesto vardan nebeinu ten. Nieko tokio, yra pilna užsieniečiams (ne jų piniginėms) draugiškų milongų.
Bet grįžkim prie pinigų. Infliacija Argentinoje šuoliuoja strimgalviais. Viskas brangsta. Tais pačiais šuoliais. Tik ne milongos, t.y. milongos brangsta, bet tik nano žingsneliais, matyt pakelia kainas tik rimtam reikalui prispyrus ir tik vos vos, na trupučiuką. Kame reikalas? Pavaikšau po miestą: restoranai pilni žmonių, prekybcentriai irgi pilni. Perka. Valgo. Vartojmas, kad ir keikiant valdžią ir krizę, vyksta. O štai milongas vartoti brangstančiai kažkodėl šiukštu. Kas per fenomenas? Milongos perpildytos, įėjimas kainuoja 2-3 eurus, o milongų organiztoriai triūbija, kad milongos vis tiek jau tuoj nebeišsilaikys ir ims užsidarinėti, nes nesurenka pajamų išlaidoms padengti. Tai kas trukdo pakelti mokestį už įėjimą? Kad „entrada“ kainuotų daugiau nei kavos puodelis su bandele, kaip kad yra dabar. Matyt trukdo.
Čia mano mintis padaro viražą į tango istorijos pradžią. Į tuos gūdžius laikus, kai tango užgimė ir gyveno prastuomenės tarpe. Istorijos nekartosiu, žinom, kaip ten buvo. Tik va, ar labai daug nuo to laiko pasikeitė? Kaip pasakė garbusis Gabriel García Márquez, „laikas sukasi ratu“. Panašu, kad didžioji dalis į milongas ateinančių buenosairiečių nėra pačių didžiausių finansinių pajėgumų. Taip, dabar milongos įsitaisiusios gražesniuose klubuose, milongoje sutiksi ir verslininką, ir profesorių, ne tik neaišku kuo (ar niekuo) užsiimantį pilietį. Bet iš maišo lendanti yla byloja, kad pagrindinei milongas lankančių masei susimokėti už įėjimą didesnę sumą būtų iššūkis. Kartą vienas šokėjas milongoje pasakė – žinok, dauguma čia esančių žmonių niekur nedirba. Paklausti apie darbą, jie suoks neaiškias miglas apie pvz „darbą vyriausybei“, bet realiai jie nedirba. Nedrįstu vertinti, kiek tame tiesos, bet matyt yra nemažai. Tie, kuriuos žinau kaip tikrai dirbančius, kasien (kasnakt) nešoka, apsiriboja 1-3 kartais per savaitę. Aš dirbu ir beveik kasdien šoku, po geros savaitės tokio režimo stogas jau pradeda važiuoti, darosi aišku, kad taip tempti galiu max mėnesį. Nesunku nujausti, kad tie, kas mirksta milongose kasdien, matyt nepersidirba... O jei nepersidirba, tai iš kur jau tie pinigai...
Visą laiką vietiniai mums, užsieniečiams, nesibodėdavo dėkoti – ačiū, kad atvykstat. Ir dabar vakarojant ir diskutuojant su šokėjais šia opia atema, vietinis garbus šokėjas pabrėžė – užsieniečiai gelbsti milongas, be užsieniečių milongos jau būtų mirę. Su savimi mes atvežam šviežio kraujo į milongas, energijos, gyvybės, atvažiuoja, kaip taisyklė, gerai šokantys, tai suteikia parako ir vietiniams šokėjams. Tūlas mūsų romantikas pasakys – o tai kaipgi tas gerasis argentnietiškas abrazo, kaip „tikrasis, autentiškas“ argetinietiškas šokimas? Sakyčiau taip: mes atvežam techninę šokio kokybę („kietoji“ dalis). Čia randam abrazo, kadenciją, nuostabų milongų gyvenimą („minkštoji“ dalis, „softas“). Vienas kitam netrukdo, atvirkščiai - papildo, maitina. Tai svarbu, o ne niekingi papildomi pesai už bilietą. Izoliavus BA tango nuo viso likusio pasaulio tango, nukentėtų abi pusės.
Nors Evaldas mane auklėja kitaip, bet aš mėgstu savaip – iš milongų grįžti ne taksi, o autobusu. Taip žymiai įdomiau. Paprastai stotelėje belaukinat sutinki dar ką nors išėjusį iš milongos, proga pabendrauti. Kažkodėl smagūs grįžimai būna iš Gricel. Kartą grįžinėjau su tūlu Chan Park, turėtų jį prisiminti kas nors iš seniausių mūsų šokėjų, dar senesnių už mane, jis Viniuje priešistoriniais laikais vedė ko gero pirmą tikrą tango workshop‘ą. Puikiai prisimena Vilnių. Dargi kartą mūsų bendruomenė surinko ir nusiuntė pinigų (Evaldas organizavo) jo kuriamam dokumentiniam filmui apie BA tango paremti. Autobusai BA naktimis ne važiuoja, o skrenda, tai bendras važiavimas ne toks jau ilgas buvo, daug nepridiskutuosi, bet vis šioks toks smagus epizodas.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
SAUGUMAS. Viena draugė palikdama milongą buto raktus mikliai įsidėjo į liemenėlę. „Kad bent raktai liktų, jei pavogs kuprinę. Hm... praktiška. Aš neretai jaučiu paranoją, vis čiupinėju rankinę, ar yra raktai. O mat kokių sprendimų gali būti. Kišenėtiems vyrams nesuprast. O kartą autobuse girdžiu – skamba moteris. Apetitingų apimčių skambanti moteris neskubėdama įkišo ranką į savo dekolte gelmes ir ištraukė iš ten skambesio šaltinį – telefoną, ir tokį nemažą. Va čia tai lygis! Mintyse įvertinau savo apimtis, na, man be šansų į tą vietą sutalpinti mobilųjį, net jei iškeisčiau į mažesnį.
