Bife de lomo. Nors mėsos valgau kuo toliau, tuo mažiau, bet pasirodo šito reikia, kad galų gale rastum kūno ir dvasios pusiausvyrą ir „prisirašytum“ esamoje erdvėje. Laiko pasikeitimas, kažkokių virusų atakos griovė iš koto, kol neatsisėdau savam restorane-vaistinėje ir nesuvalgiau bife de lomo. Su malbec. Restoraną savo tarpe vadinam vaistine todėl, kad kadaise toje patalpoje buvo vaistinė, iš to belikę, bet likę, senoviškos medinės vaistinės spintos. Kiek besiblaškytum su intencija vis atrasti ir kitų gerai maitinančių restoranų, galiausiai pagalvoji – „o kam?“ ir lieki prie savo naminio restorano, kur kepsnys, jei paprašai „a punto“, tai ir bus „a punto“, be to - puikus, vyrukai padavėjai sutinka kaip savą, o ir eiti nuo namų tereikia kokius 50m.
Taigi, grįžau į pabuvimų BA pavasarinį/rudeninį ritmą. Lapkritį atvykus dar jautėsi, bent jau milongose, tik nedrąsus budimas iš pandeminos sąstingio. Šįkart jau vos išlipus iš lėktuvo, bestovint eilėje prie migracijos tarnybos (beje, užtrukau kadaise įprastą valandą), kur salė jau buvo pilnutėlė, tiek argentiniečių, tiek užsieniečų eilėse, ta žmonių gausa šįkart nuteikė pozityviai – žmonių judėjimas atgijo.
Taip ir yra. Nekalbant apie naujai „įsukamą“ milongą, nuo kurios ir pradėjau antradienį ir kuri buvo pustuštė, bet nereiškia, kad likau nedašokusi (anaiptol!!!), sekančios jau buvo praktiškai perpildytos. Taip, natūralu, kad milongų kontingentas kažkiek pasikeitęs, ką padarysi, natūrali kaita, pasigendi senų šokimo bei sėdėjimo šalia draugų, bet randi naujų, svarbu, kad pandemija tango nenužudė. Bedrąja, „bandos“, prasme.
Kaukių dėvėjimas milongose nebėra privalomas, tik rekomendacinis, tačiau dauguma tos rekmendacijos laikosi. Skirtingai nuo mūsų krašto, kur net ir galiojant kaukių privalomumui, milongose niekas jų nedėvėjo. Aš pakolkas elgiuosi sąmoningai ir paprastai atsižvelgiu į šokiui pakvietusį partnerį, o tai reiškia, kad paprastai šoku su kauke. Bent jau kol kas, ir kol dar knisa protą kosuliukas.
Ukrainos karas nuo čia toli. Įprastai nepaliaudama skaitau naujienas, bet pakalbėti, kartu pasijaudinti nelabai yra su kuo. Sutikau tik vieną malonią damą, kuri pasirodė puikiai suprantanti kas vyksta ir akivaizdžiai pergyvena dėl Ukrainos žmonių patiriamų kančių. Kiti lyg ir žino, bet na taip, lyg viena ausim girdėję. O ir tas žinojimas kažkoks netvirtas. Kai atvykau, namo administratorius labai susirūpinęs paklausė, ar ir mus Lietuvoje bombarduoja. Dar vienas tipas, su kuriuo šokau ir pabandėm pakalbėti ta tema, man užsiminus, kad turim baimę, pasitikslino – bijom rusų ar ukrainiečių? Išbraukiau jį iš sąrašo, užbaninau, daugiau nešoksiu.
Pesai: apčiuopiamiausia kupiūra yra 1000 pesų banknotas, apie 4,5-5 EUR atitikmuo (arba 9 EUR bankiniu kursu). Visa kita eina ir praeina pro piniginę kaip pavasarinis vėjas.
