Naujienos, senienos ir šiaip kas čia vyksta

 Turizmas atsigavo ne tik matuojat tango šokėjais užsieniečiais. Sekmadieninė Defensa šurmuliuoja pilna apimtimi. Gan patikimas rodiklis turistų kiekiui įvertinti – norinčių nusifotografuoti ant suoliuko su Mafalda eilė. Šįkart ji įspūdingai ilga, mano netaiklios akies vertinimu, kokie 30m.

Turistų gan dažnai yra ir milongose. Tokių atseit „gudresnių“ turistų, kurie ne į tango šou eina, o kažkieno paprotyti ar už rankos atvesti ateina į milongas autentiško tango gyvenimo pažiūrėti. Gerai, kad ateina, juk pamato tikrąją tiesą. Gaila tik, kad užima vietą, kurioje galėtų būti šokantys, o ne spoksantys. Na, bet ką padarysi, išsitenkam. Kartą buvo tokia linksma turistų kompanija. Jie po kiekvieno tango gabalo garsiai plojo! Ir niekas ant jų nei pyko, nei bandė sudrausminti, dargi su ironija pajuokaudavom – ot, čia mums ploja.

Aptikau savo išsilavinimo spragą – visai netoli namų yra tango vieta. Portal Recoleta. Nusikaltimas būtų neaplankyti savo barrio milongos. Tad nuėjau šeštadienį. Labai patogu – šalia namų ir dar vidury baltos dienos, netrukdo vakare po to nueiti į įprastą, patikrintą milongą. Vieta nedidukė, simpatiška, nežinau kaip kitomis dienomis, bet mano aplankytoje milongoje vienu metu aikštelėje sukosi kokios 5-7 poros. Nieko tokio maža milonga, man netgi patinka, net vieną gerą tandą sušokau. Bet gal tuo ir apsiribosiu, taupydama savo tango laiką... O naujienas seksiu.

Dar viena nauja aplankyta vieta – „El sol de Abasto“. Tai tango erdvė - viešbutukas, pamokos, praktikos,  milogos ir įvairios veiklos. Prie erdvės įrengimo mūsų šeimai netgi teko šiek tiek prisidėti finansiškai, tad tiesiog būtina buvo apsilanyti. Pasirinkau dieną, kai kiek norėjosi pailsėti nuo šokimo, o El sol de Abasto buvo rodomas „teatras“, t.y. vaidinimas, po kurio – milonga. Taip vadinama milonga – visai mažytė netgi lyginant su mūsų lietuviškais standartais, visiškai neformali, dalis merginų netgi su kedais šoko, bet viskas miela ir jauku. Aišku, žmonės būriavosi pažįstamų rateliuose, taip kad vienam nuėjus – ne kažką. Kadangi žmonių labai mažai ir buvau viena, nutariau išsiurbčioti nusipirktą kokteilį ir keliauti namo. Vis tik besiurbčiojant manimi susidomėjo vienas šokėjas, o kai pašokau su juo, nedelsiant man prisistatė jo draugė. Pašokau ir su ja. Abu jie buvo puikūs.  Na gerai, kokteilis baigėsi, nusiaviau batelius ir jau ketinau tikrai eiti, betgi tai pamatęs mane šokdinęs vyrukas metė savo merginą ir dar pašokdino mane, nesvarbu kad jau su šliopansais. Žodžiu, jei nori rasti draugų, rasi juos, tereikia nesiblaškyti ir labiau pasilankyti tose pačiose vietose. Rekomenduoju „El sol de Abasto“ ieškantiems kur apsistoti BA, su galimybe ten pat ir puoselėti tangolaisvalaikį.

Kone kiekvienas atvykimas į BA man pateikia dovaną – naują pažintį su kuo nors įdomiu. Kiekvienas esame sociumo dalis, jei nebendrauji su kitais, tai tavęs kaip ir nėra. Man patinka milongos vyksmas – kaip susirenka žmonės, kaip jie ne tik šoka, bet ir bendrauja, tuo kurdami milongos atmosferą. Kadangi lankausi tradicino stiliaus milongose, nemažai nuotaikos lemia tai, šalia ko būsi pasodinta(s). Būna, atsisėdi ir, na, šoki sau, kėde pasinaudodam tik kaip poilsio vieta tarp šokimų. Mandagiai pasilabini su kaimynėmis, tuo ir baigiasi bendravimas. O būna, kad visai smagiai įsišneki. Kartais tik tam vakarui, o kartais tas išvirsta į ilgą pažintį ar draugystę. Kuo toliau, tuo labiau  turtingėja įdomių sutiktų žmonių bagažas. Šį kartą susipažinau su itin įdomia asmenybe, prancūze. Rimtame gyvenime – medikė. Paraleliniame, sielos gyvenime – pamišusi dėl tango, panašiai kaip daugelis iš šen atvažiuojančių. Tiek pamišusi, kad parašė knygą, istoriją, paremtą BA milongų gyvenimu, su personažų prototipais – realiais žmonėmis iš BA milongų. Knyga ką tik išversta į ispanų kalbą, pasijutau pamaloninta gavusi dar šviežią vertimo į ispanų kalbą failą. Skaitysiu skrisdama atgal. O mudvi tikiuosi dar turėsime progos susitikti.  Nuostabi ta tango visata, su skraidančiais ir retkarčiais susitinkančiais tango subjektais.

Na ir – ta-daaam! Aš, užkietėjusi tradicionalistė, pasileidau plaukus ir apsilankiau, kaip mane iš anksto įspėjo, laaabai neformalioje milongoje. Vieta – „La comedia Tango“, visai netoli namų. Priklausomai nuo dienos ten vyksta įvairios milongos, ėjau pirmadienį į „Muy lunes“. Pretekstas labai žemiškas – orkestras „La Juan Darenzo“, kurio esu fanė, švenčia savo 10-metį ir dabar kaip tik yra serija jų grojimų įvairiose milongose. Tai ir išsirinkau dieną, kai neturiu gero šokimo, na, ir proga aplankyti nematytą vietą. Įspūdis gan teigiamas. Taip, renkasi čia viens kitą pažįstantys žmonės, todėl patartina eiti su kuo nors. Milonga neformali, tad nieks čia nesodina, turi pats susirasti (išsikovoti) sau vietą. Iš pirmo žvilgsnio viskas primena ne milongą, o šiaip tūsą bare. Susiradau visai neblogą sofos galą, kur netgi, belaukdama orkestro, žaibiškai nusnūdau; tiesa, pakėlus savo užpakalį nuo išsikovotos vietos, jos jau ir netenki, nes žmonių tai daug L  Tas neabai patiko, bet yra ir kas patiko. Mano lankomose milongose ne tango tandos yra cumbia ir argntinietiškas rokas. O čia  - salsa ir lindy! Tas labai patiko. Kaip šviežio oro gurkšnis! Tiesa, mokančių tą šokti tik vienetai. Žmonės čia renkasi daugiausia jauni. Visame tame neformalume esminiai milongos bruožai vis tik išlaikyti: muzika normali t.y. tango be nukrypimų, tandos yra.

Epizodai

Yra toks dėdė, šoka Lo de Celia. Paprastas, kuklus žmogus, tylenis, tiesa, šoka tiek gerai, kad po pašokimo su juo “jau galima eiti namo”. Kaskart milongoje jis pasiima vyno butelį. Pats sau vienas. Ir maukia jį, protarpiais sušokdamas kokią tandą. Įdomu tai, kad tas vynas nė kiek nepabogina jo šokimo.

---

Milonga con traspie. Išėjau kartą šokti milongos su senu šokių aikštelės bičiuliu, puikiu šokėju. Šokam, jaučiu – nesilipdo. Pasibaigus gabalui jis kad ėmė plūstis – kokia bjauri milonga, neįmanoma šokti. Sakau - gal vokalas konfuzina. Na taip, pritarė, bet ką daryti? Aptarėm skirtingus vokalo ir orkestro ritminius sluoksnius. Sakau – reikia šokti pagal orkestrą. Ir ką gi, sekantys gabalai ėjosi kaip iš pypkės! Išsiskirstant bičiulis reziumavo – svarbu išsirinkti ir susitarti pagal ką šokti.

Gerai šokančių milongą čia nėra daug. O tie, kas šoka gerai, paprastai turi nusistovėjusius partnerius su kuo šokti, taip kad gauti gerą milongą con traspie šansų nėra daug. Dauguma marširuoja lisa. Tai dažnai geriau praleidžiu milongos tandas, nebent labai norisi, tai „pasirašau“ su bet kuo. Ir taip, kartą priėmus laaabai rizikingą kvietimą iš pirmą kartą matomo žmogaus, supratau besielgianti itin lengvabūdiškai. Na bet jau kad netyčia linktelėjau, tai ką padarysi, išėjau į aikštelę. Kaip ir reikėjo tikėtis, marširuojam sau, neįdomu, bet ir nieko blogo, ir tas jau nuramino mane. Pasibaigus pirmam gabalui, vyriškis pakausė, o gal šoku traspie. O taip, sakau, labai mėgstu! (ir mintyse išsigandau suabejojus, o ką gi jis moka…). Na, ir kad pavarė, ohohooo! Toko traspie gyvenime turbūt nesu šokus, kaip iš kulkosvaidžio! Gal kiek ir pretenzingai ir savotiškai, bet kai nepaprastai aiškiai veda, tai vienas malonumas. Abu likom labai patenkinti. Po to dar išėjom pašokti Biaggi, pradedan sako, tai dabar jau be traspié. Na kur tau… Tame žmoguje įprogramuotos aštuntinės J  Bet kadencija – puiki.

---

Trečiadieniais Barajandos’e per organizatoriaus kalbą būnu pristatoma kaip “milongos europoje organizatorė”. Pirmą kartą susinepatoginau, paskui pripratau mojuoti ir lankstytis.

 ---

Ak, futbolas. Vyksta pasaulio čempionatas, jo atgarsiai neaplenkia ir milongų. Baltos – mėlynos aistruolių spalvos veržiasi ir į milongas.

---

Nedašokitą man palengva pakeitė persišokitas, tad užganėdinta jau traukiu lagaminą kelionei atgal į LT

 

Nr.19 Nedašokito gydymas

 Jau kad suplūdo visi, kas netingi, į BA! Ypač moterys. Tie, kas nuolat čia lankosi, ir tie, kas dėl pandemijos atidėjo savo galbūt pirmąją kelionę. Pora pandeminių metų kaupęsis burbulas sprogo! Na, ir neabejotinai nuostabus metų laikas  traukia žmones atvykti čia būtent dabar. Milongos kai kurios per siūles braška.

Man tai, kai nebūnu BA, kaupiasi nedašokitas. Todėl atvykus pirmiausia puolu pasisotinti šokimu. Godžiai imu viską, kas juda tango žingsneliu. Kai jau pasisotinu, galima pradėti oriai gyventi, į milongas vaikščioti ne kasdien, o atėjus prigesinti medžiotojišką žvilgsnį.

Galvoju, kaip gerai tas tango. Pasaulis eina iš proto – Europoje karas, čia nuolatinė krizė (dabar žmonės sako, kad na dabar tai jau ypatingai blogai), bet ateini į milongą ir randi konstantą, užuovėją užsimiršimui nuo visokių negandų, o šypsenos ir apsikabinimai gydo geriausiai.

Konstanta – tai pats tango gyvenimo buvimo faktas. Bet ne jo detalės. Jei pabuvai BA prieš kelis metus, susiradai kas patinka, pripratai prie to, ir galiausiai vėl išsiruoši atvykti su įsisvajojimais, kaip ateisi į pamėgtas vietas ir rasi pamėgtus žmones, įsisuksi į įprastą rutiną, mesk tas svajones. O taip, daug ką rasi taip pat, bet daug ko jau ir nebebus, bus kitaip. Ir nereikia dūsauti verkšlenant, nes išlieka esmė, stuburas. dėl ko tango vis dar gyvas.

 

Buvo tokia milonga penktadieniais „Obelisco tango“ klube. Keliskart tik buvau nuėjus, nes ne mano tai, tiek, kad organizatorius geras pažįstamas ir maloniai priima. Labai jau didžiulė ta milonga, ir minia joje marga, kas gal ir atspini milongos pavadinimą „Milonga de Buenos Aires“, suprask, viso miesto milonga, skirta visiems. Yra ir labai gražių momentų joje nutikę man, todėl kažkur sąraše ta milonga pas mane buvo kaip atsarginis variantas.

Per pandemiją „Obelisco tango“ nebeliko. O ši milonga atgimė kitoje vietoje (Abasto) ir kitą dieną – iš penktadienio persikėlė į šeštadienį. O vieta - iš pradžių nesupratau, kas čia man ne taip, kol vienas pašnekovas, išreiškęs nepasitenkinimą, kad milonga, fui, viešbutyje, apšvietė man protą. Mums, europėnams, pratusiems prie visokų encuentrų įvairiausiose tam išnuomotose vietose, tas nesujaukia „fengshui“, bet čia tai – taip, didžioji dauguma milongų vyksta tango klubuose – vietose, dedikuotose milongoms. O čia štai milonga viešbutyje, tik pamanykite! Tiesa, tikrai ne vienintelis variantas, štai kad ir “Sunderlandas” – vyksta sporto salėje.

Bet pati milonga liko tokia pati – didelė tiek erdve, tiek žmonių skaičiumi (link 300), tiek savo „liaudišku-masiniu“ braižu. Nuėjau jau dukart į tą milongą, ir abu kartus atėjus apima jausmas „viskas, man galas, nei aš čia pašoksiu, nei ką“. Bet galiausiai abu kartus viskas baigėsi šiaip ne taip susigrabaibytu visišku užsiganėdinimu. Net nežinau kaip tas pavyko. Pavyko keistų dalykų – pvz. tobulas cabeceo su nepažįstamu iš labai toli, per visą salės ilgį. Arba pamatau, kad atėjo žmogus, su kuriuo šoku milongas ir Troilo, bet jis pasodinamas beviltiškai toli nuo manęs ir prarandu viltį, kad mane pamatys, bet žiū, užgrojus Troilo, jis sugeba mane pamatyti, ir jau šokam.

Patiko man antro apsilankymo šioje milongoje uvertiūra. Susodinimas. Masinė tai masinė milonga, su krūva nepažįstamų žmonių, bet mūsų stalas tame jomarke kaip tai spontaniškai atlikome susipažinimo ritualą, visos susipažinom, vardai (juos pamiršau beveik iškart), kas iš kur (portenos, čionykštė venesuelietė, viena „iš pampų“ , aš iš LT, dar kažkas), paplepėjom, apšilom emociškai, ir išties mūsų mini erdvė įgijo jaukumo.

Lujos – beprotybė, tiek daug žmonių El Beso dar neteko matyti. Vėlgi, pradžioje palaidojus viltis pakankamai prisišokti toje košėje, galiausiai viskas baigėsi puikiai, ne veltui tai mano mylimiausia milonga. Na, jei nekalbėsim apie tai, kaip sunku šokti tokioje tirštoje žmonių masėje. A, tiesa, mažytis linksmas momentas Lujos milongoje: per loterijos pertrauką, kai pristatinėjo įvairius organizatorius, buvau pristatyta kaip mūsiškės MU organizatorė. Miniai žmonių! Žodžiu, nuskambėjo kvietimas važiuoti į Lietuvą, į MU J  Analogiškas pristatymas kadaise ištiko ir Evaldą, jis buvo pristatytas kaip anuomet mūsų organizuotos „Miloga tipica“ organizatorius. Smulkmena, o smagu J

 

Na, ir maistas. Kiek jo čia daug! Nekalbant apie restoranus bei kavinukes kiekviename žingsnyje, kiek dar maisto parduotuvių parduotuvėlių!  Didelės parduotuvės, mažos kinų parduotuvėlės, visokios alia sveikuoliško maisto krautuvėlės, šviežių makaronų krautuvėlės, ledų krautuvėlės, bandelių, daržovių krautuvėlės, amžinai veikiantys kramtoškių kioskeliai ir pan.  Viską išbandyti būtų per didelis iššūkis. Ir nesistengiu, bet džiugu matyti gyvą miestą, kur gali vidurnaktį grįžtant iš milongos nusipirkti ledų…

 

Popandeminė BA tango indauja

 Kad šiame pusrutulyje saulė į kitą pusę sukasi, kad metų laikai – atvirkščiai, tai aišku. Na bet kad sergant teperatūra ne pakiltų, o nusileistų... Neįtikėtina, bet kol man temperatūra laikėsi 34, buvau kaip šliurė. Ir taip – gerą savaitę.

Na, bet ligos baigėsi, su vietiniais virusas ir bakterijomis susigyvenau, ir kaip jau įprasta, kai jau visai pritrini čia savus šonus, kai ausis ir liežuvis pripranta prie castellano porteño, jau ir laikas krautis lagaminą atgal. Ką padarysi...

Kas čia naujo, gero ar blogo?

Ką jau sakiau – milongos atgijo. Visi jau kad išlindo ir kad puolė šokti!!! Nors vienas žmogus sakė, kad dar daug kas neina į milongas dėl covid baimės, man to plika akim nesimato. Turint omeny, kad užsieniečių vis tik dar labai mažai, o kai kurios milongos perpildytos, gali tik įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei tų besibaiminančių nebeliktų ir jei užsieniečiai atkustų labiau.

Bet perpildytos ne visos milongos. Kai kur ir pustuštės. BA milongos – laisvas kraštas, ne koks tango encuentro ar maratonas, kur reikia registruotis, vaikštai juk kur nori ir kada į galvą šauna, tai pagal susisiekiančių indų dėsnius, kai netelpa vienur, turėtų nutekėti kitur. Bet tango šokėjai- ne vanduo, ir taip paprastai fizikinių dėsnių jiems nepritaikysi. Kaip kad ir pavyzdžiui restoranams (šalia juk gali būti du geri restoranai, vienas pilnutėlis, kitas – ne. Ir suprask...).

Štai mano buvusios El Maipu milongos skilimas į dvi. Dabar Lucy milonga vyksta Gricel klube. Patalpa didelė, žmonių – sausakimša. Tamsoka. Kolonos, užstojančios dalį vaizdo. Ir nors su kuo šokti man kaip ir yra, per tą kamšatį - velniop, jau tingiu tiesti kaklą ir staigiai dairytis ieškant partnerio tandai. O sėdėti kaip tortui ir laukti, kol kavalieriai prisiminę manęs užsinorės ir patys ateis manęs ieškodami, nuobodu ir neefektyvu. Vieną kartą taip atbuvau, šiaip ne taip pasotinusi tango apetitą, kitą kartą kiek pašokus, nusispjoviau ir persikėliau į kitą vietą, patikrinti pirmadieninės praktikos El Beso klube. Nes kažkaip vis planuodavau įleisti ten šaknį. Ten radau... beveik tuščia. Max 20 žmonių. Bet kas juokingiausia,  užpildžiau Grisel susidariusią spragą nuotaikoje ir net sugebėjau berods 6 tandas pašokti! Pora jų, tiesa, labdaringos - su pradinuku. Nusikvatoti viduje privertė tas pradinukas. Žmogus, atrodo, puikiai žino kam tas tango (moteriai pakabinti, o kaipgi! Ir kad kabinti milongoje reikia kviečiant vakarienių). Tik nabagas dar nei apmokytas, nei pats suvokiantis kaip ir kokiu greičiu tą reiktų daryti J  Pirmiausia jis mane vis pagirdavo iš savo aukštumų, kad gerai šoku, jetau jetau, vietoj to galėjo padėkoti, kad teikiausi su juo šokti ar atsiprašyti, kad jis dar nelabai (bet jam, ereliui, taip turbūt neatrodė). Po antros tandos, kuri buvo jo cabeceo klaida, jis dalykiškai, be jokios romantinės gaidelės, pasiūlė nueiti kur nors ko nors išgerti. Tai jau ir nesivarginau atsikalbinėdama, kad skauda galvą. Ne – ir baigta.

O štai Dany (su kuriuo išsiskyrė Lucy keliai), milonga, nors labai puikios dvasios, bet skystoka kiekybine prasme. Galėtų, kai pagalvoji, tas Gricel perteklius atčiurlenti į Dany milongą, abiems milongoms būtų į naudą. Bet kur tau.

Lujos. Valio, apsidžiaugiau, kad milonga išliko puiki. Ypač paskutinė, kai salė buvo pilnutėlė, ir šokau, šokau, be perstojo, ir visos tandos – puikios. Širdis dainavo.

Netikėtai širdis padainavo ir penktadienio milongoje Remambranzas (Lo de Celia, Jony organizuoja), kur pirmą kartą nuėjau praktiškai iš draugiškumo organizatoriams. Jony neblogai dirba savo darbą, ir galbūt to dėka Lo de Celijoje jau nebe visai „senelių namai“, atsiranda ir jaunesnių šokėjų. Ir nuotaika puiki. 

Padariau smalsumo vizitą į vieną naują milongą – šeštadienio ankstyvą milongą „Informal“ Caning‘e. Tas „neformalumas“ pasireiškė tuo, kad atėjus nepasodina, gali sėstis kur nori, tiesiog belen kur, nors ir šalia vyriškio.  Milonga, kaip ir pridera naujokei, negausi, kaip tokiai didelei salei, bet kažkaip, nors ir kukliai, bet susivalgė. Pasitvirtino man galiojangtis dėsnis „daug žmonių – mažai šokimo, mažai žmonių – daug šokimo“. Pritrūko nebent šiltumo ir mielumo. Tiesiog dar nesusiformavusi milongos bendruomenė.

Paskutinę dieną, paįtakota vieno draugo, o ir iš kitų buvau girdėjus, nuėjau į sekmadieninį Caning. Atseit labai gera muzika, ir pati milonga gera. Muzika tikrai puiki , Vivi La Falce, na bet milonga... Neklausyk rekomendacijų iš vyrų, jų patirtis juk kita nei moterų. Žodžiu, kiek pasimėgavusi puikia muzika, bet ne šokimu, išsigandusi, kad teks nusivilti paskutiniu vakaru, staigiai pervažiavau į Lo de Celia, kur apturėjau kuo puikiausią despedida. Būtų klausimas, kodėl ne į sekmadieninį El Beso, kas juk būdavo įprasta sekmadienio rutina. Buvo svarstymo dėl to. Bet šiuo atvažiavimu man ši milonga nelabai...  Kažkaip visai ne tokia kaip iki pandemijos, bekraujė kažkokia, o ir kontingentas stipriai pasikeitęs, svetimas man.

Kas dar? Nagi galų gale prisiruošiau užpildyti išsilavinimo spragą ir pora kartų nukakau į Marabu klubą. Daug kas ten eina, turėjau patikrinti. Juolab, kad ten kone kiekvienoje milongoje groja koks nors orkestras, tai iš esmės ėjau paklausyti orkestrų. Ir gerai, kad su tokia nuostata, nes jei būtų tikslas pašokti, tai nieko gero. Arba būtų gerai, jei nueitum su savo kompanija, nes tikėtis, kad pašoksi, o dar ir gerai, nuėjus vienam – mintis būtų kvaila. Bet variantą rimtai užskaitau, kaip opciją ne šokimui, o gyvos muzikos pasiklausymui, ir dar, jei yra noro, pavalgymui, virtuvė ten funkcionuoja.

Ak, tiesa, Cachirulo nepaminėti negalima. Pradedu po truputį save nuo jo atjunkyti. Laikas. Aš ne jaunyn, o milonga jaunyn. O ir kadaise buvęs milongų veidu „girtuoklių stalas“ bei kiti buvę įprasti veidai nebeegzistuoja. Milonga verda, bet jau nebe ta, kuri buvo prieš 5-10 metų. Šįkart išspaudžiau iš savęs vieną nenuėjimą. Ateity reiks pasistengti labiau.

Tai tokia tad šiandien BA tango indauja. Su pilnomis, pilnesnėmis ir apytuštėmis tango taurėmis. Bet neabejotinai nenuobodi, gyva ir šurmulinga. Vivat tango!

VEIDAI.

·        „Mersedesas“. Mano ypatingasis, paslaptingasis šokimo draugas, po kelerių metų nebuvimo atsirado! Nuogastavau – gal jau nebegyvas... Bet vėl yra ir šoka, viskas tvarkoj. Sveikata buvo sušlubavus, o po to pandemija. O kas įdomu – išsiaiškinau, kad jis turi du restoranus, kurių vienas – visai šalia mūsų namų, plote, pro kurį niekada neinam niekur, tad ir nebuvom pastebėję. Kaip mat nuėjau papietauti. Patiko, pakartojau, užskaičiau ir įsirašiau į lankytinų aplikinių restoranų sąrašo viršų.

·        Jaunuolis senimo milogoje. Nors Lo de Celia palengva jaunėja, tačiau vis tik tai dar vyresnio amžiaus žmonių vieta. Bet atsirado joje toks na visiškas jaunuolis. Ir kad šokdina babces! Mane – su dideliu malonumu. Neiškentusi paklausiau, ar jis gerai jaučiasi toks jaunas tarp vyresnių. Paaiškino, kad jis čia „treniruojasi markas“. Ir kad žmonės čia labai mieli ir jam patinka. Na gerai... patikėjau. Jis ant manęs treniravosi savo įmantrias figūras, o ką - man irgi neprošal pasimankštinti J  Kas žino, gal ateity jaunuolis taps žvaigždūnu, ir aš, jau kretanti senutė, galėsiu pasididžiuoti, kad ir aš su juo šokau :) 

 

Nr.18. Sugrįžimas į vėžes

 Bife de lomo. Nors mėsos valgau kuo toliau, tuo mažiau, bet pasirodo šito reikia, kad galų gale rastum kūno ir dvasios pusiausvyrą ir „prisirašytum“ esamoje erdvėje.  Laiko pasikeitimas, kažkokių virusų atakos griovė iš koto, kol neatsisėdau savam restorane-vaistinėje ir nesuvalgiau bife de lomo. Su malbec. Restoraną savo tarpe vadinam vaistine todėl, kad kadaise toje patalpoje buvo vaistinė, iš to belikę, bet likę, senoviškos medinės vaistinės spintos. Kiek besiblaškytum su intencija vis atrasti ir kitų gerai maitinančių restoranų, galiausiai pagalvoji – „o kam?“ ir lieki prie savo naminio restorano, kur kepsnys, jei paprašai „a punto“, tai ir bus „a punto“, be to - puikus, vyrukai padavėjai sutinka kaip savą, o ir eiti nuo namų tereikia kokius 50m.

Taigi, grįžau į pabuvimų BA pavasarinį/rudeninį ritmą. Lapkritį atvykus dar jautėsi, bent jau milongose, tik nedrąsus budimas iš pandeminos sąstingio. Šįkart jau vos išlipus iš lėktuvo, bestovint eilėje prie migracijos tarnybos (beje, užtrukau kadaise įprastą valandą), kur salė jau buvo pilnutėlė, tiek argentiniečių, tiek užsieniečų eilėse, ta žmonių gausa šįkart nuteikė pozityviai – žmonių judėjimas atgijo.

Taip ir yra. Nekalbant apie naujai „įsukamą“ milongą, nuo kurios ir pradėjau antradienį ir kuri buvo pustuštė, bet nereiškia, kad likau nedašokusi (anaiptol!!!), sekančios jau buvo praktiškai perpildytos. Taip, natūralu, kad milongų kontingentas kažkiek pasikeitęs, ką padarysi, natūrali kaita, pasigendi senų šokimo bei sėdėjimo šalia draugų, bet randi naujų, svarbu, kad pandemija tango nenužudė. Bedrąja, „bandos“, prasme.

Kaukių dėvėjimas milongose nebėra privalomas, tik rekomendacinis, tačiau dauguma tos rekmendacijos laikosi. Skirtingai nuo mūsų krašto, kur net ir galiojant kaukių privalomumui, milongose niekas jų nedėvėjo. Aš pakolkas elgiuosi sąmoningai ir paprastai atsižvelgiu į šokiui pakvietusį partnerį, o tai reiškia, kad paprastai šoku su kauke. Bent jau kol kas, ir kol dar knisa protą kosuliukas.

Ukrainos karas nuo čia toli. Įprastai nepaliaudama skaitau naujienas, bet pakalbėti, kartu pasijaudinti nelabai yra su kuo. Sutikau tik vieną malonią damą, kuri pasirodė puikiai suprantanti kas vyksta ir akivaizdžiai pergyvena dėl Ukrainos žmonių patiriamų kančių.  Kiti lyg ir žino, bet na taip, lyg viena ausim girdėję. O ir tas žinojimas kažkoks netvirtas. Kai atvykau, namo administratorius labai susirūpinęs paklausė, ar ir mus Lietuvoje bombarduoja. Dar vienas tipas, su kuriuo šokau ir pabandėm pakalbėti ta tema, man užsiminus, kad turim baimę, pasitikslino – bijom rusų ar ukrainiečių? Išbraukiau jį iš sąrašo, užbaninau, daugiau nešoksiu.

Pesai: apčiuopiamiausia kupiūra yra 1000 pesų banknotas, apie 4,5-5  EUR atitikmuo (arba 9 EUR bankiniu kursu). Visa kita eina ir praeina pro piniginę kaip pavasarinis vėjas.