Pagaliau. Po daugiau nei pusantrų metų vėl BA. Miestas bunda. Suvaržymai čia buvo gan griežti – žmonės realiai buvo sutupdyti namuose. O dabar gatvės jau šurmuliuoja. Jei ne kaukėti žmonės, priminimai laikytis higienos ir t.t., nepagalvotum, kad pandemija tebealsuoja šalia. Beje, apie kaukes. Lauke jas dėvėti nebūtina. Bet daugybė žmonių gatvėmis vaikšto su jomis. Jei ne užsidėję kaip pridera, tai kabančias po smakru, bet po smakru ne todėl, kad valdžia liepė, o tam, kad atsidūrus labiau žmoningoje vietoje, nereiktų toli ieškoti ir galėtum mikliai užsismaukti. Panašu, kad liga čia smogusi gan rimtai. O ir žmonės tiki priemonėmis.
Pora pirmų dienų pailsėjus, t.y. patinginiavus vakarais,
vakar išsiruošiau į milongą. Nepraleisi juk Lujos. Pagal reakcijų į mano
atsižymėjimą FB, kad atvykau, kiekį jau iš anksto buvo aišku, kad tango
piligrimų čia dar negausu ir esam išsiilgti. Taip ir buvo. Kas norit pabūti BA
milongoje „be turistų“, prašom – šiuo metu, tokiu nuostabiu lapkričio oru, kai
paprastai čia suplūsta daugybė šiauriečių pasišildyti šonų, milongoje
praktiškai tik vietiniai. Nenuostabu – Argentina savo sienas atidarė mažiau nei
prieš mėnesį, tad turizmas dar tik pradeda krutėti. Tad pasijutau kaip „pirmoji
kregždutė“. Bet milonga nebuvo kažkokia tai nudvisusi, tiesiog ji nebuvo
perkrauta, visi „savi“, atmosfera puiki, neišvarginta ir neužgožta netelpančių
erdvėje kūnų. Šokėjai, kaip visuomet šioje milongoje, puikūs. Prisišokau begėdiškai
daug ir gerai. Taip man ir reikia. Nusipelniau gyventi geriau.
O šokama, kaip jau ir žinojau iš anksto ir morališkai
pasiruošiau tam, su kaukėmis. Nepatogu, bet reikia. Ir ne tik dėl reikalavimų
uždaroms erdvėms. Matosi, kad žmonės realiai saugosi. Sėdėdami, kai nešoka,
kaukes nusiima, bet jei nori su kuo artimiau pasisveikinti, pasikalbėti, kaip
mat užsideda. Atėjusi turėjau parodyti skiepų sertifikatą ir palikti kontaktinį
telefoną. Cahirulyje, sako, antikovidiniu klausimu - palaida bala. Teks patikrinti, bent kartą
nueisiu. Tiesa, jei ką, sako, kad Argentinoje paskiepyta jau apie 80%.
Negaliu neatžymėti ta-daaaam
El beso tualetams. Daugiau tai nebebus klubo gėda ir nelaimė. Švaru,
gražu, viskas nauja ir patogu. Juokinga tai, kad čia gal mada po remonto vyrų
ir moterų tualetus sukeisti vietomis. Gerai, kad prieš užeidama pasižiūrėjau į
ženklą ant durų.
Pinigai. Kartais pasitikrinimui pasiskaičiuoji kokios čia
išlaidos, pavertus jas mūsų pinigais. Aišku, tas ženkliai priklauso nuo to,
kokiu būdu pasigamini pesų. Iš bankomato išsiimti imasi tik finansiniai
savižudžiai, bankas jau kiek geriau. „Mėlynas“, neoficialusis, kursas geriausia
(neoficialus, bet skalbiamas oficialiai šalia bankinio kurso, ach,
Argentina...). Šįkart sugalvojau šaunų būdą išsiimti grynųjų labai geru kursu,
jis pasiteisino, o rezultatai štai tokie: maisto keletui dienų į priekį
užsipirkau už 15 EUR, milonga - bilietas
plius vandens buteliukas – geri 3 EUR, pavažiavimas autobusu 0,08 EUR, metro 0,13EUR.
Gyventi visai galima, ar ne? Užmečiau akį į šalia namų esantį restoraną, kur
labai geri kepsniai, supratau, kad žmogui toks geras pavalgymas su vynu turės
kainuoti riebius 10-15 EUR. Na, tuoj atvyks Evaldas, patikrinsim.
Apie buitinius rūpesčius – arba gerai, arba nieko. Todėl
nerašysiu nieko, o ir nemandagu rusiškai keiktis.
