Tuloje su savo samovaru

Kalėdinės eglutės (nors šiaip jau eglės čia neauga), butaforiniai santaklausai, kalėdinės melodijos prekybcentriuose – visa tai niekaip kaip manęs neįtikina, kad Kalėdų metas. Kokios ten Kalėdos, kai dienos ilgos, o kūną lepina tobula saulės šiluma. Visa ši kūno ir sielos palaima natūraliai perša mintį, kad tuo niūriuoju Lietuvoje laiku visada reikia kraustytis į pietinį pusrutulį.

Milongos BA vis tik ženkliai ramesnės nei įprastai būdavo, bent jau dauguma jų. Bet stengiasi stotis ant kojų. Daug neatsistosi šiuo metu  - nemažai žmonių  saugosi nuo kovido, užsieniečių – vos vienas kitas. Milongų organizatoriai, kurie karantino, o jis čia tęsėsi ilgai, metu sąžiningai laikėsi taisyklių ir savo milongas sustabdė, liūdnai atsiliepia apie tuos, kurie visą tą laiką darė nelegalias milongas ir  todėl išlaikė nemažą dalį savo klientūros ir pritraukė naujos. Taip taip, nelegalių dalykų buvo, ir, galima sakyti, stambiu mastu. Grisel klubas, kuris yra tikrai nemažas, visą tą laiką funkcionavo, skirtumas tik tas, kad milongos viešai skelbiamos nebuvo ir įeinama buvo pro kitas, neparadines duris. Bet salė būdavo pilna.

Iš mano lankomų milongų štai taip elgėsi Cachirulo. Galbūt dėl to dabar bent jau šeštadienis variantas – pilnutėlis.

Kad milongos bus apytuštės – nuspėjau. Ir kad tai man tik į gera atsilieps, taip pat nuspėjau, ir buvau teisi. Jau kad prisišokau, tai prisišokau!

Naujiena mūsų BA egzistencijoje – keletą kartų su Evaldu milongoje sėdėjome kartu. Negirdėtas dalykas, negaliu patikėti, bet tai tiesa. Ar tai pakenkė? Kas ten žino. Kad esam pora, ir taip visi žino. O kokia reakcija į porą, dar ir sėdinčią kartu, priklauso nuo konkrečių žmonių. Pirmą kartą taip kartu mus automatiškai pasodino mums naujoje milongoje „La Rosa“. Ir gerai padarė, nes milonga – jaunimo, aplinka nors ir demokratiška (tiek demokratiška, kad net vyrai su vyrais šoka), bet labai uždara, šokama tik su pažįstamais, ir nieks nekreipia dėmesio į kažkokius naujokus, ir dar ne pirmos jaunystės. Teko apsiriboti keliomis tandomis su vienu kitu pasitaikiusiu pažįstamu. Tai ir gerai, kad su Evaldu kartu prarymojom.  Pakeičiau požiūrį į penktadieninį Caning‘ą. Niekad nepatiko ten, nes žmonės susodinti chaotiškai, salė didelė, neaišku kaip prisikviesti ką nors šokti, o šnairuoti į pro šalį takais vaikštančius vyrus orumas neleidžia. Dabar kartą nuėjome ten, vien dėl prieš milongą vykstančios pamokos pas garbią milonguerą. Ir oriai susėdom su Evaldu milongoje kartu. Turiu pasakyti, kad visai kitas reikalas – milonga iš tiesų skirta draugų ratams, taip ir sėdima už stalų, draugų grupėmis, nepriklausomai nuo lyties, didele dalimi ir šokama savam rate. Kai pataikai į toną, tai ir jautiesi atitinkamai. Viskas buvo gerai. O bet ties šia vieta – pora epizodų apie tango paskirtį senųjų užkietėjusių milonguerų supratimu.  Epizodai - su pora mano tango „meilių“.

Pirmas. Garbaus amžiaus milongueras, tango šokantis nuo neatmenamų laikų, kai dar anie garsieji orkestrai grojo, vienaip ar kitaip arti manęs nuo pat mano kelio BA ištakų, galima sakyti, artimas draugas. Nors moteriai vyriškius draugais išturėti BA tango pasaulyje sunku, jei tai tikras klasikinis seno kirpimo milongueras. Vis tik draugaujam, nepaisant nuolatinių „meškerės pamėtymo“ dėl visa ko. Atvykus šįkart, radau bičiulį gan aktyviai besilankantį milongose, ir visada būtinai pašokdavom. Kol neatkeliavo Evaldas. Ties tuo manęs šokdinimas baigėsi. Pikantiškoji dalis ta, kad kartais mūsų su Evaldu keliai išsiskiria , pavaikštom ir į skirtingas milongas, ir jei nueinu į milongą be nuosavo vyro, pasišokimui su mylimu bičiuliu kliūčių jau nelieka!

Antras. Fantastiškas šokėjas, BA milongų žymūnas, Yotube žvaigždė. Vienu laiku šokau su juo labai daug, kartais daugiau nei padorumas leidžia, bet negalėjau nepasinaudoti šansu... Nesiliovė šokdinęs net kai nepateisinau natūralių medžiotojo lūkesčių. Liovėsi šokdinęs, ne tik mane, bet ir kitas damas, kai vedė. Nuo tada milongose pasirodydavo su žmona, oriai šokdavo tik su ja.  Ir štai dabar vakarėlių liūtas vėl pasirodė arenoje. Žmonos – nė kvapo. Veiksmas – Caning salone, kuris didelis, žmonių ganėtinai daug, galvoju (svajoju) – kaži, ar pamatys mane...  Oi, čia visi (na gal ne visi, bet didieji medžiotojai tai tikrai) viską netgi labai mato. Bet elgesys tai pralinksmino be galo, netgi labiau nei būtų puolęs vėl šokdinti manęs. Sėdėjau su Evaldu. Mano meilė, šokdamas pro mano lokaciją, siuntinėja man oro bučkius, akį merkia. Nu gerai, mirkčioju ir aš jam atgal. Ponulis yra salės skrajūnas, visus pažįsta, yra labai mielas ir su visais turi pasisveikinti; prieina pasisveikinti ir prie greta mūsų esančio staliuko – mane išdidžiai praignoruoja. Haha. Pakylu su Evaldu pašokti. Veikėjas šoka per kelis metrus nuo mūsų, ir pasitaikius progai, Evaldui iš už nugaros vėl man siunčia visokius dėmesio ženklus. Uch... na ir komplikuota. Bet linksma 😊

Žodžiu, atvažiavai į Tulą su savo samovaru, tai jį ir turėkis. Toks tad klasikinis tango.

O ką – man patinka mano samovaras, ir pašvilpkit man į uodegą! Savas – patikimas, išbandytas, priprastas ir mylimas.

Et, ką čia aš vis apie senolius. Pabaigsiu jaunatviška (beveik) gaida. Ryškesnis akcentas milongų veiduose šįkart pasirodė toks jaunuolis. Naujas, bent jau aš dabar pirmąkart pamačiau. Žandikaulis man atvipo, kai pašokdino ir mane. O juk jauniklis, kokie 20+, pirma mintis buvo, kad gražuolis ieškosi užsieniečių sponsorių. Šoka puikiai. Ilgainiui pastebėjau, kad išvis, šoka nesirinkdamas partnerių pagal amžių ką čia daug prisirinksi, juk ten, kur aš vaikštau, milongos ne jaunimo, bet tai klausimas – kodėl vaikšto piemuo į vyresnių žmonių milongas ir mielai šoka su “babcėmis”. Mielas, draugiškas ir labai komunikabilus. Pagyrus, kad labai gerai šoka, užklausiau, kiek gi laiko jau šoka, kad taip gerai ta daro. Oi, sako, nuo mažų dienų, namie, šeimoje išmoko. Aaa, tada kažkiek aiškėja, jei jau vienintelė patirtis – namie su mama, tai ir išlindęs į milongas šoka su “mamomis”. Nieko, prakus, prasimankštins su mamomis, ateis laikas ir atsijunkyti, pasikedenęs plunksnas, pereis prie panelių. Bet šaunu. Ateinanti pamaina džiugina.

Kaip ir džiugina akivaizdi tiesa, kad ir šiuo pandeminiu sunkmečiu tango, kaip tradicija, atsilaikė. Dabar mūsų eilė neleisti tradicijai numirti. Nes ko nenužudė virusas, gali nužudyti ekonomika.

 

 

 

Kaip pirmos kregždės (2021-11-26)

Pagaliau. Po daugiau nei pusantrų metų vėl BA. Miestas bunda. Suvaržymai čia buvo gan griežti – žmonės realiai buvo sutupdyti namuose. O dabar gatvės jau šurmuliuoja. Jei ne kaukėti žmonės, priminimai laikytis higienos ir t.t., nepagalvotum, kad pandemija tebealsuoja šalia. Beje, apie kaukes. Lauke jas dėvėti nebūtina. Bet daugybė žmonių gatvėmis vaikšto su jomis. Jei ne užsidėję kaip pridera, tai kabančias po smakru, bet po smakru ne todėl, kad valdžia liepė, o tam, kad atsidūrus labiau žmoningoje vietoje, nereiktų toli ieškoti ir galėtum mikliai užsismaukti. Panašu, kad liga čia smogusi gan rimtai. O ir žmonės tiki priemonėmis.

Pora pirmų dienų pailsėjus, t.y. patinginiavus vakarais, vakar išsiruošiau į milongą. Nepraleisi juk Lujos. Pagal reakcijų į mano atsižymėjimą FB, kad atvykau, kiekį jau iš anksto buvo aišku, kad tango piligrimų čia dar negausu ir esam išsiilgti. Taip ir buvo. Kas norit pabūti BA milongoje „be turistų“, prašom – šiuo metu, tokiu nuostabiu lapkričio oru, kai paprastai čia suplūsta daugybė šiauriečių pasišildyti šonų, milongoje praktiškai tik vietiniai. Nenuostabu – Argentina savo sienas atidarė mažiau nei prieš mėnesį, tad turizmas dar tik pradeda krutėti. Tad pasijutau kaip „pirmoji kregždutė“. Bet milonga nebuvo kažkokia tai nudvisusi, tiesiog ji nebuvo perkrauta, visi „savi“, atmosfera puiki, neišvarginta ir neužgožta netelpančių erdvėje kūnų. Šokėjai, kaip visuomet šioje milongoje, puikūs. Prisišokau begėdiškai daug ir gerai. Taip man ir reikia. Nusipelniau gyventi geriau.

O šokama, kaip jau ir žinojau iš anksto ir morališkai pasiruošiau tam, su kaukėmis. Nepatogu, bet reikia. Ir ne tik dėl reikalavimų uždaroms erdvėms. Matosi, kad žmonės realiai saugosi. Sėdėdami, kai nešoka, kaukes nusiima, bet jei nori su kuo artimiau pasisveikinti, pasikalbėti, kaip mat užsideda. Atėjusi turėjau parodyti skiepų sertifikatą ir palikti kontaktinį telefoną. Cahirulyje, sako, antikovidiniu klausimu  - palaida bala. Teks patikrinti, bent kartą nueisiu. Tiesa, jei ką, sako, kad Argentinoje paskiepyta jau apie 80%.

Negaliu neatžymėti ta-daaaam  El beso tualetams. Daugiau tai nebebus klubo gėda ir nelaimė. Švaru, gražu, viskas nauja ir patogu. Juokinga tai, kad čia gal mada po remonto vyrų ir moterų tualetus sukeisti vietomis. Gerai, kad prieš užeidama pasižiūrėjau į ženklą ant durų.

Pinigai. Kartais pasitikrinimui pasiskaičiuoji kokios čia išlaidos, pavertus jas mūsų pinigais. Aišku, tas ženkliai priklauso nuo to, kokiu būdu pasigamini pesų. Iš bankomato išsiimti imasi tik finansiniai savižudžiai, bankas jau kiek geriau. „Mėlynas“, neoficialusis, kursas geriausia (neoficialus, bet skalbiamas oficialiai šalia bankinio kurso, ach, Argentina...). Šįkart sugalvojau šaunų būdą išsiimti grynųjų labai geru kursu, jis pasiteisino, o rezultatai štai tokie: maisto keletui dienų į priekį užsipirkau už 15 EUR, milonga  - bilietas plius vandens buteliukas – geri 3 EUR, pavažiavimas autobusu 0,08 EUR, metro 0,13EUR. Gyventi visai galima, ar ne? Užmečiau akį į šalia namų esantį restoraną, kur labai geri kepsniai, supratau, kad žmogui toks geras pavalgymas su vynu turės kainuoti riebius 10-15 EUR. Na, tuoj atvyks Evaldas, patikrinsim.

Apie buitinius rūpesčius – arba gerai, arba nieko. Todėl nerašysiu nieko, o ir nemandagu rusiškai keiktis.