„Kas tu esi?“, ir dar pridūrė: „...realiam gyvenime?“ Ir
toookiu tonu...
Sutrikau, sakau, o ką – čia ne realus gyvenimas? „Et...“,
numojo ranka, „čia – nerealus“.
Teisybę pasakius, smarkiai ir neprieštaraučiau. Milonga –
tai kažkas už realybės ribų. Atvykau čia , kaip skaičius rodo, keturioliktą
kartą, ir vis dar milongose, ypač tose, kur vyresni žmonės, jausmas - lyg būtum
kokiam tai vaidinime. Nors nežinia, kur labiau realu - šiapus ar anapus? Kur
žmogus yra tikresnis – gatvėje, šeimoje, darbe ar milongoje? Vienareikšmiško
atsakymo, bijau kad nėra.
Bet kas tikrai tiesa, tai kad milonga – vieta, kur žmogus
gali pamiršti anapus užsklandos paliktus rūpesčius. Gali pasidabinti drapanomis, su
kokiomis nei gatvėje, nei darbe, nei baliuje nepasirodysi, bet milongoje tai
norma. Ir kas dabar atsakys, kur tas tikrasis žmogaus veidas.
Man tikra yra tai, kas yra šalia manęs, kame gyvenu, ką
galiu paliesti. Kol esu Lietuvoje, BA yra kažkur nerealiai toli, maždaug kaip
mėnulis. Kai tik atvykstu ir panyru į Miesto šurmulį ir milongų slėpiningą
gyvenimą, viskas, nuo ko nutolstu fiziškai, pasidaro lyg netikra, toli toli ir
visai nereikšminga.
Taigi, eilinį sykį mėgaujuosi.
Pradžioje atvažiavus reikia priprasti šokti čionykštiškai.
Kartą su viena seniai pažįstama paryžiete milongoje smaginomės „auklėdamos“
pirmakart atvykusią merginą, pasodintą prie mūsų. Be daug kitų dalykų,
kalbėjome, kad čia vyrai šoka kitaip nei Europoje. Tai va ta mano pažįstama,
sena patyrusi šokėja, nuolatinė BA
vizitantė, pripažino, jog jai „persijungti“ į BA šokimo būdą reikia
savaitės. Hm, man visada atrodė, kad jei tik pirmą dieną gaunu gerai pašokti - jau
ir perjungta pavara. Bet išties gal ir ne visai. Žinoma, kaip šokti, prisimenu
gan greitai, bet tam, kad iš kūno atminties išgaruotų europietiškas dielektas,
reikia kiek daugiau laiko, reikia bent šiek tiek pagyventi čia.
Ir kas gi jau čia taip kitaip? Sunku nusakyti. Kitaip – ir
taškas! Pamirškite, ko mokėtės pamokose. Čia gyvenimas, ir jei manote, kad jei
prieš atvykstant į BA lankėte daugybę pamokų, „net pas argentiniečius“, net jei
lankėte pamokas čia, BA, šokių aikštelėje teks persimokyti. Na, gal ir pernelyg jau čia aš, pasimokyti
pamokose iš tiesų reikia ir naudinga, bet palyginimui: štai pavyzdingai mokėtės
užsienio kalbos, stropiai ruošėt pamokas ir gerai sekėsi su pratimais, ir va , atvykstat į tos kalbos šalį. Juk nei
gatvėje, nei restorane niekas nekalba tobula tartimi pavyzdiniais pratimais iš
vadovėlio, ar ne? Kodėl tai miniu?
Anapus BA daug kam užsiiminėjimo tango dalimi yra pamokų lankymas. Nuolatinis.
Mokytis , be abejo, yra gerai. Bet besimokydami daugelis susiniveliuoja. Šokimas
gaunasi toks, na, lyg kalbėjimas taisyklinga, oficialia tartimi be gramatinių
klaidų, tarmių ir žargonizmų. Čia
vietiniai šokėjai savojo „aš“ didesne dalimi linkę ieškoti savarankiškai, o ne
pagal kieno nors nurodymus. Tai ir turime įvairovę, persunktą BA milongų
dvasios koloritu.
Kas tas koloritas? Omenyje turiu milongos gyvenimą. Kai jau
nebeesi alkanas šokimui, supranti, kad milonga – tai ne vien tik šokimas. Kartą
prie manęs, pristatęs papildomą kėdę, šeimininkas pasodino moterį. Atsumas iki
stalelio jai gavosi daugiau nei per ištiestą ranką. „Be stalo..“ – nuliūdo ji.
Pastūmiau staliuką, kad jai būtų arčiau.
Žmonės ateina į milongą ne vien šokti. Nešokant, o ir šokant, norisi ką
nors ir ant stalo pasidėti. Be stalo jautiesi lyg nuogas... Praėjusį šeštadienį Cahirulyje buvo Blanquita, 94
metų senolė. Pažymėtina tai, kad pastaruoju metu šios milongos kontingentas
ženkliai pajaunėjo (o gal čia tik man taip atrodo, nes einu nejaunyn...).
Tačiau senolė be galo išdidžiu veidu, besišypsanti, išsipuošusi ir
pasidažiusi, žibančiomis akimis, sėdėjo
ir stebėjo milongos vyksmą. Nei šis nei tas būtų sėdėti be stalelio :) Beje, iš milongos
išėjau anksčiau aš nei ji, ir tai buvo 3 val. nakties.
Tokių
moteriškių, kaip aš, atvykusių po vieną, yra ir daugiau. Ir mes, vienišos
vilkės, užuodžiam vienos kitą. Dažniausiai man jos patinka. Taip ir pajuntu, užkalbindama
naują nepažįstamą kaimynę, kad bus idomu, ir kad ji maždaug tokia kaip aš. Ir
paprastai neklystu. Labai smagu būna paplepėti ir atrasti artimą dūšiai
personą, o po milongos išsiskirti, kad ir kokia maloni pažintis buvo, be jokių
susitarimų dar kur nors susitikti. Juk mes- vaikštančios po vieną!
Ir kodėl
šitas tango vadinamas argentinietišku? Tai netikslu. Šįkart kaip niekad dažnai pasitaiko pašokti su
visokiais iš Argentinos pampų išlindusiais džigitais, atvykusiais į BA, nes jų
vietovėse labai mažai tango. Pavyzdžiui, milonga kartą į mėnesį. Reiktų vadinti
Buenos Aires tango, o ne Argentinos.
