Tema – ne naujiena.
Bet pakankamai opi, kad
vartaliotų ją kas netingi.
Taip,
atspėti nesunku, tai apie vyrų/moterų disproporciją tango pasaulyje, bent jau
Europoje. Sakoma, moterų per daug, bet man labiau patinka sakyti, kad trūksta
vyrų.
Vis dažniau
tango pamokų skelbimuose daug žadančiai skelbiama, kad “partneris nebūtinas”,
dar daugiau, atsiranda tango pamokų tik moterims, jau nekalbant apie
nesuskaičiuojamas “moterų technikos” pamokas, garantuojančias pilną grupių
užpildymą ir tuo užtikrintus finansus tokias pamokas teikiantiems. Ne, aš ne prieš uždarbį iš tango,
kiekvienas doras darbas yra gerbtinas. Aš apie tango ir kas su juo darosi. Galų
gale kuo prastesnės už mane ir kitas anksčiau susiprotėjusias pradėti šokti tos
moterys, kurios štai tik dabar atranda tango, nori išmokti ir visiškai teisėtai
ateina mokytis. “Nepriimti” jų? Būtų nesąžininga. Kiekvienas norintis šokti turi
pilną moralinę teisę į tai.
Tik bėda
pas mus ta, jog kuo toliau, tuo mažiau su kuo yra tom moterim šokti.
Tokia
aplinka, kai moterys imasi visko, man kuo tai primena karo ir pokario metus,
kai vyrų masiškai neliko tiesiogine žodžio prasme. Gyvenimas privertė moteris
dirbti visus darbus, pagal jėgas ir ne tik, o šokiuose matyti šokančias poromis
moteris nebuvo jokios nuostabos.
Dabar
milongose pamatyti šokančias dvi moteris poroje irgi dažnas dalykas. Skirtumas
tik tas, kad dabar jau ne karo metas. Bet vyrų tai nėra, lyg būtų juos koks karas ar maras iššlavęs.
Kas ir kur juos išgujo? Bijau, kad pačios moterys. Bijau, kad čia lazdos kitas,
blogasis, galas.
Gerasis
lazdos galas – dideli pasiekimai moterų teisių srityje. Mes galim siekti
išsilavinimo, siekti karjeros aukštumų taip pat kaip vyrai. Galim balsuoti, tapti
seimūnėmis ir prezidentėmis. Mes ėmėme užsidirbti pinigus ne prasčiau nei
vyrai. Daugeliui moterų nebėra baisu pagalvojus kas nutiks, jei vyras jas
paliks (na, tiesa, baisu, bet paprastai ne finansine prasme). Moterys aukštai iškėlė galvas
supratusios, kad neprapuls be tų vyrų. Baisu net pagalvoti, bet skaičiau apie
mokslinius tyrinėjimus linkme to, kad net gyvybės pradėjimui vyrai nebebus
būtini… Na, čia jau sakyčiau per daug.
Nesuglumo
moterys ir tango srityje. Trūksta vyrų? Ne bėda. Turime daugybę moterų, kuo puikiausiai
įvaldžiusių leader’io poziciją
šokyje. Viena pažįstama iš Vokietijos pasakojo, kad pas juos ateinančias
mokytis tango moteris iš karto pastato prieš faktą, kad teks mokytis ne tik
sekti, bet ir vesti, jei nori iš viso šokti. Registruojantis į tango renginius,
kur deklaruojamas lyčių balansas ir reikia nurodyti kokioje pozicijoje - leader’io
ar follower’io – esi, pastaruoju
metu atsirado variantas “abu”, kas suteikia pranašumą moterims be poros ir
mokančioms vesti, tokios patenkant į paklausius renginius turi pranašumą prieš
pavienes moteris, nemokančias ar nenorinčias vesti.
Nekalbu jau
apie queer tango judėjimą, atsiradusį
seniai ir iš esmės pagrįstą ne vyro/moters vaidmeniu, o vedančio/sekančio rolėmis,
visai nepriklausmai nuo šokančiųjų lyties.
Tango šokis
pagrįstas dviem, kaip dabar madinga sakyti, rolėmis. Vienas veda, kitas seka. Man tai daugiau nei mechaninis žingsnio
vedimas ir sekimas. Be abejo, tą patį pasakytų kiekvienas, šokantis abi roles. Keičiantis
vaidmeniui šokyje, tarytum kažkas apsiverčia smegenyse.
Žinoma,
nieko blogo praplėsti savo potyrių ribas. Smalsumas būdingas žmogui. Smalsu ir man,
bandžiau. Pabandžius vedančiojo vaidmens, supratau, kad to nenoriu. O jei kartais
ir noriu, tai nebent iš dyko buvimo, nerimtai, vietoj gimnastikos. Beje,
niekada neatsisakau pašokti su “leadinančiomis”
moterimis. Visai smagu. Arba kartais liūdna, jei pagalvoji – negi karo metai… Bet
man tas kažkaip šalia to tango, kurį suprantu kaip tango.
Kartą teko
šokti milongoje, kur buvo ganėtinai daug ne tik vedančių moterų, bet ir
sekančių vyrų. Lyg ir nieko tokio, neprieštarauju ir nepučiu prieš vėją. Ir
pati šokau su moterimis. Bet visa tai man regis energetiškai išplaukę,
susimaišę, netangiška. Miela bendra gerų draugų masė. Bendruomenė. Nėra dviejų
polių, traukiančių vienas kitą. O be to tango – ne tango.
Vienas
dalykas tai man šypseną kelia, kai šoku su moterimis. Tiksliau, prieš šokant ir
pašokus. Kvietimo šokiui
ir atsisveikinimo pašokus ritualas kažkodėl nesikeičia. Nors moterį šokiui
kviečia irgi moteris, daugeliu atvejų kažkodėl kviečiančioji vis tik prieina
prie kviečiamosios. O po tandos palydi į vietą. Aha, tai ką – pagavau?
Nežiūrint į
tai, kad teoriškai galiu būti kosmonautė, prezidentė ar sunkvežimio vairuotoja,
man patinka, kai vyras atidaro man duris, aprengia paltą, apmoka sąskaitą
restorane nesvarbu kad ir aš turiu pinigų, neleidžia man kilnoti sunkumų,
dovanoja man dovanas, kviečia šokiui, rūpinasi manimi, sako man komplimentus ir
t.t. ir t.t. Suprantu, kad tango, o ir turbūt kiti šokiai, tai yra sritis, kur
vyrai ir moterys gali nekaltai trumpam visai legaliai, smalsumo vedini “įlįsti
viens į kito kailį”. Ir vis tik. Jei jau gamta mums davė būti kažkuo, tai ir
esam tuo, kuo sutverti. Suvaidinti kito nepavyks. O moterys, vis masiškiau
imdamosi vyrų vaidmens, kažin, ar nesiunčia žinutės vyrams, kad jie…
nereikalingi?
