Taukšt – migracijos
tarnybos pareigūno dedamą antspaudą pase kaskart palydi kūną nusmelkiantis
garsas. Kaskart garsas tas
pats, bet sukeliantis skirtingus jausmus priklausomai nuo to, į kurią pusę judu.
Tas taukšt
atvykus į BA reiškia saulę, sukelia džiugesio ir kažkodėl laisvės pojūtį (išties
– kodėl? Lietuvoje laisvės nemažiau nei Argentinoje). Gavus tą atvykimo antspaudą
pase norisi kuo greičiau lėkti išskėstom rankom pasitikti visko, dėl ko
atvažiavau, pasitikti to dulce de leche švelnumu persmelkto pasaulio.
Išvykstant taukšt
garsas lyg užveria duris, už kurių palieku gražiausias emocijas, sukelia begalinį
graudulį ir nuo tos akimirkos jau pradedu ilgėtis to, ką palieku. Pabrukusi uodegą
sliūkinu link lėktuvo besiguosdama mintimi, kad vis tik tuoj susitiksiu su
mylima šeima, su žaliais miškais ir žydrais ežerais, ir velniai nematė tų
niekingų lietuviškų tango intrigėlių, ir kad neabejotinai ateis diena, kai vėl
grįšiu čia.
