Stebint nūdienos įvykius Ukrainoje (o kas jų nestebi),
kažkaip natūraliai man tokie įvykiai primena mūsų tango karus. Žinoma, galima sakyti,
jog negalima to lyginti, ten juk žmonės žūsta, sutinku, žmonių gyvybių
praradimų negalima lyginti su pykčiais ir intrigomis tango pasaulėlyje.
Ir vis tik. Masteliai, pasekmių išmatavimai kiti, bet
projekcija ta pati. Pasaulio šalių elgesys Ukrainos atžvilgiu man primena tango
bendruomenės, t.y. visų tango žmonių elgesį vieno jos nario atžvilgiu, iškilus
konfliktinei situacijai. Jau rašiau apie tai,
nesikartosiu. Tačiau tik dabar, matydama, kaip pasaulis elgiasi Ukrainos
atžvilgiu, pradedu susiprotėti. Kaip sakė vienas didis diktatorius –
skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Kažkas niekšiškai pasielgė su
tavimi tango veikloje ir papasakojai apie tai visiems? Viena valstybė kiša
nešvarią leteną į kitos teritoriją? Pasaulis išreiškia gilų susirūpinimą ir
toliau, anot vieno tinklaraštininko, su dar didesniu pasišlykštėjimu perka
rusiškas dujas. Arba, palyginimui, išreiškia mažutį ar didesnį susirūpinimą ir
toliau vaikšto į „pasišiukšlinusiųjų“ tango renginius. Nes tų dujų juk reikia (arba
rusiškos pigesnės). Nes milonga yra milonga, koks juk skirtumas kas ją
organizuoja. Svarbu gauti ko reikia. Gauti prekę.
Putinas pasiėmė Krymą. Pasaulis išreiškė susirūpinimą, bet
dujas perka. Didysis brolis, įsikandęs Krymą atsargiai apsidairė, žiūri, nieko
baisaus, galima eiti toliau, ir eina. Tango personos pasielgė gruobuoniškai, apsidairė,
žiūri, apart suspurdėjusio neužtikrinto susirūpinimo nieko baisesnio nevyksta (20
aktyvių postų FB‘e nebežinia į kieno vartus juk nieko baisaus), ir - eina
toliau... Ak, tiesa, sankcijos. Žiniasklaida daug apie tai rašo. Na taip,
nemalonu kai uodas kanda, bet išgyventi galima.
Ar bandau moralizuoti šiuo „postu“? Ne. Beje, mano bute irgi
dujos, spėju, rusiškos, aš labai labai smerkiu Putiną, bet dujų sklendės savo
bute kažkodėl neužsuku. Viskas juk gan komplikuota, ar ne? Greičiau šis
pastebėjimas, ši netyčinė analogija man – kaip nusiraminimas. Skausmas skaudus
tiek, kiek jis arti paties tavęs. Ir su skausmu tvarkaisi tada, kai pačiam
skauda ar gresia skaudėti (juk, prisipažinkime, išreikšdami tą didį
susirūpinimą dėl rusų invazijos į Ukrainą būtinai pagalvojame „o kas, jei rusas
ir pas mus ateis“). Nereikia tikėtis,
kad tavo tango karas rūpės kam nors daugiau nei tau pačiam. Kaip ir tavo šalies,
tavo tautos karas. Na, gal dar truputį kam nors, kas jaučia tą pačią grėsmę ir
sau.
Kiti tėra stebėtojai. Komentatoriai. Užjaučiantys, smerkiantys,
pritariantys ar nieko nesuprantantys. Lyg gladiatorių kautynių žiūrovai,
paplosiantys katučių nugalėtojui, nesvarbu kas juo taps.
Savo kelią nueiti tenka pačiam.
Stiprybės tau, Ukraina. Tavo nelaimei apverkti tėra tavo
pačios ašaros. Tavo žemę apgins tik tavo pačios sūnūs. Aplink – tik susirūpinę žiūrovai, geriausiu atveju pasiūlysiantys nosinę ašarai nubraukti.
