Penktadienis

Nieko nėra liūdnesnio, nei penktadienio vakaras.

Kas naujo BsAs

Mes, gyvenantys toli nuo BsAs ir besidomintys tango kultūra, neretas domimės ar net gilinamės į per daugelį metų susiformavusią tango kultūrą, bandydami tokią ją įskiepyti ir pas mus. Taip BsAs tango kultūra plinta už BsAs ribų.

Bet BsAs nėra uždara erdvė nei teritoriniu, nei laiko požiūriu. Kai kas, nukeliavęs už BsAs ribų, grįžta bumerangu atgal, jau su svetimais prieskoniais, kai kas keičiasi savaime su laiku, kad ir kaip liūdėtume dėl nebesugrįšiančios praeities.

Nebėra čia kadaise milongose vyravusios prabangos, ar, tiksliau, jos imitacijos, kai visi vyrai į milongas ateidavo pasipuošę kostiumais, išlikusios tik moterų pastangos pasipuošti. Progiškai pasipuošęs vyras dabar jau retenybė, vyrauja demokratiška aprangos stilius. Norėčiau būti tolerantiška tokiems pokyčiams, tačiau neapleidžia jausmas, kad su aprangos pokyčiais pasikeitė kai kas ir pačiame šokyje. Aprangos kodas nejučia įtakoja ir žmogaus elgesį, pripažinkime, pasipuošusi moteris juk yra didesnė koketė, taip pat į pasipuošusį vyrą moteris žiūri jau kitomis akimis :)  Tango yra vyro ir moters šokis. Nelikus su koketavimu susijusių atributų, gali nutikti, kad tango beliks tik žingsnelių, o ne jausmų šokis.

Batai. Jau praeitis, kai batai šokių salėje nebuvo keičiami. Nejaučiu jokio pasigėrėjimo matydama, kaip geros portenjos šokėjos nesidrovėdamos pirmoje eilėje persiavinėja batus. Deja, vyrai taip pat, ne vieną mačiau. Kartą su pasibaisėjimu stebėjau, kaip matyt jau kietu milongueru save laikantis arogantiškas jaunuolis, sodinamas paprastai garbingose centrinėse vietose pirmose eilėse, atėjęs į Obelisco tango ramiai pasidėjo batų maišelį ant staliuko, ramiai, be jokio drovulio traukė po vieną šokių batus, avėsi, kišo gatvės batus į tą patį maišelį ant stalo. Nežinau, kodėl taip žmonės ėmė elgtis. Ar pasivažinėję po pasaulį, apsilankę europinėse milongose, perėmė papročius, ar patys sugalvojo, kad taip patogiau. 

Picola milongoje šviesos prigesintos, o ant stalų žvakutės. Negalėjau tuo patikėti, visuomet labai džiaugiausi, kad BsAs nėra žvakių, o čia - še tau! Nejaugi jie patys nemato, kad tos žvakės tik trukdo įžiūrėti sėdinčiųjų akis, vis tik bent jau cabeceo tradicija dar laikosi tvirtai.

Dažnai juk tai, kas "toli, užu sienos, už jūrų marių", laikoma madingu, madingą daiktą norima turėti ir pas save. Nieko nepadarysi, upės juk nesustabdysi. Ir vis tik, nenorėdama šios kelionės įspūdžių pabaigti liūdna gaida, turiu pasakyti, kad BsAs milongos vis dar yra daug gėrio :)