Mėgstu kinų maistą.Tiesą sakant, jei noriu tikrai nesusigadinti pietų, einu į kinų restoraną. Didesnė ar mažesnė šventė mano skrandžiui garantuota. Tik girdėjau (iš patikimų lūpų!), kad pačioje Kinijoje kinų maistas yra kitoks nei pas mus. Atrodytų keista, juk kiekvienas save gerbiantis kinų restoranas turi autentišką kinų tautybės virėją, kuris gamina tikrai kiniškai... Bet ar tikrai? Teko kažkada pietauti kinų restorane svečioje šalyje. Ir ką, tenka pripažinti, buvo kiek kitaip nei Vilniuje.
Kodėl kas nors, iškeliavęs iš vienos šalies, savo paprotinės terpės, kol pasiekia kitus kraštus, tampa jau kitokiu?
Nenuostabu, kad ir tango, įveikęs kelionę per Atlantą, mūsuose nusėdo jau kiek kitoks. Regiu iki kaulų smegenų pažįstamą vaizdą:
Festivalis. Pažindinasi nauji žmonės, džiaugsmingai glėbesčiuojasi seni draugai. Pamokos, pamokos, pamokos iki "nukvakimo". Draugystė ir mieli santykiai stiprėja. Milongose organizatoriams dar tik ruošiantis kažką pasakyti, visi jau žino kas bus ir mikliai apspinta šokių aikštelę - pasirodys "maestros"! Aplodismentai ir eilinį sykį aplankantis noras irgi išmokti taip pat. Nežinia kodėl, bet norisi. Galiausiai išsiskyrimo liūdesys ir noras sugrįžti kitamet. Dievaži, kažkuo primena pionierių stovyklą.
Kai pasakai kam nors, kad šoki tango (ir ne tik tango), standartinis klausimas būna "pas ką?". Šis klausimas mane verčia iš koto. Bet nestebina. Mūsuose suprantamas vienas dalykas - vaikščioti pas ką nors "į būrelį". Tai kaip gražus laisvalaikio užpildymas gražia ir kūnui naudinga veikla. Ir negali paprieštarauti. Tik ar tikrai tai argentinos tango?
Arba mūsų milongos. Gražus, jaukus draugų susibūrimas. O dar ir graži muzika groja, tuo pačiu,tarpuose tarp pokalbių, galima ir pašokti... Na, aš čia gal kiek persūdau, bet tik noriu padėlioti akcentus.
Manau tiesa yra ta, kad žmonėms reikia bendravimo, šiaip bendrauti neidomu, ir tam ieškoma socialių formų. Tango yra tik viena iš daugelio. Užvežtas patrauklus reiškinys bemat buvo pritaikytas (ne priimtas toks koks yra, o pritaikytas) mūsų kraštų žmonių laisvalaikui užpildyti. Pritaikytas taip, kaip mums patogiau ir priimtiniau, adaptuotas mūsų poreikiams ir supratimui.
Neturiu žinių, kokie dominuoja įspūdžiai nuvykusių į Buenos Aires. Kaži ar tango Argentinoje pateisina nuvykusiųjų lūkesčius. Ir iš viso, sunku pasakyti, ko ten važiuojama. Jei jau adaptavome, pritempėme tango iki savo kurpaliaus, kodėl turi patikti tai, kas liko ten, Argentinoje... Net su gražia nuostata nuvažiavęs "ieškoti šaknų", gali nusivilti užklydęs į periferinę milongą be romantiškų žvakučių, drapiruočių, su paprastais valgykliniais stalais, nors ir puikiai šokančiais žmonėmis.
Argentinietiškas tango - tai ne tik muzika ir šokis. Jis dar ir persmelktas Argentinos žmonių liūdesiu ir džiaugsmu, prisodrintas Buenos Airių kvapais ir prieskoniais. Ar galima sakyti, kad buvai Buenos Airėse ir pažinai tango, jei gyvenai tik mums įprastu "festivaliniu" užciklintu ritmu pamoka-milonga-lova, jei nematei Miesto, nematei žmonių, nežiūrėjai jiems į akis ir nesilabinai su daržovių pardavėju, nesvarbu kad jis nešoka tango, juk tango dainos - apie gyvenimą?
Esu šiek tiek optimistė ir turiu vilties, kad yra mūsų tarpe norinčių pamilti tango tokį, koks yra Ten.
Hmmm... Reiktų nuvažiuoti į Kiniją ir sužinoti, ar mėgstu iš tiesų kinišką virtuvę, ar tik lietuviškai kinišką.
-----------------------------
