"Vilnius tiene tango" - taip kadaise vienas garbus tango svečias įrašė mums svečių knygoje. Tuomet teiginys pakuteno savimeilę. Dabar pradedu suklusti.
Keista padėtis. Palyginus su kitais europiečiais, man patinka mūsų žmonės. Man patinka, kaip pas mus šokama, ko gero kiek iškrentant iš europinio konteksto. Dėl to mes tango turime, ir tuo džiaugiuosi.
Bet vien žmonių nepakanka. Per dešimtmetį atsirado nors ir nedaug, bet gerai šokančių, bet... per tą dešimtmetį vis dar neužgimė nei viena gera, stipri milonga. Turime stiprių žmonių, bet neturime stiprios milongos.
Kartas nuo karto įvyksta gražus proginis renginys. Tai gerai. Bet kur duona kasdieninė? Vien retsykiais įvykstančiais masiškesniais pasišokimais sotus nebūsi. Pilnatvės jausmą suteikia visų pirma stiprūs reguliarūs reiškiniai. O stiprios reguliarios milongos Vilnius vis dar neturi.
"Bus Milonga. Kas galite pagroti?"
"Bus milonga. DJ nėra, atsineškite muzikos".
Negaliu eiti į milonga, kurioje nebus DJ. Negaliu to net vadinti milonga, tai labiau primena man mokyklos laikų "plotus", kai susirinkdavme gerai praleisti laiko, o kas nors uždėdavo muzikos. Susirinkti tango tūsui, turint neblogą plotą, aišku, miela, bet ar verta tai vadinti milonga? Na, aš gal čia kiek per griežtai, bet jei organizuočiau ir skelbčiau milongą, tai nedrįsčiau deklaruoti, kad yra tik plotas, o muzika - kaip nors. Taip nerimta, nebrandu.
Penktadienio bendruomeninė milonga vysta. Nežinau kodėl. Gal kas nors atsakys? Ko tai tas vytimas prasidėjo netekus pastovios vietos. Gal tai viena iš priežasčių? Gal ir taip, bet gal ir ne tik tai. Kodėl žmonės suplūsta į progines puotas, bet vangiai beatsliūkina link duonos kasdienės?
Nenoriu, kad Vilnius apleistų tango.
