Dienoraštį Buenos Airėse rašiau paprastai naktimis, grįžusi po milongos, besimerkiančiomis akimis, dažnai pabaigdavau jau pabudusi ryte. Dažnai aiškiai jaučiau, kad liko neparašyti keli sakiniai, bet tiesiog jau nepajėgdavau. Pabandysiu post factum parankioti trupinėlius į krūvą.
Grįžusi pora naktų dar atsibusdavau ir nesuprasdavau kur esu, ar Anduose, ar BsAs, ar Vilniuje, nesupratau, kokia kalba galvoti ir koks mano vardas. Klaidino matyt priešais lovą kabantis bolivietiškas vilnos paveikslas.
Pamažu grįžau į lietuvišką realybę ir susigrąžinau lietuvišką vardą. Bet BsAs prisiminimai nesiliauja lankę mano smegeninę, pamažu apaugdami nostalgišku voratinkliu
-----------------
NUTIKIMAI
***Kartą Cachirulyje prisėdo vyras prie moters, matyt, pažįstamos, paplepėti, milonga buvo dar tik prasidėjusi, žmonės besirenką. Ir ką gi, netrukus prisistatė Hector, šeimininkas, ir ryžtingai paprašė vyriškio apleisti staliuką - vyrui prie moterų stalo ne vieta :)
Nepuolu aiškinti, kad ir pas mus tokią tvarką reikia įvesti. Prievarta įvesta tvarka yra blogis. Man tik patinka, kad milonga turi šeimininką, kuris puoselėja savo milongos įvaizdį.
Jei teisybę, tai iš tiesų lyg savaime man nebesisėdi su vyrais prie vieno stalo. Milongoje, aišku. Ir nesąmoningai neieškau akių vyrų, kurie sėdi kartu su moterimis.
***Kartą, gaila, tos scenos nemačiau, nes šokau. Papasakojo Edita, ir jei nukrypsiu perpasakodama, tepataiso mane. Viduryje tandos moteris nutraukė šokį ir aplinkiniams girdint išbarė vyruką - aš esu šokėja, atėjau čia pašokti, o tu nemoki šokti, kaip drįsti mane kviesti! Ir paliko jį. Vat taip. Aptarėm vėliau tokią situaciją, matyt vyrukui įvariusią baisų stresą. Nutarėm, kad moteris neteisi. Jei nesi tikra dėl partnerio, neik šokti, kol neturi nuomonės apie jį. Bet jei jau neapsižiūrėjusi "pasirašei", būk maloni ištverti tandą.
*** Kartą vyras pakvietė moterį šokti ir po vieno šokio, nepasibaigus tandai, paliko ją ir išskubėjo iš salės. Na, visko būna, tanda nutraukiama ir abipusiu susitarimu, bet iš tos moters veido ir iš nebyliai ją guodžiandžių draugių veidų matėsi, kad įvyko negerai. Hm... kaip vieša gėda...
-----------
Moterims: jei ketinate važiuoti į BsAs ir svarstote pakoreguoti plaukų spalvą, tai naudingiau - į šviesiąją pusę :) Blondinėms Argentinoje atviri visi keliai... Bet aš nenusiminiau, jei jau manęs nelaiko viešnia, tai gal bent kiek esu panaši į porteña? Juk smagu, kai užsienietis kviečia šokiui, manydamas, kad kviečia argentinietę :)
---------
KVIETIMAS ŽVILGSNIU.
Mums sakė, jei vyras prieina kviesti be cabeseo, reiškia, jis nėra tikras milongueras. Tikrai, kiek patyriau, tokiais atvejais tanda būna ne pati geriausia, geriau jau rasti savyje jėgų atsisakyti.
Gaila, kad pas mus šis paprotys neranda sau vietos. Ir nenoriu priekaištauti vien vyrams. Dažnai moterys pavirtusios kūmutėmis plepa sukišusios nosytes, vyrams turbūt nelengva tokių kūmučių akeles pagauti? Vyrai galėtų atsakyti, kodėl jie nekviečia tuo tokiu praktišku būdu. Sakau, gal jie yra absoliučiai tikri, kad jiems nebus atsakyta? Juk toooks deficitas! Turime džiaugtis sulaukusios dėmesio. O ką, jei gal pavyzdžiui norim truputį pailsėti? Arba to partnerio norėtume kitai muzikai? Esame mandagios ir nedrįstame atsisakyti, kad neįžeistume viešai. Bet jei tuos reikalus tvarkytume žvilgsniais, niekas juk nepastebėtų ir nesužinotų.
Dar pastebėjau (čia jau nukrypstant nuo BsAs prisiminimų, bet vis tiek prie tos temos), kad mūsuose vyrai ne visai moka naudoti cabeseo. Daromos dvi klaidos:
1) žiūri, bet neduoda jokio kviečiančio ženklo. Na, ir kas, kad tamsta į mane žiūri, ką? Net nejauku, tokiais atvejais nusuku akis, nes į mane spokso, o ne kviečia :)
2) "cabeseina", bet jau eidami, t.y. beveik priėję. Nebesiskaito. Jei atsisakysim, tai kaži ar dar bus erdvės pakeisti trajektoriją...
ŠVIESA.
Nuo kvietimo žvilgsniu natūraliai pereinu prie apšvietimo temos.
Mėgstu šviesias patalpas. Suprantama dėl ko - noriu matyti akis. BsAs man geros milongų vietos tos, kur gerai matosi. Iš būtų vietų geriausiai apšviesta buvo La Nacional, Leonesa, Lo de Celia, Sunderland, Sin Rumbo, neblogai Gricel, Boedo, La Milonguita. Nors ir jaukus, bet man per tamsus El Beso. Apmaudauju, kad likviduota gera Maipu 444 salė. Malonus pastebėjimas iš šiumetinės La Milonguitos. Žinia, šokant dažnas nori "intymo", t.y. neryškios šviesos. Taigi, milongos organizatoriai rado saliamonišką sprendimą. Cortinos metu uždegama ryški šviesa, įpusėjus pirmam muzikiniam kūriniui šviesa kiek prigesinama, iki to taip vadinamo švelnaus intymo. Baigėsi tanda - ir vėl šviesu, kol susidaro naujos poros. Mane sužavėjo ne tiek pats sprendimas, bet rūpinimasis žmogaus gerove. Ženklas, kad milongoje yra rūpestinga ranka...
DAR apie šeimininkus.
Pas mus vakarėlio šeimininkas dažniau suprantamas kaip konferansje, plepėtojas ir publikos linksmintojas.
BsAs milongos šeimininkas - žmogus, kuriam rūpi jo milongos įvaizdis ir joje šokančių žmonių gerovė. Jo darbas nebūtinai yra matomas, nors neretai jam tenka ir žodį pasakyti, paprastai loterijas išdalinti. Iš matytų labiausiai paplepėti linkęs buvo Hector Cachirulyje. Vis tik kalbomis šokėjai nevarginami, šeimininkas daugiau rūpinasi svečių pasitikimu, susodinimu, ir, spėju, daugybe mums nematomų dalykų.
Jau rašiau, kaip man įsiminė vienos milongos šeiminkas. Į savo milongą jis mus (bent jau mane, net vizitinę kortelę įteikė neįkyriai pakviesdamas - "ateik, jei norėsi") pakvietė dar La Milonguitoje. Ten jis daugiau sėdėjo nei šoko, idėmiai stebėdmas šokančius ir po truputį matyt skleisdamas žinią apie savo milongą. Taip jau nutiko, kad ir nuėjau beveik neplanuotai ten. O ten tai šeimininkas visai nešoko, bet tarp žmonių buvo visą laiką, ir prie manęs priėjo, padėkojo, kad atėjau, paklausė, ar esu patenkinta. Malonu. Atrodo, kas čia yra, vienas malonumas, ne darbas. Bet kai 2 valandą nakties, salei pradėjus tuštėti, pamačiau jį galų gale atsisėdusį, pavargusiu, bet laimingu veidu, supratau, kad tas žmogus nudirbo didelį darbą. Ypatingai maloni buvo tanda su juo milongos pabaigoje pustuštėje salėje, priėmiau taip kaip pagarbą svetimšalei.
NETRADICINIAI ŠOKIAI. Iš karto sau paprieštarausiu. Tai mums gal netradicinai, o ten - tai natūrali milongų sudėtinė dalis. Dalis tandų yra tropikalinės, rokenrolinės ir viena tanda chacarera, kartais ir zamba. Mat tai visai patiko. Kai milonga ilga, visai neprošal "perkrauti" savo emocinį procesorių. Tokios tandos būna visiškai pilnateisės, t.y. ne koks vienas "gabaliukas", o normali 4 kūrinių tanda. Ir nebandoma, kaip dažnai pas mus, grojant netango muzikai, šokti "tango", šokama tai, kas grojama. Jokiu budu neslėpdavau akių tokių tandų metu, atvirkščiai, mano kaklas lyg žąsies ištįsdavo :) Geriausiai šių šokių buvau kviečiama Lo de Celijoje, dar la Nacionalyje, kitur, deja, matyt šiuos šokius labiau linkę šokti su žinomais partneriais. O ir ne visi šoka. Beje, šviesos tokių tandų metu prigesinamos :)
AKCIJOS-ATRAKCIJOS.
Na žinoma, loterijos :) Būtinai būtiniausiai. Prizai nebūtinai dideli - dažniausiai šampano butelis, bet buvo ir batai... Bet svarbiausia tai, kad loterija milongoje būtinai yra, ir viltys išlošti taip pat yra, ir labai nuoširdžios.
"Sueño porteño" milongoje, tiesa, buvo dar viena neįprasta atrakcija, dabar jau supratau, kad tai pastovu ir būdinga tai milongai, nes buvo ir pernai, tik ne visai supratau esmės. Vienos tandos metu vyrai pasiima tam reikalui parūpintas gyvas rožes ir eina su jomis kviesti moterų. Na ir šokau su rože, ne ne, ne dantyse :))) rankoj laikiau, paskui parsinešiau namo ir pamerkiau. Kitos tandos metu buvo padėta lėkštė saldainių, kuriuos išsidalino moterys ir.... nežinau, matyt vyrams dalino... norėjom ir mes paimti, bet nebeliko :///
La milonguitoje viena tanda buvo "moteriška" - kvietė moterys. Skaičiau, tai tradicija.
Kartais milongą paįvairina pasirodymai, paprastai šokėjų. Pernai teko klausytis dainininko.
Tiek tų atrakcijų. Jų tikrai nebūna daug, tik kaip nedidelis prieskonis.
--------
Ne itin mėgstu klausimo, ar labai sunku sugrįžti.
Na ir kas, kad pas mus nėra to, ko dabar tenka ilgėtis. Bet yra žmonės, kuriuos man patinka matyti penktadieniais, jie taip pat myli tango, su draugais man gera būti, šokti, bendrauti. Čia yra žalia žolė ir baltas sniegas, grynas oras, prie kurių aš pripratusi. Na taip, labai ilgiuosi BsAs milongų, bet dirbtinai kitokių papročių čia neįlipdysi. Jie formuojasi įvairiausių aplinkybių dėka. Kuo daugiau mūsų nuvažiuos į BsAs ir parveš tenykščio gėrio, tuo mažiau bus nostalgijos sugrįžusiems.
Taigi, belieka pasilinkėti visiems mums sau kuo pigesnių aviabilietų ir kuo ilgesnių atostogų. O nuvažiuoti visai nesunku :)
