Yra toks pastebėjimas, ne mano, bet pritariu jam. Festivaliuose ir panašiuose renginiuose geriausia milonga būna paskutinę dieną, kai visi jau atsipalaidavę po "nuveiktų darbų" ir yra kupini gražių sentimentų.
Bandau suprasti, kodėl. Į galvą lenda analogijos iš visai nesusijusių sričių. Jei kam teko matyti nedrąsių vaikų ar patiems tokiais būti, gal teko stebėti situacijas, kai suaugusiųjų suvesti į vieną vietą nepažįstantys vieni kitų vaikai tik spokso ir nebendrauja. Bendravimas atsiranda ir vystosi pamažu, galų gale užsibaigiantis visuotiniu dūkimu, aišku, jau tuomet, kai tenka skirstytis, ir tuomet prasideda zirzimai "dar pabūkim"
Ar ne kažkas panašaus su tango renginiais? Susirenka minia žmonių, dalinai nepažįstantys vieni kitų. Natūralu, kad su nepažįstamais bendaravimas iš padžių ribotas. Jei šokama dar nebūtose erdvėse, šiek tiek laiko laiko reikia, bent jau man, tos erdvės prisijaukinimui. Taigi, dalis laiko nueina grindų ir sienų jaukinimui ir šokėjų analizei, nes iš pradžių dar nežinai, su kuo patiks šokti. Jei kelias dienas vykstančio renginio milongos kas vakarą būna skirtingose vietose, sienas jaukintis tenka kasdien... Na, bet lieka bent jau žmonės tie patys. Ir štai, kai minia susitrina tarpusavyje, kai atrandi tuos, su kuo tandos mieliausios, jau ir paskutinė diena.
Aš ne prieš tango suvažiavimus. Jų matyt reikia, ir pirmiausia reikia nedidelėms bendruomenėms. Galvoju tik, kad vertingesni pastovią tradiciją išlaikantys renginiai. Nes jau žinai iš anksto, kaip ten ir kas, taigi, mažiau laiko tenka "nurašyti į nuostolius".
Kažin, ar daug važinėjančių į tango festivalius iš tokių Europos miestų, kurie turi pakankamai reguliarių milongų? Berlyno, Romos? Neturėdama informacijos, bijau spėti. O idomu. Bandau pasvajoti, kaip elgčiausi, jei gyvenčiau tokiame mieste. Turėčiau vieną-dvi mylimiausias milongas. Gal netgi mėgstamą staliuką jose. Žinočiau, kuriuos batelius įsimesti einant, nes žinau, kurie geriausiai šoka ant Tų grindų. Atėjusi nusišypsočiau savaitę nematytiems veidams ir per minutę įvertinčiau, kaip ir kiek pašoksiu tą vakarą, galbūt, nematydama nei vieno savo favorito, apsisukčiau, ir, kol nevėlu, išskubėčiau į kitą milongą. Užgriuvus tango festivaliui, smalsiai nueičiau į festivalinę milongą. Ir... stop... Milonga paprastai trunka tą patį ribotą laiką. Savoje milongoje žmonės jau žino su kuo gerai, su kuo nelabai, šokti ir skirtą laiką šoka daugiau ar mažiau "pagal planą". Atsidūrus tarp naujų, beieškant naujų įspūdžių, turi "apsisukti" per tą patį laiką, na, tiek to, festivaliuose milongos kiek ilgesnės, ir finale iš milongos išeisi arba praskaidrinęs savo tango rutiną, arba, et, pasižadėjęs daugiau negaišti laiko tiems ermideliams. Jei šaukštai dar ne po pietų, ko gero tokiu atveju dar užsukčiau į savo miesto mažytę jaukią milongą sušokti terapinės tandos su senu patikrintu partneriu. Nes pastovios milongos ir turi tą "paskutinės dienos" statusą.
2011 m. gruodžio 18 d., sekmadienis
2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis
P.s. po BsAs
Dienoraštį Buenos Airėse rašiau paprastai naktimis, grįžusi po milongos, besimerkiančiomis akimis, dažnai pabaigdavau jau pabudusi ryte. Dažnai aiškiai jaučiau, kad liko neparašyti keli sakiniai, bet tiesiog jau nepajėgdavau. Pabandysiu post factum parankioti trupinėlius į krūvą.
Grįžusi pora naktų dar atsibusdavau ir nesuprasdavau kur esu, ar Anduose, ar BsAs, ar Vilniuje, nesupratau, kokia kalba galvoti ir koks mano vardas. Klaidino matyt priešais lovą kabantis bolivietiškas vilnos paveikslas.
Pamažu grįžau į lietuvišką realybę ir susigrąžinau lietuvišką vardą. Bet BsAs prisiminimai nesiliauja lankę mano smegeninę, pamažu apaugdami nostalgišku voratinkliu
-----------------
NUTIKIMAI
***Kartą Cachirulyje prisėdo vyras prie moters, matyt, pažįstamos, paplepėti, milonga buvo dar tik prasidėjusi, žmonės besirenką. Ir ką gi, netrukus prisistatė Hector, šeimininkas, ir ryžtingai paprašė vyriškio apleisti staliuką - vyrui prie moterų stalo ne vieta :)
Nepuolu aiškinti, kad ir pas mus tokią tvarką reikia įvesti. Prievarta įvesta tvarka yra blogis. Man tik patinka, kad milonga turi šeimininką, kuris puoselėja savo milongos įvaizdį.
Jei teisybę, tai iš tiesų lyg savaime man nebesisėdi su vyrais prie vieno stalo. Milongoje, aišku. Ir nesąmoningai neieškau akių vyrų, kurie sėdi kartu su moterimis.
***Kartą, gaila, tos scenos nemačiau, nes šokau. Papasakojo Edita, ir jei nukrypsiu perpasakodama, tepataiso mane. Viduryje tandos moteris nutraukė šokį ir aplinkiniams girdint išbarė vyruką - aš esu šokėja, atėjau čia pašokti, o tu nemoki šokti, kaip drįsti mane kviesti! Ir paliko jį. Vat taip. Aptarėm vėliau tokią situaciją, matyt vyrukui įvariusią baisų stresą. Nutarėm, kad moteris neteisi. Jei nesi tikra dėl partnerio, neik šokti, kol neturi nuomonės apie jį. Bet jei jau neapsižiūrėjusi "pasirašei", būk maloni ištverti tandą.
*** Kartą vyras pakvietė moterį šokti ir po vieno šokio, nepasibaigus tandai, paliko ją ir išskubėjo iš salės. Na, visko būna, tanda nutraukiama ir abipusiu susitarimu, bet iš tos moters veido ir iš nebyliai ją guodžiandžių draugių veidų matėsi, kad įvyko negerai. Hm... kaip vieša gėda...
-----------
Moterims: jei ketinate važiuoti į BsAs ir svarstote pakoreguoti plaukų spalvą, tai naudingiau - į šviesiąją pusę :) Blondinėms Argentinoje atviri visi keliai... Bet aš nenusiminiau, jei jau manęs nelaiko viešnia, tai gal bent kiek esu panaši į porteña? Juk smagu, kai užsienietis kviečia šokiui, manydamas, kad kviečia argentinietę :)
---------
KVIETIMAS ŽVILGSNIU.
Mums sakė, jei vyras prieina kviesti be cabeseo, reiškia, jis nėra tikras milongueras. Tikrai, kiek patyriau, tokiais atvejais tanda būna ne pati geriausia, geriau jau rasti savyje jėgų atsisakyti.
Gaila, kad pas mus šis paprotys neranda sau vietos. Ir nenoriu priekaištauti vien vyrams. Dažnai moterys pavirtusios kūmutėmis plepa sukišusios nosytes, vyrams turbūt nelengva tokių kūmučių akeles pagauti? Vyrai galėtų atsakyti, kodėl jie nekviečia tuo tokiu praktišku būdu. Sakau, gal jie yra absoliučiai tikri, kad jiems nebus atsakyta? Juk toooks deficitas! Turime džiaugtis sulaukusios dėmesio. O ką, jei gal pavyzdžiui norim truputį pailsėti? Arba to partnerio norėtume kitai muzikai? Esame mandagios ir nedrįstame atsisakyti, kad neįžeistume viešai. Bet jei tuos reikalus tvarkytume žvilgsniais, niekas juk nepastebėtų ir nesužinotų.
Dar pastebėjau (čia jau nukrypstant nuo BsAs prisiminimų, bet vis tiek prie tos temos), kad mūsuose vyrai ne visai moka naudoti cabeseo. Daromos dvi klaidos:
1) žiūri, bet neduoda jokio kviečiančio ženklo. Na, ir kas, kad tamsta į mane žiūri, ką? Net nejauku, tokiais atvejais nusuku akis, nes į mane spokso, o ne kviečia :)
2) "cabeseina", bet jau eidami, t.y. beveik priėję. Nebesiskaito. Jei atsisakysim, tai kaži ar dar bus erdvės pakeisti trajektoriją...
ŠVIESA.
Nuo kvietimo žvilgsniu natūraliai pereinu prie apšvietimo temos.
Mėgstu šviesias patalpas. Suprantama dėl ko - noriu matyti akis. BsAs man geros milongų vietos tos, kur gerai matosi. Iš būtų vietų geriausiai apšviesta buvo La Nacional, Leonesa, Lo de Celia, Sunderland, Sin Rumbo, neblogai Gricel, Boedo, La Milonguita. Nors ir jaukus, bet man per tamsus El Beso. Apmaudauju, kad likviduota gera Maipu 444 salė. Malonus pastebėjimas iš šiumetinės La Milonguitos. Žinia, šokant dažnas nori "intymo", t.y. neryškios šviesos. Taigi, milongos organizatoriai rado saliamonišką sprendimą. Cortinos metu uždegama ryški šviesa, įpusėjus pirmam muzikiniam kūriniui šviesa kiek prigesinama, iki to taip vadinamo švelnaus intymo. Baigėsi tanda - ir vėl šviesu, kol susidaro naujos poros. Mane sužavėjo ne tiek pats sprendimas, bet rūpinimasis žmogaus gerove. Ženklas, kad milongoje yra rūpestinga ranka...
DAR apie šeimininkus.
Pas mus vakarėlio šeimininkas dažniau suprantamas kaip konferansje, plepėtojas ir publikos linksmintojas.
BsAs milongos šeimininkas - žmogus, kuriam rūpi jo milongos įvaizdis ir joje šokančių žmonių gerovė. Jo darbas nebūtinai yra matomas, nors neretai jam tenka ir žodį pasakyti, paprastai loterijas išdalinti. Iš matytų labiausiai paplepėti linkęs buvo Hector Cachirulyje. Vis tik kalbomis šokėjai nevarginami, šeimininkas daugiau rūpinasi svečių pasitikimu, susodinimu, ir, spėju, daugybe mums nematomų dalykų.
Jau rašiau, kaip man įsiminė vienos milongos šeiminkas. Į savo milongą jis mus (bent jau mane, net vizitinę kortelę įteikė neįkyriai pakviesdamas - "ateik, jei norėsi") pakvietė dar La Milonguitoje. Ten jis daugiau sėdėjo nei šoko, idėmiai stebėdmas šokančius ir po truputį matyt skleisdamas žinią apie savo milongą. Taip jau nutiko, kad ir nuėjau beveik neplanuotai ten. O ten tai šeimininkas visai nešoko, bet tarp žmonių buvo visą laiką, ir prie manęs priėjo, padėkojo, kad atėjau, paklausė, ar esu patenkinta. Malonu. Atrodo, kas čia yra, vienas malonumas, ne darbas. Bet kai 2 valandą nakties, salei pradėjus tuštėti, pamačiau jį galų gale atsisėdusį, pavargusiu, bet laimingu veidu, supratau, kad tas žmogus nudirbo didelį darbą. Ypatingai maloni buvo tanda su juo milongos pabaigoje pustuštėje salėje, priėmiau taip kaip pagarbą svetimšalei.
NETRADICINIAI ŠOKIAI. Iš karto sau paprieštarausiu. Tai mums gal netradicinai, o ten - tai natūrali milongų sudėtinė dalis. Dalis tandų yra tropikalinės, rokenrolinės ir viena tanda chacarera, kartais ir zamba. Mat tai visai patiko. Kai milonga ilga, visai neprošal "perkrauti" savo emocinį procesorių. Tokios tandos būna visiškai pilnateisės, t.y. ne koks vienas "gabaliukas", o normali 4 kūrinių tanda. Ir nebandoma, kaip dažnai pas mus, grojant netango muzikai, šokti "tango", šokama tai, kas grojama. Jokiu budu neslėpdavau akių tokių tandų metu, atvirkščiai, mano kaklas lyg žąsies ištįsdavo :) Geriausiai šių šokių buvau kviečiama Lo de Celijoje, dar la Nacionalyje, kitur, deja, matyt šiuos šokius labiau linkę šokti su žinomais partneriais. O ir ne visi šoka. Beje, šviesos tokių tandų metu prigesinamos :)
AKCIJOS-ATRAKCIJOS.
Na žinoma, loterijos :) Būtinai būtiniausiai. Prizai nebūtinai dideli - dažniausiai šampano butelis, bet buvo ir batai... Bet svarbiausia tai, kad loterija milongoje būtinai yra, ir viltys išlošti taip pat yra, ir labai nuoširdžios.
"Sueño porteño" milongoje, tiesa, buvo dar viena neįprasta atrakcija, dabar jau supratau, kad tai pastovu ir būdinga tai milongai, nes buvo ir pernai, tik ne visai supratau esmės. Vienos tandos metu vyrai pasiima tam reikalui parūpintas gyvas rožes ir eina su jomis kviesti moterų. Na ir šokau su rože, ne ne, ne dantyse :))) rankoj laikiau, paskui parsinešiau namo ir pamerkiau. Kitos tandos metu buvo padėta lėkštė saldainių, kuriuos išsidalino moterys ir.... nežinau, matyt vyrams dalino... norėjom ir mes paimti, bet nebeliko :///
La milonguitoje viena tanda buvo "moteriška" - kvietė moterys. Skaičiau, tai tradicija.
Kartais milongą paįvairina pasirodymai, paprastai šokėjų. Pernai teko klausytis dainininko.
Tiek tų atrakcijų. Jų tikrai nebūna daug, tik kaip nedidelis prieskonis.
--------
Ne itin mėgstu klausimo, ar labai sunku sugrįžti.
Na ir kas, kad pas mus nėra to, ko dabar tenka ilgėtis. Bet yra žmonės, kuriuos man patinka matyti penktadieniais, jie taip pat myli tango, su draugais man gera būti, šokti, bendrauti. Čia yra žalia žolė ir baltas sniegas, grynas oras, prie kurių aš pripratusi. Na taip, labai ilgiuosi BsAs milongų, bet dirbtinai kitokių papročių čia neįlipdysi. Jie formuojasi įvairiausių aplinkybių dėka. Kuo daugiau mūsų nuvažiuos į BsAs ir parveš tenykščio gėrio, tuo mažiau bus nostalgijos sugrįžusiems.
Taigi, belieka pasilinkėti visiems mums sau kuo pigesnių aviabilietų ir kuo ilgesnių atostogų. O nuvažiuoti visai nesunku :)
Grįžusi pora naktų dar atsibusdavau ir nesuprasdavau kur esu, ar Anduose, ar BsAs, ar Vilniuje, nesupratau, kokia kalba galvoti ir koks mano vardas. Klaidino matyt priešais lovą kabantis bolivietiškas vilnos paveikslas.
Pamažu grįžau į lietuvišką realybę ir susigrąžinau lietuvišką vardą. Bet BsAs prisiminimai nesiliauja lankę mano smegeninę, pamažu apaugdami nostalgišku voratinkliu
-----------------
NUTIKIMAI
***Kartą Cachirulyje prisėdo vyras prie moters, matyt, pažįstamos, paplepėti, milonga buvo dar tik prasidėjusi, žmonės besirenką. Ir ką gi, netrukus prisistatė Hector, šeimininkas, ir ryžtingai paprašė vyriškio apleisti staliuką - vyrui prie moterų stalo ne vieta :)
Nepuolu aiškinti, kad ir pas mus tokią tvarką reikia įvesti. Prievarta įvesta tvarka yra blogis. Man tik patinka, kad milonga turi šeimininką, kuris puoselėja savo milongos įvaizdį.
Jei teisybę, tai iš tiesų lyg savaime man nebesisėdi su vyrais prie vieno stalo. Milongoje, aišku. Ir nesąmoningai neieškau akių vyrų, kurie sėdi kartu su moterimis.
***Kartą, gaila, tos scenos nemačiau, nes šokau. Papasakojo Edita, ir jei nukrypsiu perpasakodama, tepataiso mane. Viduryje tandos moteris nutraukė šokį ir aplinkiniams girdint išbarė vyruką - aš esu šokėja, atėjau čia pašokti, o tu nemoki šokti, kaip drįsti mane kviesti! Ir paliko jį. Vat taip. Aptarėm vėliau tokią situaciją, matyt vyrukui įvariusią baisų stresą. Nutarėm, kad moteris neteisi. Jei nesi tikra dėl partnerio, neik šokti, kol neturi nuomonės apie jį. Bet jei jau neapsižiūrėjusi "pasirašei", būk maloni ištverti tandą.
*** Kartą vyras pakvietė moterį šokti ir po vieno šokio, nepasibaigus tandai, paliko ją ir išskubėjo iš salės. Na, visko būna, tanda nutraukiama ir abipusiu susitarimu, bet iš tos moters veido ir iš nebyliai ją guodžiandžių draugių veidų matėsi, kad įvyko negerai. Hm... kaip vieša gėda...
-----------
Moterims: jei ketinate važiuoti į BsAs ir svarstote pakoreguoti plaukų spalvą, tai naudingiau - į šviesiąją pusę :) Blondinėms Argentinoje atviri visi keliai... Bet aš nenusiminiau, jei jau manęs nelaiko viešnia, tai gal bent kiek esu panaši į porteña? Juk smagu, kai užsienietis kviečia šokiui, manydamas, kad kviečia argentinietę :)
---------
KVIETIMAS ŽVILGSNIU.
Mums sakė, jei vyras prieina kviesti be cabeseo, reiškia, jis nėra tikras milongueras. Tikrai, kiek patyriau, tokiais atvejais tanda būna ne pati geriausia, geriau jau rasti savyje jėgų atsisakyti.
Gaila, kad pas mus šis paprotys neranda sau vietos. Ir nenoriu priekaištauti vien vyrams. Dažnai moterys pavirtusios kūmutėmis plepa sukišusios nosytes, vyrams turbūt nelengva tokių kūmučių akeles pagauti? Vyrai galėtų atsakyti, kodėl jie nekviečia tuo tokiu praktišku būdu. Sakau, gal jie yra absoliučiai tikri, kad jiems nebus atsakyta? Juk toooks deficitas! Turime džiaugtis sulaukusios dėmesio. O ką, jei gal pavyzdžiui norim truputį pailsėti? Arba to partnerio norėtume kitai muzikai? Esame mandagios ir nedrįstame atsisakyti, kad neįžeistume viešai. Bet jei tuos reikalus tvarkytume žvilgsniais, niekas juk nepastebėtų ir nesužinotų.
Dar pastebėjau (čia jau nukrypstant nuo BsAs prisiminimų, bet vis tiek prie tos temos), kad mūsuose vyrai ne visai moka naudoti cabeseo. Daromos dvi klaidos:
1) žiūri, bet neduoda jokio kviečiančio ženklo. Na, ir kas, kad tamsta į mane žiūri, ką? Net nejauku, tokiais atvejais nusuku akis, nes į mane spokso, o ne kviečia :)
2) "cabeseina", bet jau eidami, t.y. beveik priėję. Nebesiskaito. Jei atsisakysim, tai kaži ar dar bus erdvės pakeisti trajektoriją...
ŠVIESA.
Nuo kvietimo žvilgsniu natūraliai pereinu prie apšvietimo temos.
Mėgstu šviesias patalpas. Suprantama dėl ko - noriu matyti akis. BsAs man geros milongų vietos tos, kur gerai matosi. Iš būtų vietų geriausiai apšviesta buvo La Nacional, Leonesa, Lo de Celia, Sunderland, Sin Rumbo, neblogai Gricel, Boedo, La Milonguita. Nors ir jaukus, bet man per tamsus El Beso. Apmaudauju, kad likviduota gera Maipu 444 salė. Malonus pastebėjimas iš šiumetinės La Milonguitos. Žinia, šokant dažnas nori "intymo", t.y. neryškios šviesos. Taigi, milongos organizatoriai rado saliamonišką sprendimą. Cortinos metu uždegama ryški šviesa, įpusėjus pirmam muzikiniam kūriniui šviesa kiek prigesinama, iki to taip vadinamo švelnaus intymo. Baigėsi tanda - ir vėl šviesu, kol susidaro naujos poros. Mane sužavėjo ne tiek pats sprendimas, bet rūpinimasis žmogaus gerove. Ženklas, kad milongoje yra rūpestinga ranka...
DAR apie šeimininkus.
Pas mus vakarėlio šeimininkas dažniau suprantamas kaip konferansje, plepėtojas ir publikos linksmintojas.
BsAs milongos šeimininkas - žmogus, kuriam rūpi jo milongos įvaizdis ir joje šokančių žmonių gerovė. Jo darbas nebūtinai yra matomas, nors neretai jam tenka ir žodį pasakyti, paprastai loterijas išdalinti. Iš matytų labiausiai paplepėti linkęs buvo Hector Cachirulyje. Vis tik kalbomis šokėjai nevarginami, šeimininkas daugiau rūpinasi svečių pasitikimu, susodinimu, ir, spėju, daugybe mums nematomų dalykų.
Jau rašiau, kaip man įsiminė vienos milongos šeiminkas. Į savo milongą jis mus (bent jau mane, net vizitinę kortelę įteikė neįkyriai pakviesdamas - "ateik, jei norėsi") pakvietė dar La Milonguitoje. Ten jis daugiau sėdėjo nei šoko, idėmiai stebėdmas šokančius ir po truputį matyt skleisdamas žinią apie savo milongą. Taip jau nutiko, kad ir nuėjau beveik neplanuotai ten. O ten tai šeimininkas visai nešoko, bet tarp žmonių buvo visą laiką, ir prie manęs priėjo, padėkojo, kad atėjau, paklausė, ar esu patenkinta. Malonu. Atrodo, kas čia yra, vienas malonumas, ne darbas. Bet kai 2 valandą nakties, salei pradėjus tuštėti, pamačiau jį galų gale atsisėdusį, pavargusiu, bet laimingu veidu, supratau, kad tas žmogus nudirbo didelį darbą. Ypatingai maloni buvo tanda su juo milongos pabaigoje pustuštėje salėje, priėmiau taip kaip pagarbą svetimšalei.
NETRADICINIAI ŠOKIAI. Iš karto sau paprieštarausiu. Tai mums gal netradicinai, o ten - tai natūrali milongų sudėtinė dalis. Dalis tandų yra tropikalinės, rokenrolinės ir viena tanda chacarera, kartais ir zamba. Mat tai visai patiko. Kai milonga ilga, visai neprošal "perkrauti" savo emocinį procesorių. Tokios tandos būna visiškai pilnateisės, t.y. ne koks vienas "gabaliukas", o normali 4 kūrinių tanda. Ir nebandoma, kaip dažnai pas mus, grojant netango muzikai, šokti "tango", šokama tai, kas grojama. Jokiu budu neslėpdavau akių tokių tandų metu, atvirkščiai, mano kaklas lyg žąsies ištįsdavo :) Geriausiai šių šokių buvau kviečiama Lo de Celijoje, dar la Nacionalyje, kitur, deja, matyt šiuos šokius labiau linkę šokti su žinomais partneriais. O ir ne visi šoka. Beje, šviesos tokių tandų metu prigesinamos :)
AKCIJOS-ATRAKCIJOS.
Na žinoma, loterijos :) Būtinai būtiniausiai. Prizai nebūtinai dideli - dažniausiai šampano butelis, bet buvo ir batai... Bet svarbiausia tai, kad loterija milongoje būtinai yra, ir viltys išlošti taip pat yra, ir labai nuoširdžios.
"Sueño porteño" milongoje, tiesa, buvo dar viena neįprasta atrakcija, dabar jau supratau, kad tai pastovu ir būdinga tai milongai, nes buvo ir pernai, tik ne visai supratau esmės. Vienos tandos metu vyrai pasiima tam reikalui parūpintas gyvas rožes ir eina su jomis kviesti moterų. Na ir šokau su rože, ne ne, ne dantyse :))) rankoj laikiau, paskui parsinešiau namo ir pamerkiau. Kitos tandos metu buvo padėta lėkštė saldainių, kuriuos išsidalino moterys ir.... nežinau, matyt vyrams dalino... norėjom ir mes paimti, bet nebeliko :///
La milonguitoje viena tanda buvo "moteriška" - kvietė moterys. Skaičiau, tai tradicija.
Kartais milongą paįvairina pasirodymai, paprastai šokėjų. Pernai teko klausytis dainininko.
Tiek tų atrakcijų. Jų tikrai nebūna daug, tik kaip nedidelis prieskonis.
--------
Ne itin mėgstu klausimo, ar labai sunku sugrįžti.
Na ir kas, kad pas mus nėra to, ko dabar tenka ilgėtis. Bet yra žmonės, kuriuos man patinka matyti penktadieniais, jie taip pat myli tango, su draugais man gera būti, šokti, bendrauti. Čia yra žalia žolė ir baltas sniegas, grynas oras, prie kurių aš pripratusi. Na taip, labai ilgiuosi BsAs milongų, bet dirbtinai kitokių papročių čia neįlipdysi. Jie formuojasi įvairiausių aplinkybių dėka. Kuo daugiau mūsų nuvažiuos į BsAs ir parveš tenykščio gėrio, tuo mažiau bus nostalgijos sugrįžusiems.
Taigi, belieka pasilinkėti visiems mums sau kuo pigesnių aviabilietų ir kuo ilgesnių atostogų. O nuvažiuoti visai nesunku :)
2011 m. spalio 29 d., šeštadienis
BA, finalas
Pradėjom 18.30, baigėm 4.00 ryto
Toks mūsų paskutinis pasispardymas.
Pirmiausia - milonga "Entre tango y tango" Leonesoje. Sušokta daug puikių tandų. Mūsų džiaugsmui atsisveikinti su mumis į milongą atėjo dabar jau ne tik mano, o jau trijų lietuvaičių draugas Pedro Sanchez.
Daug pažadų sugrįžti.
Po milongos Godą išleidę ilsėtis namo, mudvi su Edita nuvažiavom "dasimušti" į Gricel. Ir sėkmingai tai padarėm. Paskutinę tandą turėjau kaip nuotykį - su skrybėlėtu partneriu aistringą tango, Smoryginui būtų patikę, ir uždarbiavimui kur nors San Telme ar La Bocoje būtų tikę. Ką padarysi. Bent jau į taktą viskas buvo, labai smagiai, ir viešnagė BsAs užsibaigė La Cumparsita.
Toks mūsų paskutinis pasispardymas.
Pirmiausia - milonga "Entre tango y tango" Leonesoje. Sušokta daug puikių tandų. Mūsų džiaugsmui atsisveikinti su mumis į milongą atėjo dabar jau ne tik mano, o jau trijų lietuvaičių draugas Pedro Sanchez.
Daug pažadų sugrįžti.
Po milongos Godą išleidę ilsėtis namo, mudvi su Edita nuvažiavom "dasimušti" į Gricel. Ir sėkmingai tai padarėm. Paskutinę tandą turėjau kaip nuotykį - su skrybėlėtu partneriu aistringą tango, Smoryginui būtų patikę, ir uždarbiavimui kur nors San Telme ar La Bocoje būtų tikę. Ką padarysi. Bent jau į taktą viskas buvo, labai smagiai, ir viešnagė BsAs užsibaigė La Cumparsita.
2011 m. spalio 28 d., penktadienis
BA, spalio 27
Kojos, kojelės, mielosios mano, prašau jūsų, maldauju, atlaikykit dar vieną, tik vieną naktį, ir išleisiu aš jus atostogų, galėsite ilsėtis ramybėje nuo tango batelių, kol nesugrįšim čionais vėl.
Šios dienos tango programą įvykdžiau 100%.
Patiko derinti ankstyvas milongas su vėlyvomis. Taip daugiau galima pašokti. Aišku, jei norisi ir jei kojos laiko.
Šiandienos programoje nr.1 buvo "Lujos" El Beso klube. Jau patikrinta milonga su gerais šokėjais. Milonga nuo 6 p.m., taigi, puikios galimybės pašokus čia numigruoti dar kur nors. Šioje vietoje rubių ir morenos keliai išsiskyrė. Net nežinau ar jos buvo dar nuėjusios į Ninjo bien, kaip ketino, ar jau patingėjo, negaliu dabar miegančių paklausti :)
O aš, savų motyvų vedama, nuėjau į "La cachila" Gricel klube. Stebėjau milongos organizatorių. Pirmiausia nuo jo veido nė akimirkai nenuėjo šypsena. Nemačiau jo šokančio, nes visą laiką rūpinosi, kad visiems viskas būtų gerai. Visą laiką, maciau, jis stebėjo žmones. Stebėjo ir anksčiau, dar kitose milongose. Ir tik baigiantis milongai pašokome, ir jis labai domėjosi, o kokia muzika skamba mūsų milongose, papasakojo pasibaisėjęs kažkokia milonga Paryžiuje. Kaip smagu pasididžiuoti, kad pas mus visai tas pats :). Beje, viena paskutinių tandų buvo Carabelis.
--------
Man patinka šokti pagal Pugliese. Vieną tandą per milongą, ne daugiau, Bet tik turėtų būti kaip reikiant, ne pusiau.
--------
Prasidėjo atsisveikinimai. Graudu.
--------
Dar daug kas kirba ant liežuvio galo, bet akys visiškai merkiasi. Gal išguldysiu ant popieroaus visa tai vėliau.
Labanaktryt.
Šios dienos tango programą įvykdžiau 100%.
Patiko derinti ankstyvas milongas su vėlyvomis. Taip daugiau galima pašokti. Aišku, jei norisi ir jei kojos laiko.
Šiandienos programoje nr.1 buvo "Lujos" El Beso klube. Jau patikrinta milonga su gerais šokėjais. Milonga nuo 6 p.m., taigi, puikios galimybės pašokus čia numigruoti dar kur nors. Šioje vietoje rubių ir morenos keliai išsiskyrė. Net nežinau ar jos buvo dar nuėjusios į Ninjo bien, kaip ketino, ar jau patingėjo, negaliu dabar miegančių paklausti :)
O aš, savų motyvų vedama, nuėjau į "La cachila" Gricel klube. Stebėjau milongos organizatorių. Pirmiausia nuo jo veido nė akimirkai nenuėjo šypsena. Nemačiau jo šokančio, nes visą laiką rūpinosi, kad visiems viskas būtų gerai. Visą laiką, maciau, jis stebėjo žmones. Stebėjo ir anksčiau, dar kitose milongose. Ir tik baigiantis milongai pašokome, ir jis labai domėjosi, o kokia muzika skamba mūsų milongose, papasakojo pasibaisėjęs kažkokia milonga Paryžiuje. Kaip smagu pasididžiuoti, kad pas mus visai tas pats :). Beje, viena paskutinių tandų buvo Carabelis.
--------
Man patinka šokti pagal Pugliese. Vieną tandą per milongą, ne daugiau, Bet tik turėtų būti kaip reikiant, ne pusiau.
--------
Prasidėjo atsisveikinimai. Graudu.
--------
Dar daug kas kirba ant liežuvio galo, bet akys visiškai merkiasi. Gal išguldysiu ant popieroaus visa tai vėliau.
Labanaktryt.
2011 m. spalio 27 d., ketvirtadienis
BA, spalio 26.
Laikas BsAs tirpsta. Jei jau negalima jo sustabdyti, bandome apsitanginti kaip galima daugiau.
Trečiadieniais gera popietinė milonga Caning salone. Na tikrai gera, patikrinome :) blogų tandų atrodo nei vienai nebuvo. Į šią milongą ateina daugiausia vyresnio amžiau vietiniai, su tikslu pašokti. Kad tikslas yra šokis rašau ne atsitiktinai, nes kai kuriose milongose dar ir valgome ir bendraujama su draugų kompanijomis. Kaip kad pvz Sunderland. Tik tango gobšumo vedamos turėjome palikti milongą su dar daug nepašoktų potencialiai gerų tandų, nes trečiadienio planuose turėjome praktiką Sunderland klube, praktika garsi savo sena tradicija ir mums labai knietėjo ją aplankyti. Deja, praktika nors ir buvo, bet ne su pagrindiniais mokytojais, todėl didžiai nusivylusios net nedalyvavome ir išskubėjome toliau milongintis.
Tiesa, BsAs taksistai verti atskiro paminėjimo. Idomių žmonių pasitaiko. Į villa urquisa mus vežė taksistė moteris, na, ne tai svarbu, linksmoji dalis buvo tai, taxi juk paėmėm ne tik dėl to, kad būtų greičiau, bet ir kad nereikėtų mums klaidžioti nežinomoje vietoje. O taksistė ėmė aptarinėti su mumis maršruto strategiją ir taktiką, paskui įdavė man lemputę, kad galėčiau pasišviesti SAVO žemėlapį šturmanaudama. Šiaip ne taip nuvairavome :). Kai kurie taksi turi GPS , o kai kurie kaip matom GPSais paverčia pačius keleivius.
Atgal iš Villa Urquisa vežė eilinį sykį smalsus taksistas, paklausė, ar neturime lietuviškų pinigų, parodė iš užsieniečių keleivių surinktų banknotų pluoštelį. Apšnekėjome kas ta Lietuva ir kur ji yra, kas yra lietuvių kalba, taksistas pademonstravo savo kuklias rusų k žinias ir iš mūsų gavo lietuvių k pagrindus :). Edita rankinėje rado lietuvišką monetą, kuri ir buvo jam padovanota, taksistui džiaugsmas, o Editai viltis sugrįžti į BsAs. Tiesa, Caning salone šokant su vienu žmogumi, su kuriuo jau šokau anksčiau, jis iškart išpoškino, kad pasidomėjo internete, kas ta Lietuva yra. Malonu. Ir galvojam mes visos, kad na po paraliais reprezentuojam ir garsinam Lietuvą :)
Po nesėkmingos išvykos į Sunderland iš pradžių dar galvojome grįžti į caningą pratęsti milongos su puikiaisiais senukais, bet pakeliui apsigalvojome ir pasukome į Suenjo Portenjo Boedo klube, šią milongą rekomendavo ne vienas, be to, aš ir šiemet linkusi followinti į milongas paskui tą nuostabiai šokantį Santechniką.
Pakeliui metro numigome ir boedo pasiekėme atšviežėjusia kondicija. Milonga neprilygo paliktai milongai caninge, bet ji ilgesnė, o elgiantis apdairiai selektyviai, turėjome visai gerą vakarą. Be to, visos vieningai nusprendėme, kad šampanas veikia pozityviai :)
Trečiadieniais gera popietinė milonga Caning salone. Na tikrai gera, patikrinome :) blogų tandų atrodo nei vienai nebuvo. Į šią milongą ateina daugiausia vyresnio amžiau vietiniai, su tikslu pašokti. Kad tikslas yra šokis rašau ne atsitiktinai, nes kai kuriose milongose dar ir valgome ir bendraujama su draugų kompanijomis. Kaip kad pvz Sunderland. Tik tango gobšumo vedamos turėjome palikti milongą su dar daug nepašoktų potencialiai gerų tandų, nes trečiadienio planuose turėjome praktiką Sunderland klube, praktika garsi savo sena tradicija ir mums labai knietėjo ją aplankyti. Deja, praktika nors ir buvo, bet ne su pagrindiniais mokytojais, todėl didžiai nusivylusios net nedalyvavome ir išskubėjome toliau milongintis.
Tiesa, BsAs taksistai verti atskiro paminėjimo. Idomių žmonių pasitaiko. Į villa urquisa mus vežė taksistė moteris, na, ne tai svarbu, linksmoji dalis buvo tai, taxi juk paėmėm ne tik dėl to, kad būtų greičiau, bet ir kad nereikėtų mums klaidžioti nežinomoje vietoje. O taksistė ėmė aptarinėti su mumis maršruto strategiją ir taktiką, paskui įdavė man lemputę, kad galėčiau pasišviesti SAVO žemėlapį šturmanaudama. Šiaip ne taip nuvairavome :). Kai kurie taksi turi GPS , o kai kurie kaip matom GPSais paverčia pačius keleivius.
Atgal iš Villa Urquisa vežė eilinį sykį smalsus taksistas, paklausė, ar neturime lietuviškų pinigų, parodė iš užsieniečių keleivių surinktų banknotų pluoštelį. Apšnekėjome kas ta Lietuva ir kur ji yra, kas yra lietuvių kalba, taksistas pademonstravo savo kuklias rusų k žinias ir iš mūsų gavo lietuvių k pagrindus :). Edita rankinėje rado lietuvišką monetą, kuri ir buvo jam padovanota, taksistui džiaugsmas, o Editai viltis sugrįžti į BsAs. Tiesa, Caning salone šokant su vienu žmogumi, su kuriuo jau šokau anksčiau, jis iškart išpoškino, kad pasidomėjo internete, kas ta Lietuva yra. Malonu. Ir galvojam mes visos, kad na po paraliais reprezentuojam ir garsinam Lietuvą :)
Po nesėkmingos išvykos į Sunderland iš pradžių dar galvojome grįžti į caningą pratęsti milongos su puikiaisiais senukais, bet pakeliui apsigalvojome ir pasukome į Suenjo Portenjo Boedo klube, šią milongą rekomendavo ne vienas, be to, aš ir šiemet linkusi followinti į milongas paskui tą nuostabiai šokantį Santechniką.
Pakeliui metro numigome ir boedo pasiekėme atšviežėjusia kondicija. Milonga neprilygo paliktai milongai caninge, bet ji ilgesnė, o elgiantis apdairiai selektyviai, turėjome visai gerą vakarą. Be to, visos vieningai nusprendėme, kad šampanas veikia pozityviai :)
2011 m. spalio 26 d., trečiadienis
BA, spalio 25. Kvailionės
Kylant panikai, kad jau tuoj paliksim BsAs, šiandien pabuvau 3-se milongose.
1. "Nuevo Chique". Milongą rekomendavo ne vienas, kaip gerą popietinę (ankstyvą) milongą. Nuėjom dviese su Edita, Goda kažkur tuo metu kėlė tango kvalifikaciją. Hmm... Labai ne kas, gerų šokėjų su žiburiu reikia ieškoti. Dabar kilo man klausimas: ar galima pasikliauti rekomendacija, jei rekomenduoja vyras. Jie juk milongos gerumą vertina pagal tai, kiek ir kokios moterys renkasi. O mus, moteris, domina atvirkščiai - vyrai. Todėl patarimų kur eiti kitą dieną gal geriau klausti ne vyrų, o moterų. O bendraujame paparstai tai su vyrais :)
2. "Saraza" . Tiesa, dabar vadinasi "Bien milonga". Pernai buvau šioje europiečio akiai egzotiškoje milongoje, ji man paliko gilų įspūdį, todėl dabar tiesiog privalėjau į ją nuvažiuoti. Merginas temptis ten nedrįsau, nuvažiavau viena. Nežinia, ar tokia diena išpuolė, ar milonga jau nyksta, bet dideliam mano liūdesiui ji buvo pustuštė :). Bet, kas keisčiausia, ji man vėl atrodo pasiliks įsimintina. Yra joje kažkas labai tikro. Matyt ne šiaip sau užuot išėjusi iš ten vos truputį pabuvus ir išskubėjus į "normalią" milongą, nepajutau kaip užsibuvau iki po 24 val. Atvykus radau besibaigiančią pamoką, mokiniai - vietiniai žmonės, tame tarpe kokių 10 metukų mergytė su tėveliais, o mokytojai, hm... turbūt aš už juos geriau šoku, bet kokie svarbūs ir reikšmingi jų veidai! Galvoju, kaip čia juos apibūdinti. Tebūnie "autoriteto įsikūnijimas". Tai ne pirmas kartas, kai gėrimės argentiniečių pasitikėjimu savimi.
Taip pat salėje jau sėdėjo garbaus amžiaus senjoras senamadiškais akinių rėmeliais, ir sėdėjo labai aktyviai, tuoj pat ėmė mosuoti rankomis milongos šeimininkui, kuris ir baro šeimininkas tuo pačiu, kad prieitų prie manęs. Kai buvau pasodinta atsiprašinėjančio dėl žmonių negausos šeimininko, prie manęs priėjo vėl tas pats aktyvusis senjoras ir pasirūpino, kad nesėdėčiau be gėrimų, išsiaiškino ko noriu ir nuėjo iki baro užsakyti. Pradėjo rinktis žmonės, daugiausia poromis, tiesą pasakius, neporiniai be manęs buvo tik dar dvi moterys ir tas pats senjoras. Jo vardas Angel. Situacija tokia, kad reikėjo palikti tokią neproduktyvią milongą, bet, kaip jau minėjau, kažkokia magija mane ten užlaikė. Žmonės ten matosi susirinko pavalgyti, pabendrauti ir tuo pačiu dar ir pasišokti, visi vienas kitą pažįsta. Šoka labai susikaupę, labai kultūringai ir gražiai. Man kadangi pasirinkimo nebuvo, šokau su Angeliu, ir tiesą sakant šokau kiek tik norėjau, užtekdavo užsinorėjus šokti tik pasukti akis į garbųjį senjorą, ir jau rasdavau jo laukiantį žvilgsnį :)
Šokom labai egzotiškai, taip senobiškai, buvau vairuojama pirštų signalais, kai galų gale įsisavinau tuos signalus, supratau, kad teko atidėti visas išmoktas tango tiesas, pasijutau kaip iš tų senų vaizdo įrašų su tango šokančiomis damomis ilgomis pūstomis sukniomis. Ir buvo visai smagu, o senjoras vis stebėjosi - užienietė, ir šoka tango! Tame nuošaliame užkampyje aš jiems pasirodžiau egzotika... Vienu momentu šokti likome vieni, po dainos sėdintys kažkodėl ėmė ploti, o tada seniokas visai įsismarkavo ir ėmė šokti ... nuevo! Publika linksmai šūkščiojo ir plojo, supratau, kad ir man belieka atsipalaiduoti ir linksmintis kartu. Po tandos lygtai nusilenkinėjom, nu kažkoks linksmas crazy košmaras :)
Dar pašokusi su šeimininku, vis tik išsiruošiau eiti lauk. Paprašiusi sąskaitos už gėrimus, sužinojau, kad už mane moka senjoras, bandžiau gestais senjorui paprieštarauti, bet jis LABAI ORIAI davė suprasti, kad moka jis. Daugiau prieštarauti nedrįsau, čia, Argentinoje, feminizmas matyt neturi gilių šaknų.
3. Galutinai "dasimušti" nuvykau į "Portenjo y bailarin". Pernai man ši
milonga nepatiko, iš tiesų norėjau į Cachirulio, bet buvo jau vėlu, Cachirulio jau turėjo baiginėtis, o Portenjo - valanda ilgiau, ir taipogi netoli namų. Keista, šokėjai geri, muzika gera, o milonga man nepatinka. Betvarkė, "diskonas". Panašu, kad gerieji milonguerai ateina čia po kitų milongų kaip į "after-party". Maždaug kaip kad mes mėgdavome po milongos užsukti į Lolą.
-------
Grįžusi namo, radau virtuvėje merginas, suplanavusias likusias paskutines dienas. Apliūdime savo likimą - beliko tik trys dienos :(
1. "Nuevo Chique". Milongą rekomendavo ne vienas, kaip gerą popietinę (ankstyvą) milongą. Nuėjom dviese su Edita, Goda kažkur tuo metu kėlė tango kvalifikaciją. Hmm... Labai ne kas, gerų šokėjų su žiburiu reikia ieškoti. Dabar kilo man klausimas: ar galima pasikliauti rekomendacija, jei rekomenduoja vyras. Jie juk milongos gerumą vertina pagal tai, kiek ir kokios moterys renkasi. O mus, moteris, domina atvirkščiai - vyrai. Todėl patarimų kur eiti kitą dieną gal geriau klausti ne vyrų, o moterų. O bendraujame paparstai tai su vyrais :)
2. "Saraza" . Tiesa, dabar vadinasi "Bien milonga". Pernai buvau šioje europiečio akiai egzotiškoje milongoje, ji man paliko gilų įspūdį, todėl dabar tiesiog privalėjau į ją nuvažiuoti. Merginas temptis ten nedrįsau, nuvažiavau viena. Nežinia, ar tokia diena išpuolė, ar milonga jau nyksta, bet dideliam mano liūdesiui ji buvo pustuštė :). Bet, kas keisčiausia, ji man vėl atrodo pasiliks įsimintina. Yra joje kažkas labai tikro. Matyt ne šiaip sau užuot išėjusi iš ten vos truputį pabuvus ir išskubėjus į "normalią" milongą, nepajutau kaip užsibuvau iki po 24 val. Atvykus radau besibaigiančią pamoką, mokiniai - vietiniai žmonės, tame tarpe kokių 10 metukų mergytė su tėveliais, o mokytojai, hm... turbūt aš už juos geriau šoku, bet kokie svarbūs ir reikšmingi jų veidai! Galvoju, kaip čia juos apibūdinti. Tebūnie "autoriteto įsikūnijimas". Tai ne pirmas kartas, kai gėrimės argentiniečių pasitikėjimu savimi.
Taip pat salėje jau sėdėjo garbaus amžiaus senjoras senamadiškais akinių rėmeliais, ir sėdėjo labai aktyviai, tuoj pat ėmė mosuoti rankomis milongos šeimininkui, kuris ir baro šeimininkas tuo pačiu, kad prieitų prie manęs. Kai buvau pasodinta atsiprašinėjančio dėl žmonių negausos šeimininko, prie manęs priėjo vėl tas pats aktyvusis senjoras ir pasirūpino, kad nesėdėčiau be gėrimų, išsiaiškino ko noriu ir nuėjo iki baro užsakyti. Pradėjo rinktis žmonės, daugiausia poromis, tiesą pasakius, neporiniai be manęs buvo tik dar dvi moterys ir tas pats senjoras. Jo vardas Angel. Situacija tokia, kad reikėjo palikti tokią neproduktyvią milongą, bet, kaip jau minėjau, kažkokia magija mane ten užlaikė. Žmonės ten matosi susirinko pavalgyti, pabendrauti ir tuo pačiu dar ir pasišokti, visi vienas kitą pažįsta. Šoka labai susikaupę, labai kultūringai ir gražiai. Man kadangi pasirinkimo nebuvo, šokau su Angeliu, ir tiesą sakant šokau kiek tik norėjau, užtekdavo užsinorėjus šokti tik pasukti akis į garbųjį senjorą, ir jau rasdavau jo laukiantį žvilgsnį :)
Šokom labai egzotiškai, taip senobiškai, buvau vairuojama pirštų signalais, kai galų gale įsisavinau tuos signalus, supratau, kad teko atidėti visas išmoktas tango tiesas, pasijutau kaip iš tų senų vaizdo įrašų su tango šokančiomis damomis ilgomis pūstomis sukniomis. Ir buvo visai smagu, o senjoras vis stebėjosi - užienietė, ir šoka tango! Tame nuošaliame užkampyje aš jiems pasirodžiau egzotika... Vienu momentu šokti likome vieni, po dainos sėdintys kažkodėl ėmė ploti, o tada seniokas visai įsismarkavo ir ėmė šokti ... nuevo! Publika linksmai šūkščiojo ir plojo, supratau, kad ir man belieka atsipalaiduoti ir linksmintis kartu. Po tandos lygtai nusilenkinėjom, nu kažkoks linksmas crazy košmaras :)
Dar pašokusi su šeimininku, vis tik išsiruošiau eiti lauk. Paprašiusi sąskaitos už gėrimus, sužinojau, kad už mane moka senjoras, bandžiau gestais senjorui paprieštarauti, bet jis LABAI ORIAI davė suprasti, kad moka jis. Daugiau prieštarauti nedrįsau, čia, Argentinoje, feminizmas matyt neturi gilių šaknų.
3. Galutinai "dasimušti" nuvykau į "Portenjo y bailarin". Pernai man ši
milonga nepatiko, iš tiesų norėjau į Cachirulio, bet buvo jau vėlu, Cachirulio jau turėjo baiginėtis, o Portenjo - valanda ilgiau, ir taipogi netoli namų. Keista, šokėjai geri, muzika gera, o milonga man nepatinka. Betvarkė, "diskonas". Panašu, kad gerieji milonguerai ateina čia po kitų milongų kaip į "after-party". Maždaug kaip kad mes mėgdavome po milongos užsukti į Lolą.
-------
Grįžusi namo, radau virtuvėje merginas, suplanavusias likusias paskutines dienas. Apliūdime savo likimą - beliko tik trys dienos :(
2011 m. spalio 25 d., antradienis
BA, spalio 24. Selektyvumas
Parvilkau skaudančias pėdas namo ir paguldžiau jas į lovą.
Jau pradedu verkti Argentinos.
Šiandien - Gricel.
O iki to - gan mokslinga diena, be isapnų, turėjau dvi tango pamokas, pas Moniką Paz ir mūsų buto šeimininką. Monikos paprašiau paaiškinti kas yra kandencija. Tai ir šokom su ir be jos. Gal ir supratau...
Milonga - viena geriausių per visą čia būtą laiką. Atvykau gan anksti, ir viena pirmų tandų buvo eee ... gal ne tiek bloga kiek keista, šokant su kriokiančiu (dainuojančiu) vos pakrutančiu dėde. Nusprendžiau būti selektyvia. Tokio sprendimo pasekmė buvo iš pradžių beveik nešokimas, bet paskui, prisirinkus daugiau šokėjų, o tuo pačiu ir gerų, viskas susireguliavo ir turėjau nuostabų vakarą. Prisiminiau dar vieną practimilonguero praktikoje sužinotą tiesą, kad nėra limito kiek galima šokti tandų su tuo pačiu partneriu (nepadoru tik šokti tandas paeiliui, būtina daryti pertraukas), tokios tiesos inspiruota leidau kviesti mane mano "tangosantechnikui" kiek tik norėjo, net nebeskaičiavau kiek tandų, milongai besibaiginėjant liko "patys tie" šokėjai, tandos viena už kitą geresnės, mmmm... Seniai esu sau pastebėjus, kad gale būna pats smagumas.
Vienas, pakvietęs Pugliesijaus, pasiguodė, kad labai mėgsta Pugliese, o moterys masiškai atsisakė su juo šokti, esą, per sunku, tanda buvo nebloga, vis tik tam pugliesijaus gerbėjui mano nuomone kiek trūko emocinio parako. Taigi, matyt pašokau su damų selektyvumo atfiltruotu elementu.
Gero tango pakylėta leidau pakviesti mane droviam jaunuoliui anglui, ir nieko, nesugadino Gricel tango torto.
Prie mūsų staliuko sėdėjo simpatiška garbaus amžiaus dama iš Kopenhagos. Papasakojo nusivylusi tangu Kopenhagoje, atvyko čia vienui viena, pusantro mėnesio, ir čia jaučiasi puikiai. BA terapija :)
Čia milongose madinga gerti šampaną. Nusprendžiau ir aš bent kartą pasiimti taurę, Goda nesvarsčiusi prisijungė, taigi, vakaras buvo "pagal pilną programą" ir labai patiko :)
Miniu tik Godą. Editą palikom sirgti lovoje. Perspėjimas planuojantiems kelionę į BsAs: grūdinkitės, o jei sveikata nepataisomai silpna, gal iš viso nereikia važiuoti, nes tangoatostogos gali nugulti į ligos patalą, čia tiek visokių vėjų vėjelių ir temperatūrų skirtumų, kad jautresnės sveikatos žmogui gali būti prastai.
---------------
Paskutines dienas norisi atsišokti nepadoriai daug. Bandysim, kad tik kojos atlaikytų...
Jau pradedu verkti Argentinos.
Šiandien - Gricel.
O iki to - gan mokslinga diena, be isapnų, turėjau dvi tango pamokas, pas Moniką Paz ir mūsų buto šeimininką. Monikos paprašiau paaiškinti kas yra kandencija. Tai ir šokom su ir be jos. Gal ir supratau...
Milonga - viena geriausių per visą čia būtą laiką. Atvykau gan anksti, ir viena pirmų tandų buvo eee ... gal ne tiek bloga kiek keista, šokant su kriokiančiu (dainuojančiu) vos pakrutančiu dėde. Nusprendžiau būti selektyvia. Tokio sprendimo pasekmė buvo iš pradžių beveik nešokimas, bet paskui, prisirinkus daugiau šokėjų, o tuo pačiu ir gerų, viskas susireguliavo ir turėjau nuostabų vakarą. Prisiminiau dar vieną practimilonguero praktikoje sužinotą tiesą, kad nėra limito kiek galima šokti tandų su tuo pačiu partneriu (nepadoru tik šokti tandas paeiliui, būtina daryti pertraukas), tokios tiesos inspiruota leidau kviesti mane mano "tangosantechnikui" kiek tik norėjo, net nebeskaičiavau kiek tandų, milongai besibaiginėjant liko "patys tie" šokėjai, tandos viena už kitą geresnės, mmmm... Seniai esu sau pastebėjus, kad gale būna pats smagumas.
Vienas, pakvietęs Pugliesijaus, pasiguodė, kad labai mėgsta Pugliese, o moterys masiškai atsisakė su juo šokti, esą, per sunku, tanda buvo nebloga, vis tik tam pugliesijaus gerbėjui mano nuomone kiek trūko emocinio parako. Taigi, matyt pašokau su damų selektyvumo atfiltruotu elementu.
Gero tango pakylėta leidau pakviesti mane droviam jaunuoliui anglui, ir nieko, nesugadino Gricel tango torto.
Prie mūsų staliuko sėdėjo simpatiška garbaus amžiaus dama iš Kopenhagos. Papasakojo nusivylusi tangu Kopenhagoje, atvyko čia vienui viena, pusantro mėnesio, ir čia jaučiasi puikiai. BA terapija :)
Čia milongose madinga gerti šampaną. Nusprendžiau ir aš bent kartą pasiimti taurę, Goda nesvarsčiusi prisijungė, taigi, vakaras buvo "pagal pilną programą" ir labai patiko :)
Miniu tik Godą. Editą palikom sirgti lovoje. Perspėjimas planuojantiems kelionę į BsAs: grūdinkitės, o jei sveikata nepataisomai silpna, gal iš viso nereikia važiuoti, nes tangoatostogos gali nugulti į ligos patalą, čia tiek visokių vėjų vėjelių ir temperatūrų skirtumų, kad jautresnės sveikatos žmogui gali būti prastai.
---------------
Paskutines dienas norisi atsišokti nepadoriai daug. Bandysim, kad tik kojos atlaikytų...
2011 m. spalio 24 d., pirmadienis
Buenos Aires, spalio 22-23. Keliam kartelę
Pusė keturių ryto. Jau lovoje, po milongos. Nesinori užmigti, nes negaliu sau garantuoti tango sapnų, pavyzdžiui, praeitą naktį sapnavau, kad slidinėju. Čia norėčiau ir miegodama nesiskirti su tango.
Neidomių dienų nėra, net jei milonga nenusisekusi, priimu tai irgi kaip patirtį, nuo ko darausi kaskart turtingesnė :)
Kol neužmigau, pabandysiu užrašyti pastarųjų dviejų dienų nutikimus, nes rytojus tikiuosi atneš vėl ką nors naujo.
Vakar visą dieną grįžinėjome iš kalnų. Pirmiausia iš Tilcaros, kur nakvojome, nusigavome autobusu iki Jujuy. Ten turėjome valandą laiko miesto apžiūrėjimui, ir tos valandos pilnai pakako. Karštis, triukšmas, daug žmonių. Greičiau namo, t.y. Į BsAs!
Išties, parsiradusios į savo Junin gatvę pasijutom kaip namo sugrįžusios. Dar ne naktis buvo, todėl mikliai pasikedenusios plunksnas išskubėjom pasišokti, jei jau grįžom dar ne visai naktį, negalim praleisti milongos :)
Kruopščiai nesirinkom, vis tik po kelionės, pavargusios, iš vietinių nespėjusios susirinkti informacijos apie milongas, nusprendėm nueiti ten, kur Edita dar nebuvus, pliusiuko padėjimui lankytinų tango klubų planuose.
Nuėjom į Gricel. Ir tik jau susimokėjusios ir sodinamos į vietą susivokėme, kad patekome į porų milongą. Ne, tokios mums nereikia. Atsiėmėm pinigus ir nuėjome į arčiausiai esančią Boedo Tango. Viskas, ką galiu pasakyto gero, tai sena tango salė. O apie šokėjus turbūt reikia mandagiai patylėti... matyt, pasitaikė pradedančiųjų arba nevykėlių rinkinys.
Ką gi, nereikia skrajoti padebesiais, ir BsAs visko yra. Bėda tik ta, kad po kone kiekvienos sušoktos tandos vis mažesnis plotas likdavo mano akių ganykloms, tiesą sakant, nebežinojau kur dėti akis. Tai mes ir išėjom, ir visai nepiktos, pažintinė susipažinimo su klubais misija buvo įvykdyta.
Namie dienos įvykius aptariau su iš gimtadienio grįžusia Goda. Atrodo, jai vakaras kur kas labiau nusisekė.
Sekmadienis - diena kur kas turiningesnė, jau sugrįžus į gyvenimo BsAs malonią rutiną. Turėjau pamoką pas Klarą. Paskui su Edita pasivaikščiojome po japonišką parką. O vakarui po praėjusio superinio sekmadienio La Milonguitoje be jokių svarstymų buvo pasirinkta vėl ši milonga. Ir ką gi, merginos pradėjo purkštauti :) Esą praėjusį kartą buvo geresni šokėjai :) spėju, kad mūsų kartelė tiesiog pradėjo kilti, paduok mums vis geresnių ir geresnių šokėjų, ech, mažiau reikia mokytis, o tai ateis momentas, kai nebebus su kuo šokti. Iš tiesų tai gera milonga, man vakaras buvo puikus. O jei ir pasitaikė viena kita tanda, kurios nesinorėtų kartoti, įrašau tai į idomios patirties sąrašą, nes viskas buvo išties spalvinga. Kaip kad pavyzdžiui susitikimas su žmogumi iš praeities - pernai metų, toks pupų pėdas džentelmenas, ūgio man sulig nosimi, šokau su juo laaabai sundelandiškai, villa urquisiškai, net juokas ima, ir esmė čia visai ne šokio kokybėje, o žmogaus nuoširdume ir šilumoje. Dar galų gale prisicabeseinau savo tangosantechniką iš pernai metų, nebuvau atmetusi prielaidos, kad dėl tos nelemtos pakeltos kartelės nebepatiks šokti, bet ne, jis šoka "vis dar" gerai, turėjau tris puikias tandas :)
Namo parvežė smalsus ir draugiškas taksistas, kamantinėjo mus apie Lietuvą, apie mūsų tango, be sustojimo kosėjančiai Editai padiktavo liaudišką receptą nuo kosulio, mes savo ruožtu pasiteiravome apie prezidento rinkimų rezultatus. Laimėjo Cristina, Argentina vėl turės prezidentę moterį, kai kas bendro su Lietuva :)
------
Nedidelis apmąstymas. Visoms mums buvo įsimintinas pamokymas Monicos Paz practimilonguero praktikoje. Toks lyg šaltas dušas. Šokti su visais iš eilės, nesirenkant, yra blogas tonas, tangueros, šokančios su visais kas kviečia, nėra gerbiamos. Taip kad džiūgauti, jog šokai be sustojimo visai nėra ko... Geras tonas yra žinoti kokią muziką mėgsti šokti ir su kuo. Štai ir paaiškinimas kodėl kai kurie milonguerai didžiąją milongos dalį prasėdi, jie šoka ne su bet kuo ir ne pagal bet ką... Būti selektyviu yra "lygis". Bandėme teisintis, kad esame tokios alkanos ir kad atvažiavome taip trumpam, jog tiesiog neturime laiko tam oriam elgesiui. Et, Monica tik pakraipė galvą, suprask, darykit kaip norit, bet milonguerai vertins taip kaip reikia :)
Rekomenduoju tą praktiką ketinantiems čia atvažiuoti, galima susižinoti svarbių dalykų, pasiklausinėti kas rūpi, pasitreniruoti kvietimo žvilgsniu. Pavyzdžiui, mūsuose gyvena mitas, kad po tandos moteris nedėkoja. O man jei nepasakau gracias kažkaip negerai jaučiuosi. Paklausiau, kaip reikia daryti, sako, padėkoja abu. Taip kad, merginos, dėkoti galima :)
Neidomių dienų nėra, net jei milonga nenusisekusi, priimu tai irgi kaip patirtį, nuo ko darausi kaskart turtingesnė :)
Kol neužmigau, pabandysiu užrašyti pastarųjų dviejų dienų nutikimus, nes rytojus tikiuosi atneš vėl ką nors naujo.
Vakar visą dieną grįžinėjome iš kalnų. Pirmiausia iš Tilcaros, kur nakvojome, nusigavome autobusu iki Jujuy. Ten turėjome valandą laiko miesto apžiūrėjimui, ir tos valandos pilnai pakako. Karštis, triukšmas, daug žmonių. Greičiau namo, t.y. Į BsAs!
Išties, parsiradusios į savo Junin gatvę pasijutom kaip namo sugrįžusios. Dar ne naktis buvo, todėl mikliai pasikedenusios plunksnas išskubėjom pasišokti, jei jau grįžom dar ne visai naktį, negalim praleisti milongos :)
Kruopščiai nesirinkom, vis tik po kelionės, pavargusios, iš vietinių nespėjusios susirinkti informacijos apie milongas, nusprendėm nueiti ten, kur Edita dar nebuvus, pliusiuko padėjimui lankytinų tango klubų planuose.
Nuėjom į Gricel. Ir tik jau susimokėjusios ir sodinamos į vietą susivokėme, kad patekome į porų milongą. Ne, tokios mums nereikia. Atsiėmėm pinigus ir nuėjome į arčiausiai esančią Boedo Tango. Viskas, ką galiu pasakyto gero, tai sena tango salė. O apie šokėjus turbūt reikia mandagiai patylėti... matyt, pasitaikė pradedančiųjų arba nevykėlių rinkinys.
Ką gi, nereikia skrajoti padebesiais, ir BsAs visko yra. Bėda tik ta, kad po kone kiekvienos sušoktos tandos vis mažesnis plotas likdavo mano akių ganykloms, tiesą sakant, nebežinojau kur dėti akis. Tai mes ir išėjom, ir visai nepiktos, pažintinė susipažinimo su klubais misija buvo įvykdyta.
Namie dienos įvykius aptariau su iš gimtadienio grįžusia Goda. Atrodo, jai vakaras kur kas labiau nusisekė.
Sekmadienis - diena kur kas turiningesnė, jau sugrįžus į gyvenimo BsAs malonią rutiną. Turėjau pamoką pas Klarą. Paskui su Edita pasivaikščiojome po japonišką parką. O vakarui po praėjusio superinio sekmadienio La Milonguitoje be jokių svarstymų buvo pasirinkta vėl ši milonga. Ir ką gi, merginos pradėjo purkštauti :) Esą praėjusį kartą buvo geresni šokėjai :) spėju, kad mūsų kartelė tiesiog pradėjo kilti, paduok mums vis geresnių ir geresnių šokėjų, ech, mažiau reikia mokytis, o tai ateis momentas, kai nebebus su kuo šokti. Iš tiesų tai gera milonga, man vakaras buvo puikus. O jei ir pasitaikė viena kita tanda, kurios nesinorėtų kartoti, įrašau tai į idomios patirties sąrašą, nes viskas buvo išties spalvinga. Kaip kad pavyzdžiui susitikimas su žmogumi iš praeities - pernai metų, toks pupų pėdas džentelmenas, ūgio man sulig nosimi, šokau su juo laaabai sundelandiškai, villa urquisiškai, net juokas ima, ir esmė čia visai ne šokio kokybėje, o žmogaus nuoširdume ir šilumoje. Dar galų gale prisicabeseinau savo tangosantechniką iš pernai metų, nebuvau atmetusi prielaidos, kad dėl tos nelemtos pakeltos kartelės nebepatiks šokti, bet ne, jis šoka "vis dar" gerai, turėjau tris puikias tandas :)
Namo parvežė smalsus ir draugiškas taksistas, kamantinėjo mus apie Lietuvą, apie mūsų tango, be sustojimo kosėjančiai Editai padiktavo liaudišką receptą nuo kosulio, mes savo ruožtu pasiteiravome apie prezidento rinkimų rezultatus. Laimėjo Cristina, Argentina vėl turės prezidentę moterį, kai kas bendro su Lietuva :)
------
Nedidelis apmąstymas. Visoms mums buvo įsimintinas pamokymas Monicos Paz practimilonguero praktikoje. Toks lyg šaltas dušas. Šokti su visais iš eilės, nesirenkant, yra blogas tonas, tangueros, šokančios su visais kas kviečia, nėra gerbiamos. Taip kad džiūgauti, jog šokai be sustojimo visai nėra ko... Geras tonas yra žinoti kokią muziką mėgsti šokti ir su kuo. Štai ir paaiškinimas kodėl kai kurie milonguerai didžiąją milongos dalį prasėdi, jie šoka ne su bet kuo ir ne pagal bet ką... Būti selektyviu yra "lygis". Bandėme teisintis, kad esame tokios alkanos ir kad atvažiavome taip trumpam, jog tiesiog neturime laiko tam oriam elgesiui. Et, Monica tik pakraipė galvą, suprask, darykit kaip norit, bet milonguerai vertins taip kaip reikia :)
Rekomenduoju tą praktiką ketinantiems čia atvažiuoti, galima susižinoti svarbių dalykų, pasiklausinėti kas rūpi, pasitreniruoti kvietimo žvilgsniu. Pavyzdžiui, mūsuose gyvena mitas, kad po tandos moteris nedėkoja. O man jei nepasakau gracias kažkaip negerai jaučiuosi. Paklausiau, kaip reikia daryti, sako, padėkoja abu. Taip kad, merginos, dėkoti galima :)
2011 m. spalio 22 d., šeštadienis
Šiaurė III
Atostogos atostogose. Taip pavadinčiau šią kelionę į Šiaurę. Atvykus į BsAs buvo atostogos nuo darbo ir nuo įprasto gyvenimo Lietuvoje. Išvažiavus į Andus įspūdis, lyg ilsėčiausi ne tik nuo darbo, bet ir nuo Buenos Airių. Tokios atostogos kvadratu :)
Laikas čia eina kitaip nei BsAs. Ten mūsų laiką rijo kažkoks kirminas. Truputis kokių nors pamokų, truputis išlindimo į miestą, ir žiūrėk dienos kaip nebūta, nebelieka net laiko numigti prieš milongą, iš milongų grįžtama visi žino kada, tai to miego paroje tikrai ne perteklius, dienos eina tokiame tango knapsėjime.
Čia mes tik trečia diena, o atrodo tiek visko įvyko, įspūdžių begalė. Ir, kas keisčiausia, daug laiko lieka miegui. Pirma diena automobiliu man ėjo truputį knapsint. Mane automobiliai vis užsupa užliuliuoja, ne išimtis ir čia, vis bandžiau neužmigti. Prablaškydavo išlipimai iš mašinos apsižvalgymui. Antrą važinėjimosi dieną miegas visai nebekabino. Gal aklimatizavausi kalnuose. Arba tai kokos nuopelnas :))) Ai, tiesa, iš simpatiškos indėnės nusipirkau maišiuką lapų, moteriškė dar pademonstravo kaip naudoti, demonstratyviai susigrūsdma į žandą. Turgelyje kokos lapai pardavinėjami kaip įprasta prekė. Nemanau, kad tai kas nors blogo, bent jau tokiais vaistažolių kiekiais. Bet teks išmesti man tą pirkinį, nes į lėktuvą, sako, geriau nesinešti. O šiaip restoranėliuose kai valgom, visuomet užsisakome kokos lapų arbatos, šviežiai plikytos, taip sakant, mėgaujamės vietos virtuve. Visai malonus gėrimas.
Čia, Jujuy regione nemačiau nei vieno šuns su pavadėliu. Šunys čia gyvena orų savarankišką gyvenimą. Žmonės sau, šunys sau. Ir visai nepikti, absoliučiai taikūs padarai, kad ir kokios vilkiškos išvaizdos būtų.
Gyvenamieji nameliai (namais neapsiverčia liežuvis vadinti) - tokie mažuliukai ir visiškai neišradingos architektūros. Lietuvoje tokiuose pastatėliuose gal sodo įrankius laiko... Spėju, kad čionai kiek kitokios vertybės nei pas mus.
Įvažiavime į Tilcarą teko įstrigti kamštyje - eismą buvo sustabdžiusi moksleivių protesto akcija. "O, Argentina!" - gidas susiėmė už galvos. Bet sustabdyti buvome neilgam.
Keistos čia moksleivių uniformos. Ne visi, nežinau nuo ko tai priklauso, bet dažnai jie vaikšto su baltais chalatais. Ne visai praktiška spalva moksleiviškai uniformai :)
Turgeliuose akys raibsta nuo vilnos dirbinių. Ne tik raibsta, bet jau ir pavargo, iš pradžių jos visko norėjo, o dabar jau tik žiūrim sotaus katino žvilgsniu ir nebežinom ko norėti. Nuo pirkinių sustabdo senkantis piniginės turinys ir nerimą kelianti mintis kaip reikės sutilpti į lagaminus.
Bet kalnais niekada neatsigėrėsiu iki soties. Gerai, kad bent nuotraukų parsivešiu, bus ką prisiminti. Beje, čia yra inkų paliktų griuvėsių, apžiūrėjome du.
Humamacoje nusvilau. Sakė, kad čia šalta, o mums buvo karšta, vakare pažiurėjusi į veidrodį pasibaisėjau savo raudona nosimi. Dėl kitų pasvilusių kūno dalių belieka tik save kaltinti, nepaklausiau Editos, neprisidengiau...
Kol nepamiršau, noriu užrašyti kur nakvojome, gal pravers kam nors ateičiai.
Saltoje- sompatiškas hostelis "7 duendes", yra WiFi, dormitoriumas žmogui 45 pesai, miegojom dviese 4viečiame.
Purmamarcoje "Paseo los colorados", 170 pesu dviems, vkesbjtuka rekomendavo ir iki jo atveze gidas, manome, kad gal buvo galima ir pigiau rasti, bet ligota situacoja buvo tokia, kad nebesinorėjo aikštytis ir ieškoti ko nors kito. Interneto nerasta.
Tilcaroje nakvojome hostelyje "El mochilero", dormi žmogui 50 pesų. Internetas tik iš bendro kompiuterio vestibiulyje
-----
Sėdime oro uoste, laukiam lėktuvo į BsAs. Laukia paskutinė svaitė tango malonumų
Laikas čia eina kitaip nei BsAs. Ten mūsų laiką rijo kažkoks kirminas. Truputis kokių nors pamokų, truputis išlindimo į miestą, ir žiūrėk dienos kaip nebūta, nebelieka net laiko numigti prieš milongą, iš milongų grįžtama visi žino kada, tai to miego paroje tikrai ne perteklius, dienos eina tokiame tango knapsėjime.
Čia mes tik trečia diena, o atrodo tiek visko įvyko, įspūdžių begalė. Ir, kas keisčiausia, daug laiko lieka miegui. Pirma diena automobiliu man ėjo truputį knapsint. Mane automobiliai vis užsupa užliuliuoja, ne išimtis ir čia, vis bandžiau neužmigti. Prablaškydavo išlipimai iš mašinos apsižvalgymui. Antrą važinėjimosi dieną miegas visai nebekabino. Gal aklimatizavausi kalnuose. Arba tai kokos nuopelnas :))) Ai, tiesa, iš simpatiškos indėnės nusipirkau maišiuką lapų, moteriškė dar pademonstravo kaip naudoti, demonstratyviai susigrūsdma į žandą. Turgelyje kokos lapai pardavinėjami kaip įprasta prekė. Nemanau, kad tai kas nors blogo, bent jau tokiais vaistažolių kiekiais. Bet teks išmesti man tą pirkinį, nes į lėktuvą, sako, geriau nesinešti. O šiaip restoranėliuose kai valgom, visuomet užsisakome kokos lapų arbatos, šviežiai plikytos, taip sakant, mėgaujamės vietos virtuve. Visai malonus gėrimas.
Čia, Jujuy regione nemačiau nei vieno šuns su pavadėliu. Šunys čia gyvena orų savarankišką gyvenimą. Žmonės sau, šunys sau. Ir visai nepikti, absoliučiai taikūs padarai, kad ir kokios vilkiškos išvaizdos būtų.
Gyvenamieji nameliai (namais neapsiverčia liežuvis vadinti) - tokie mažuliukai ir visiškai neišradingos architektūros. Lietuvoje tokiuose pastatėliuose gal sodo įrankius laiko... Spėju, kad čionai kiek kitokios vertybės nei pas mus.
Įvažiavime į Tilcarą teko įstrigti kamštyje - eismą buvo sustabdžiusi moksleivių protesto akcija. "O, Argentina!" - gidas susiėmė už galvos. Bet sustabdyti buvome neilgam.
Keistos čia moksleivių uniformos. Ne visi, nežinau nuo ko tai priklauso, bet dažnai jie vaikšto su baltais chalatais. Ne visai praktiška spalva moksleiviškai uniformai :)
Turgeliuose akys raibsta nuo vilnos dirbinių. Ne tik raibsta, bet jau ir pavargo, iš pradžių jos visko norėjo, o dabar jau tik žiūrim sotaus katino žvilgsniu ir nebežinom ko norėti. Nuo pirkinių sustabdo senkantis piniginės turinys ir nerimą kelianti mintis kaip reikės sutilpti į lagaminus.
Bet kalnais niekada neatsigėrėsiu iki soties. Gerai, kad bent nuotraukų parsivešiu, bus ką prisiminti. Beje, čia yra inkų paliktų griuvėsių, apžiūrėjome du.
Humamacoje nusvilau. Sakė, kad čia šalta, o mums buvo karšta, vakare pažiurėjusi į veidrodį pasibaisėjau savo raudona nosimi. Dėl kitų pasvilusių kūno dalių belieka tik save kaltinti, nepaklausiau Editos, neprisidengiau...
Kol nepamiršau, noriu užrašyti kur nakvojome, gal pravers kam nors ateičiai.
Saltoje- sompatiškas hostelis "7 duendes", yra WiFi, dormitoriumas žmogui 45 pesai, miegojom dviese 4viečiame.
Purmamarcoje "Paseo los colorados", 170 pesu dviems, vkesbjtuka rekomendavo ir iki jo atveze gidas, manome, kad gal buvo galima ir pigiau rasti, bet ligota situacoja buvo tokia, kad nebesinorėjo aikštytis ir ieškoti ko nors kito. Interneto nerasta.
Tilcaroje nakvojome hostelyje "El mochilero", dormi žmogui 50 pesų. Internetas tik iš bendro kompiuterio vestibiulyje
-----
Sėdime oro uoste, laukiam lėktuvo į BsAs. Laukia paskutinė svaitė tango malonumų
Šiaurė,II
Kelionė iš Saltos prasidėjo grupės susirinkimu. Mūsų paimti atvažiavo gidas-vairuotojas, kurio vardą iškart pamiršau. Be mudviejų grupėje dar buvo jukių merginų porelė iš Olandijos. Tiek tos grupės, telpančios į lengvąjį automobilį.
Visuomet labai baidausi tokių ant padėkliuko padėtų kelionių, bet tenka pripažinti, kad mūsų atveju, kai laiko nedaug ir esame fiziškai kiek "paplaukusios" po naktinio BsAs gyvenimo, nepaisant kai kurių man nepatikusių elementų, gido su automobiliu nusisamdymas ko gero sprendimas protingas. Jei ažiuotume be galo savarankiškai autobusais, tektų taikytis prie tvarkaraščių, neišvengiamai aplankytume tik tas vietas, kur veža autobusai, o dabar gidas mus apvežiojo daugiau, stabčiojant gražiose vietose "nusifotografuoti". Tiesa, dažniausiai ten, kur mes sustodavom, sustodavo ir kitų turistų, jautiesi esantis ant konvejerio. Na, bet ko norėti, regionas gražus, jei nori važiuoti ten, kur nėra turistų, vietas reikia rinktis neaprašytas turistų giduose. Kaip kad jei nori milongos BsAs be turistų, nėra ko eiti į riebiu šriftu reklaminiuose prospektuose įrašytas.
Tiek jau to, tų turistų. Jujui provincija - išties gražus kraštas, vaizdai grieko verti. Andai - kitaip atrodantys kalnai nei esu mačiusi iki šiol. Spalvos, formos, kaktusų giraitės... Aukščiausias mūsų pasiektas taškas buvo 4170m. Akį kutena spalvos. Vietomis priklausomai nuo uolienos sudėties kalno fragmentai nušvinta raudonai, oranžiniai, geltonai, žaliai. Fantastika. Ganosi lamos. Išlipus nufotografupti vieno lamų būrelio, atbėgo piktas piemuo ir uždraudė fotografuoti. Tiek, to, rasim kitų. Vienoje plokštikalnėje buvo daug besiganančių gyvūnų, ir prisižiūrėjome iki soties, ir prifotografavome.
Ispūdinga vieta - Salinas Grandes. Tai didžiulis išdžiuvęs ežeras, iš kurio liko tik druska :). Lipant iš automobilio kažkodėl nedrąsiai koją stačiau - jausmas, lyg liptum ant ledo. Gaila, nenuėmiau laiko, per kiek pervažiavome ežerą skersai, bet važiavome ilgai, toks jis didelis.
Leidžiantis serpantinu nuo 4000 kalno, gidas pavaišina visas kokos lapais. Jėga, kaip laužiau galvą, kur čia jų įsigijus. Prikimštais kokos žandais linksmai nuriedame nuo kalno žemyn. Lieku nesupratusi, kam ta koka, man nuo jos nei šilta nei šalta.
Nakčiai apsistojome Purmamarcoje. Gražus kaimas, apsuptas labai spalvotų kalnų. Kaimo aikštėje - didžiulis turgus, daugiausia vilnos dirbinių. Šį tą nusiperku.
-------------
Purmamarcoje milongų nėra, todėl miegoti nuėjome 9 val. Turint omeny Editos nepergeriausią sveikatą tiek nuo peršalimo, tiek matyt nuo kalnų aukščio, daugiau pamiegoti neprošal. Ryte gerai išmiegojusi anksti išsiropščiau iš lovos ir išlindau lauk saulės ir kalnų pasveikinti. Sako, gražiausiai Purmamarcoje kalnų spalvos matosi per saulėtekį ir saulėlydį. Pradėjus dairytis iš kur čia geriau dairytis į kalnus, pastebėjau statmeną objektą ant simpatiško raudono kalniūkščio. Fotoobjektyvu prisitraukus įsitikinau kad tai žmogus, o ne kaktusas, ryžtingai patraukiau link to kalno ir mikliai šturmavau viršūnę. Vaje vaje vaje! Grožis neišpasakytas! Paskui ir Editą nesunkiai įkalbėjau užsilipti ten.
..... Ir t.t. Bandau publikuoti tiek įspudžių, nes šiuo momentu turiu šiokį tokį internetą, kuo bandau pasinaudoti
Visuomet labai baidausi tokių ant padėkliuko padėtų kelionių, bet tenka pripažinti, kad mūsų atveju, kai laiko nedaug ir esame fiziškai kiek "paplaukusios" po naktinio BsAs gyvenimo, nepaisant kai kurių man nepatikusių elementų, gido su automobiliu nusisamdymas ko gero sprendimas protingas. Jei ažiuotume be galo savarankiškai autobusais, tektų taikytis prie tvarkaraščių, neišvengiamai aplankytume tik tas vietas, kur veža autobusai, o dabar gidas mus apvežiojo daugiau, stabčiojant gražiose vietose "nusifotografuoti". Tiesa, dažniausiai ten, kur mes sustodavom, sustodavo ir kitų turistų, jautiesi esantis ant konvejerio. Na, bet ko norėti, regionas gražus, jei nori važiuoti ten, kur nėra turistų, vietas reikia rinktis neaprašytas turistų giduose. Kaip kad jei nori milongos BsAs be turistų, nėra ko eiti į riebiu šriftu reklaminiuose prospektuose įrašytas.
Tiek jau to, tų turistų. Jujui provincija - išties gražus kraštas, vaizdai grieko verti. Andai - kitaip atrodantys kalnai nei esu mačiusi iki šiol. Spalvos, formos, kaktusų giraitės... Aukščiausias mūsų pasiektas taškas buvo 4170m. Akį kutena spalvos. Vietomis priklausomai nuo uolienos sudėties kalno fragmentai nušvinta raudonai, oranžiniai, geltonai, žaliai. Fantastika. Ganosi lamos. Išlipus nufotografupti vieno lamų būrelio, atbėgo piktas piemuo ir uždraudė fotografuoti. Tiek, to, rasim kitų. Vienoje plokštikalnėje buvo daug besiganančių gyvūnų, ir prisižiūrėjome iki soties, ir prifotografavome.
Ispūdinga vieta - Salinas Grandes. Tai didžiulis išdžiuvęs ežeras, iš kurio liko tik druska :). Lipant iš automobilio kažkodėl nedrąsiai koją stačiau - jausmas, lyg liptum ant ledo. Gaila, nenuėmiau laiko, per kiek pervažiavome ežerą skersai, bet važiavome ilgai, toks jis didelis.
Leidžiantis serpantinu nuo 4000 kalno, gidas pavaišina visas kokos lapais. Jėga, kaip laužiau galvą, kur čia jų įsigijus. Prikimštais kokos žandais linksmai nuriedame nuo kalno žemyn. Lieku nesupratusi, kam ta koka, man nuo jos nei šilta nei šalta.
Nakčiai apsistojome Purmamarcoje. Gražus kaimas, apsuptas labai spalvotų kalnų. Kaimo aikštėje - didžiulis turgus, daugiausia vilnos dirbinių. Šį tą nusiperku.
-------------
Purmamarcoje milongų nėra, todėl miegoti nuėjome 9 val. Turint omeny Editos nepergeriausią sveikatą tiek nuo peršalimo, tiek matyt nuo kalnų aukščio, daugiau pamiegoti neprošal. Ryte gerai išmiegojusi anksti išsiropščiau iš lovos ir išlindau lauk saulės ir kalnų pasveikinti. Sako, gražiausiai Purmamarcoje kalnų spalvos matosi per saulėtekį ir saulėlydį. Pradėjus dairytis iš kur čia geriau dairytis į kalnus, pastebėjau statmeną objektą ant simpatiško raudono kalniūkščio. Fotoobjektyvu prisitraukus įsitikinau kad tai žmogus, o ne kaktusas, ryžtingai patraukiau link to kalno ir mikliai šturmavau viršūnę. Vaje vaje vaje! Grožis neišpasakytas! Paskui ir Editą nesunkiai įkalbėjau užsilipti ten.
..... Ir t.t. Bandau publikuoti tiek įspudžių, nes šiuo momentu turiu šiokį tokį internetą, kuo bandau pasinaudoti
2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis
Šiaurė, I
Kelionė į Saltą ir jos apylinkes, atrodė, jau "nuplaukusi" dėl išsiveržusio vulkano, vis tik įvyko, t.y. Pradėjo vykti, šiek tiek pavėluotai, bet svarbu kad išskridom. Bandysiu aprašyti nedidelę, bet lauktą kelionę į Argentinos šiaurės vakarus. Rašymas jaučiu bus stichiškas ir kažin ar nuoseklus, rašysiu turėdama tam laiko ir jėgų, nes čia, Argentinoje, negalime pasigirti miego pertekliumi.
------------------
Sėdime lėktuve, skrendame į Saltą. Labai aiškaus veiksmų plano neturime, bandysime improvizuoti priklausomai nuo autobusų tvarkaraščių. Matome, kaip netoliese sėdinti turistų porelė uoliai studijuoja gidus, išsitraukiame knygelę ir mes.
-----------------
Atvykę į Saltą pradėjome įgyvendinti planą A: apžiūrėti Saltą ir pabandyti dar iki vakaro nuvažiuoti iki Purmamarcos, kad sekančią dieną jau galėtume keliauti po kalnų miestelius ir kalnus. Susirinkome autobusų tvarkaraščius. Ir maždaug po pusvalandžio jau pakeitėme planą A į planą B nusipirkdamos vietinėje agentūrėlėje dviejų dienų turą per visas mums rūpimas vietas ir dar daugiau, bei uz prieinama kaina. Turint nedaug laiko ir daug norų, ko gero tai ne blogiausia iseitis.
Apžiūrėję miestą, pakilę gondola į kalną virš miesto, Ilsimes hostelyje. Aplinkui pokši vyno buteliu kamščiai, reikės ir mums atsikimšti, nusipirkome Saltos regiono balto vyno, nes taip prisakė Pedro, sakė, Saltoje gaminamas geras baltasis vynas.
-----------------
Už kartoninės hostelio sienos kažkas brazgina gitarą, gurkšnojame vyną, plepam apie tango, nuo kurio nepabėgsi, o ir nesinori pasislėpti.
Atostogos :)
------------------
Sėdime lėktuve, skrendame į Saltą. Labai aiškaus veiksmų plano neturime, bandysime improvizuoti priklausomai nuo autobusų tvarkaraščių. Matome, kaip netoliese sėdinti turistų porelė uoliai studijuoja gidus, išsitraukiame knygelę ir mes.
-----------------
Atvykę į Saltą pradėjome įgyvendinti planą A: apžiūrėti Saltą ir pabandyti dar iki vakaro nuvažiuoti iki Purmamarcos, kad sekančią dieną jau galėtume keliauti po kalnų miestelius ir kalnus. Susirinkome autobusų tvarkaraščius. Ir maždaug po pusvalandžio jau pakeitėme planą A į planą B nusipirkdamos vietinėje agentūrėlėje dviejų dienų turą per visas mums rūpimas vietas ir dar daugiau, bei uz prieinama kaina. Turint nedaug laiko ir daug norų, ko gero tai ne blogiausia iseitis.
Apžiūrėję miestą, pakilę gondola į kalną virš miesto, Ilsimes hostelyje. Aplinkui pokši vyno buteliu kamščiai, reikės ir mums atsikimšti, nusipirkome Saltos regiono balto vyno, nes taip prisakė Pedro, sakė, Saltoje gaminamas geras baltasis vynas.
-----------------
Už kartoninės hostelio sienos kažkas brazgina gitarą, gurkšnojame vyną, plepam apie tango, nuo kurio nepabėgsi, o ir nesinori pasislėpti.
Atostogos :)
2011 m. spalio 18 d., antradienis
BA, spalio 17. Mes planuojam, o dievas juokiasi
Šiuo metu turėtume skaičiuoti pietų pusrutulio žvaigždes virš Andų. Bet kur tau, BsAs mūsų nepaleidžia. Oro uoste radome sumaištį dėl atšauktų skrydžių ir jokios pagalbos nuskriaustiems keleiviams. Čilėje išsiveržė vulkanas, o vėjas jo pelenus lyg tyčia neša ten, kur skristi reikia mums. Atia rožinei svajonei pamatyti Andų kalnus ir ten gyvenančius indėnus.
Iš pradžių pradėjome rūpintis pinigų už aviabilietus atgavimu. Paskui, aptikus, kad skrydžiai į Saltą vėl vyksta, kilo erezinė mintis pasikeisti bilietus vėlesnėms datoms. Ir ką gi, didelio Editos atkaklumo dėka tai pavyko!
Mes planavom, dievas pasijuokė, bet mes vis tiek paplanavom dar kartą, jei jis pasijuoks dar kartą, nenustebsim, bet kol kas kuprinikių neiškraunam, trečiadienį vėl bandysim laimę išskristi.
O kol kas grįžom į BsAs kasdienybę. Milongas pradedam kartoti, ir man tai visai patinka. Kaupiasi prijaukintų milonguerų kapitalas. Pradeda kviesti ir milongoms (čia labai atsargiai renkamasi partneriai milongai, o ir ne visi šoka milongą).
Buvome la Nacional. Patiko, kaip ir pirmąjį kartą. Buvo Rubenas, Pedro. Milongą pabaigiau nuostabia tanda su subtiliuoju Seneliu.
Po milongos "trys muškietininkės ir Pedro" nuėjome pavakarieniauti. Valgėm didelį didelį asado, net ir Goda valgė, visko nesuvalgėm, tai suvyniojo išsinešimui namo. Sąskaitoje radom nuolaidą, maloniai nustebom, pasirodo, nuolaida Pedro garbei :)
Patinka man jis. Tai Mokytojas, nevadinantis savęs mokytoju, ir neapsiribojantis pamokomis klasėje, tai žmogus, be galo mylintis tango, ir bandantis tango esmę perduoti jaunesnėms kartoms.
Gera čia, Buenos Airėse.
Iš pradžių pradėjome rūpintis pinigų už aviabilietus atgavimu. Paskui, aptikus, kad skrydžiai į Saltą vėl vyksta, kilo erezinė mintis pasikeisti bilietus vėlesnėms datoms. Ir ką gi, didelio Editos atkaklumo dėka tai pavyko!
Mes planavom, dievas pasijuokė, bet mes vis tiek paplanavom dar kartą, jei jis pasijuoks dar kartą, nenustebsim, bet kol kas kuprinikių neiškraunam, trečiadienį vėl bandysim laimę išskristi.
O kol kas grįžom į BsAs kasdienybę. Milongas pradedam kartoti, ir man tai visai patinka. Kaupiasi prijaukintų milonguerų kapitalas. Pradeda kviesti ir milongoms (čia labai atsargiai renkamasi partneriai milongai, o ir ne visi šoka milongą).
Buvome la Nacional. Patiko, kaip ir pirmąjį kartą. Buvo Rubenas, Pedro. Milongą pabaigiau nuostabia tanda su subtiliuoju Seneliu.
Po milongos "trys muškietininkės ir Pedro" nuėjome pavakarieniauti. Valgėm didelį didelį asado, net ir Goda valgė, visko nesuvalgėm, tai suvyniojo išsinešimui namo. Sąskaitoje radom nuolaidą, maloniai nustebom, pasirodo, nuolaida Pedro garbei :)
Patinka man jis. Tai Mokytojas, nevadinantis savęs mokytoju, ir neapsiribojantis pamokomis klasėje, tai žmogus, be galo mylintis tango, ir bandantis tango esmę perduoti jaunesnėms kartoms.
Gera čia, Buenos Airėse.
2011 m. spalio 17 d., pirmadienis
La Milonguita
Negaliu neparašyti odės La Milonguitai. Grįžom po milongos, sukramtėm naktipiečius, guliu lovoje, 3 nakties, ausyse muzika, už poros valandų keltis į kelionę, o nenoriu užmigti, nes gera būti su nuotaika, kurią parsinešėm iš milongos.
Gerai, kad Goda sudalyvavo pamokoje prieš milongą, tuo suorganizuodama vietas milongoje mums visoms. Tiesa, kai pamatėme mums rezervuotas vietas, visiškame kampe, su Edita puolėme į paniką. Bet pasirodo, tai nesudarė jokių problemų :) Milonga - sausakimša. Kai kurios poros šokti užlipa ant scenos:). Milongos atmosfera labai draugiška, mieli žmonės, tuo primena Lo de Celia. Ir, kas svarbiausia - labai gerai šoka. Bandau paaiškinti pakylėtą nuotaiką. Šioje milongoje "padavė" romantiškesnės muzikos. Vis tik milonga šiauresniame rajone :)
Labai rekomenduoju šią milongą mėgstantiems šiltus nuoširdžius žmonių santykius, "disarlišką" muziką ir kokybišką šokį.
Kai jau gerai, tai gerai viskas iki galo. Išėjus iš milongos iš karto privažiavo taksi, kaip ranka paduotas, įlipome, o ten taksistas užsileidęs tango radiją, tango klauso.
Akys merkiasi, ausyse vis skamba ir skamba, matyt taip ir numigsiu, su tango sapne...
Gerai, kad Goda sudalyvavo pamokoje prieš milongą, tuo suorganizuodama vietas milongoje mums visoms. Tiesa, kai pamatėme mums rezervuotas vietas, visiškame kampe, su Edita puolėme į paniką. Bet pasirodo, tai nesudarė jokių problemų :) Milonga - sausakimša. Kai kurios poros šokti užlipa ant scenos:). Milongos atmosfera labai draugiška, mieli žmonės, tuo primena Lo de Celia. Ir, kas svarbiausia - labai gerai šoka. Bandau paaiškinti pakylėtą nuotaiką. Šioje milongoje "padavė" romantiškesnės muzikos. Vis tik milonga šiauresniame rajone :)
Labai rekomenduoju šią milongą mėgstantiems šiltus nuoširdžius žmonių santykius, "disarlišką" muziką ir kokybišką šokį.
Kai jau gerai, tai gerai viskas iki galo. Išėjus iš milongos iš karto privažiavo taksi, kaip ranka paduotas, įlipome, o ten taksistas užsileidęs tango radiją, tango klauso.
Akys merkiasi, ausyse vis skamba ir skamba, matyt taip ir numigsiu, su tango sapne...
2011 m. spalio 15 d., šeštadienis
BA, spalio 14-16
Penktadienis. Pabudau 9 ryto ir kaip kareivukas stryktelėjau iš lovos - atėjo, kaip kad buvom perspėtos, namų tvarkytoja. Sakyčiau, žiauroka tango namuose tokiu laiku versti tangueras iš lovos.
Ketvirtadienį buvo, galima sakyti, apsipirkimo diena. Žinoma, batai visi negražūs, nepatogūs, na tiesiog tuščios parduotuvės, todėl iš to didelio vargo batelius teko nusipirkti visoms vienodus :)
Kad kam nors nepasirodytų, jog mes tik tango šokam ir nevaikštom į ekskursijas, nusifotografavome prie pono Gardelio paminklo, taip pat nufotografavome keletą gražių namų ir medžių, tuo vildamosios turėti ataskaitas ir ne tango žmonėms.
Anot delfio, Lietuvoje žadamos pirmosios snaigės, o mes čia mėgaujamės vis drąsėjančia saulute.
Penktadienį, buvom Caning salone. Nepatinka man ta vieta, bet salonas gražus, privalu jame apsilankyti bent kartą, ypač pirmą kartą atvykusiems. O šokėjai susirinkę, na, šiaip sau, daug kas - kompanijomis, žmonių daug, salės dydis ir forma nesuteikia plačių galimybių kvietimui žvilgsniu. Nejaučiau ramynės anei tango džiaugsmo šioje milongoje. Iš savo planų Caning saloną pakolkas išbraukiu.
Šeštadienis. Merginas išleidau vyriškų batų paieškoms ir į pamokas, o pati išėjau priiminėti saulės vonių į zoologijos sodą. Apžiūrėjau vietinius dramblius, liūtus, lamas, vargšę baltąją mešką bei kitus gyvūnus. Gal kas žino kas per daiktas tas gyvūnėlis nuotraukoje - nei tai triušis, nei tai stirna? Jų ten pilna palaidų ant pievelių, kas keisčiausia, kiekvienas laikosi savo pievelės.
Pakeliui į zoosodą neplanuotai pamačiau gražią šventę - kažkokią folklorinę boliviečių manifestaciją, su dūdų orkestrais ir šokiais. Įspūdinga.
--------
Vakare - Cachirulo. Tenka eilinį kartą pripažinti, kad čia renkasi geriausi šokėjai, ir kad nauja vieta Malcolm klube man nepatinka. Aidintis garsas, garsiai ūžiantys ventiliatoriai, žmonių alasas, pritemdyta šviesa, blogas matomumas.
Beje. Priešais mane atsisėdusi didžiai gerbiama milonguera batus persiavė čia pat, prie staliuko, tiesa, batus susikišo į rankinę. Va tau ir griežtos tvarkos. Ir tai ne vienintelis atvejis, gan dažnai matau prie staliukų persiavinėjamus batus, na, tik batai po stalais palikti nesivolioja, vis tik juos susirenka ir paslepia.
---------------------------
Kai kas iš mūsų žmonių klausinėjo apie važiavimą į BsAs sausio mėn. Kaip tik čia ta tema kiek pakalbėjome. Sako, geriausia važiuoti sausio
mėn., t. Y. Vasarą, "aukštuoju" sezonu, kuomet yra daug gerų šokėjų. Klausiam, kas tie geri šokėjai, na, tai pasirodo atvykstantys tango turistai. Taip, sutinku, matyt privažiuoja daug gerai šokančių iš viso pasaulio. Bet man tai ko gero mažiausiai atraktyvus laikas kelionei, galima nuvažiuoti į kokį didelį festivalį arčiau namų ir pasišokti su tais pačiais šokėjais išleidžiant kur kas mažiau pinigų. Bent jau mane čia domina vietiniai šokėjai, kurie čia yra nepriklausomai nuo metų laiko. Tiesa, jei svarbus motyvas kelionei yra pamokos, tai mokytojų vasarą yra daugiau, jie susirenka mokyti suplūdusių turistų.
----------------------
Sekmadienis. Trečias spalio sekmadienis čia - Motinos diena. Galima sakyti ta proga su Edita suvalgėm restorane po kepsnį, užgerdamos vynu. Skanumėlis. Goda nepasidavė pagundai ir drausmingai nuėjo į eilinę pamoką. O dar prieš tai atsižymėjome la Bocoje. Įrodymui nusifotografavome, be pakeltų kojų. Tiesą pasakius didesnį įspūdį man La Boca paliko pernai, kuomet perėjau visą ją pėstute, palygindama turistams iščiustytą kvartalą su tikrąja La Boca. Tuomet turėjau stiprų emocinį šoką. O dabar, na ką, kaip doros savo saugumu besirūpinančios turistės nuvažiavome autobusu, išvengiant negražių ir nesaugių vietų.
------------
Na, laikas praustis ir - į La Milonguita.
O rytoj - pauzė BsAs, išvykstame į Šiaurę!
Ketvirtadienį buvo, galima sakyti, apsipirkimo diena. Žinoma, batai visi negražūs, nepatogūs, na tiesiog tuščios parduotuvės, todėl iš to didelio vargo batelius teko nusipirkti visoms vienodus :)
Kad kam nors nepasirodytų, jog mes tik tango šokam ir nevaikštom į ekskursijas, nusifotografavome prie pono Gardelio paminklo, taip pat nufotografavome keletą gražių namų ir medžių, tuo vildamosios turėti ataskaitas ir ne tango žmonėms.
Anot delfio, Lietuvoje žadamos pirmosios snaigės, o mes čia mėgaujamės vis drąsėjančia saulute.
Penktadienį, buvom Caning salone. Nepatinka man ta vieta, bet salonas gražus, privalu jame apsilankyti bent kartą, ypač pirmą kartą atvykusiems. O šokėjai susirinkę, na, šiaip sau, daug kas - kompanijomis, žmonių daug, salės dydis ir forma nesuteikia plačių galimybių kvietimui žvilgsniu. Nejaučiau ramynės anei tango džiaugsmo šioje milongoje. Iš savo planų Caning saloną pakolkas išbraukiu.
Šeštadienis. Merginas išleidau vyriškų batų paieškoms ir į pamokas, o pati išėjau priiminėti saulės vonių į zoologijos sodą. Apžiūrėjau vietinius dramblius, liūtus, lamas, vargšę baltąją mešką bei kitus gyvūnus. Gal kas žino kas per daiktas tas gyvūnėlis nuotraukoje - nei tai triušis, nei tai stirna? Jų ten pilna palaidų ant pievelių, kas keisčiausia, kiekvienas laikosi savo pievelės.
Pakeliui į zoosodą neplanuotai pamačiau gražią šventę - kažkokią folklorinę boliviečių manifestaciją, su dūdų orkestrais ir šokiais. Įspūdinga.
--------
Vakare - Cachirulo. Tenka eilinį kartą pripažinti, kad čia renkasi geriausi šokėjai, ir kad nauja vieta Malcolm klube man nepatinka. Aidintis garsas, garsiai ūžiantys ventiliatoriai, žmonių alasas, pritemdyta šviesa, blogas matomumas.
Beje. Priešais mane atsisėdusi didžiai gerbiama milonguera batus persiavė čia pat, prie staliuko, tiesa, batus susikišo į rankinę. Va tau ir griežtos tvarkos. Ir tai ne vienintelis atvejis, gan dažnai matau prie staliukų persiavinėjamus batus, na, tik batai po stalais palikti nesivolioja, vis tik juos susirenka ir paslepia.
---------------------------
Kai kas iš mūsų žmonių klausinėjo apie važiavimą į BsAs sausio mėn. Kaip tik čia ta tema kiek pakalbėjome. Sako, geriausia važiuoti sausio
mėn., t. Y. Vasarą, "aukštuoju" sezonu, kuomet yra daug gerų šokėjų. Klausiam, kas tie geri šokėjai, na, tai pasirodo atvykstantys tango turistai. Taip, sutinku, matyt privažiuoja daug gerai šokančių iš viso pasaulio. Bet man tai ko gero mažiausiai atraktyvus laikas kelionei, galima nuvažiuoti į kokį didelį festivalį arčiau namų ir pasišokti su tais pačiais šokėjais išleidžiant kur kas mažiau pinigų. Bent jau mane čia domina vietiniai šokėjai, kurie čia yra nepriklausomai nuo metų laiko. Tiesa, jei svarbus motyvas kelionei yra pamokos, tai mokytojų vasarą yra daugiau, jie susirenka mokyti suplūdusių turistų.
----------------------
Sekmadienis. Trečias spalio sekmadienis čia - Motinos diena. Galima sakyti ta proga su Edita suvalgėm restorane po kepsnį, užgerdamos vynu. Skanumėlis. Goda nepasidavė pagundai ir drausmingai nuėjo į eilinę pamoką. O dar prieš tai atsižymėjome la Bocoje. Įrodymui nusifotografavome, be pakeltų kojų. Tiesą pasakius didesnį įspūdį man La Boca paliko pernai, kuomet perėjau visą ją pėstute, palygindama turistams iščiustytą kvartalą su tikrąja La Boca. Tuomet turėjau stiprų emocinį šoką. O dabar, na ką, kaip doros savo saugumu besirūpinančios turistės nuvažiavome autobusu, išvengiant negražių ir nesaugių vietų.
------------
Na, laikas praustis ir - į La Milonguita.
O rytoj - pauzė BsAs, išvykstame į Šiaurę!
2011 m. spalio 13 d., ketvirtadienis
BA, spalio 13
Vakar dienos milongą nurašėm į nuostolius.
Ėjome ten, nes norėjome pasimatyti su ten atvykti ketinusiu Rubenu Terbalca, antra, ir man, ir Godai pernai milonga La Bruja buvo visai gera.
Vakar gi- publika ir negausi, ir šiaip sau, et, nesinori net prisiminti.
Na, bent jau su Rubenu pasimatėm.
------------------------
Ko tai pradėjo man kliūti terminas "šokimo lygis". Sunku paaiškinti kodėl. Lyg ir viskas teisinga - kuo geriau šoka, tuo aukštesnis lygis. Bet ką reiškia geriau šokti? Kieno "lygis" aukštesnis - to, kuris švariai, be klaidų, aiškiai ir netgi muzikaliai juda, ar to, su kuriuo šokant pamiršti visas technikas, taisykles, kai šokant lieka tik muzika, judesys ir bendras dviems jausmas. Žinoma, partneriai neturi versti vienas kito iš koto, bazinius techninius dalykus išmokti privalu, bet kaip dažnai mūsuose tango mokslai tuo ir užsibaigia - kūno pastatymu į teisingą vietą. O kas įpūs dvasią? Čia randu daug nesumeluotos šilumos, kurios greičiausiai niekas neišmokys, ji perduodama iš širdies į širdį. Labai noriu, kad kuo daugiau mūsų žmonių rastų galimybę atvažiuoti čia. Gal taip, kiekvienas po truputį, parvežtume tos šilumos ir į mūsų namus.
-------------------
Susirinkusios po pamokų pasidalinome įspūdžiais. Ir ką gi - viasas mokė pakankamai orūs autoritetai. Mane mokė koją dėti nuo piršto, Godą su Edita - nuo kulno. Padarėm nenaują išvadą, kad vienos tiesos nėra :)
-------------------
Vakare milonga nr1.: Lujos (el Beso). Atsigavome po nesėkmingos La bruja. Geri šokėjai. Šypsenos grįžta į veidą. Į šią milongą eiti galima.
Milonga nr2: Nino bien. Šypsenos pamažu apleidinėjo veidus. Kadangi Lujos baigiasi gan anksti, visai kaip Vilniuje, antra milonga buvo reikalinga. Ai, bet geriau gal būtume ėję miegoti. Didelė milonga su daug nekokių šokėjų.
Daugiau čia eiti nenoriu.
Ėjome ten, nes norėjome pasimatyti su ten atvykti ketinusiu Rubenu Terbalca, antra, ir man, ir Godai pernai milonga La Bruja buvo visai gera.
Vakar gi- publika ir negausi, ir šiaip sau, et, nesinori net prisiminti.
Na, bent jau su Rubenu pasimatėm.
------------------------
Ko tai pradėjo man kliūti terminas "šokimo lygis". Sunku paaiškinti kodėl. Lyg ir viskas teisinga - kuo geriau šoka, tuo aukštesnis lygis. Bet ką reiškia geriau šokti? Kieno "lygis" aukštesnis - to, kuris švariai, be klaidų, aiškiai ir netgi muzikaliai juda, ar to, su kuriuo šokant pamiršti visas technikas, taisykles, kai šokant lieka tik muzika, judesys ir bendras dviems jausmas. Žinoma, partneriai neturi versti vienas kito iš koto, bazinius techninius dalykus išmokti privalu, bet kaip dažnai mūsuose tango mokslai tuo ir užsibaigia - kūno pastatymu į teisingą vietą. O kas įpūs dvasią? Čia randu daug nesumeluotos šilumos, kurios greičiausiai niekas neišmokys, ji perduodama iš širdies į širdį. Labai noriu, kad kuo daugiau mūsų žmonių rastų galimybę atvažiuoti čia. Gal taip, kiekvienas po truputį, parvežtume tos šilumos ir į mūsų namus.
-------------------
Susirinkusios po pamokų pasidalinome įspūdžiais. Ir ką gi - viasas mokė pakankamai orūs autoritetai. Mane mokė koją dėti nuo piršto, Godą su Edita - nuo kulno. Padarėm nenaują išvadą, kad vienos tiesos nėra :)
-------------------
Vakare milonga nr1.: Lujos (el Beso). Atsigavome po nesėkmingos La bruja. Geri šokėjai. Šypsenos grįžta į veidą. Į šią milongą eiti galima.
Milonga nr2: Nino bien. Šypsenos pamažu apleidinėjo veidus. Kadangi Lujos baigiasi gan anksti, visai kaip Vilniuje, antra milonga buvo reikalinga. Ai, bet geriau gal būtume ėję miegoti. Didelė milonga su daug nekokių šokėjų.
Daugiau čia eiti nenoriu.
2011 m. spalio 11 d., antradienis
BA, spalio 11. Karjera
Jau tikras pavasaris, vakar po ispanų išėjau pakvėpuoti miesto dvasia. Pakanka lengvo megztuko. Edita ir Goda buvo tango pamokose, o aš leidau sau padykinėti po Miestą.
Vakare su Goda nuėjome į Practimilonguero praktiką el Beso klube. Šią praktiką organizuoja Monica Paz, ji yra skirta žiopliams supažindinti su milongueriškais šokimo papročiais. Iš tiesų tai norėjosi sutikti Monica, deja, jos nebuvo šį kartą, bet užtai mudvi su Goda buvom vienintelės atėjusios į praktiką, mokytojos buvo dvi, tai jos mus "patikrino", ir gavome individualių pastabų.
Paskui likome ten pat vykusioje milongoje Cachirulio, tikslumo dėlei pažymiu, kad prisijungė ir Edita. Va čia tai puota tango sielai! Šioje milongoje renkasi labai geri šokėjai, BsAs tango grietinėlė. Čia gali tekti ir pasėdėti laukiant kol pakvies, šokėjai išrankūs. Daugiau sėdinčių nei šokančių vyrų eilę Goda pavadino "prezidentų lože" :)
Bet neteko skųstis sėdėjimu. Mėgavausi puikiausiais tangopatiekalais, subtiliausiais glėbiais, ritmo pajutimais ir komplimentais. O, kad niekada tai nesibaigtų! Kas atpažins apačioje esančioje nuotraukoje dešinėje sėdintį milonguerą, tam - lauktuvės iš BsAs. Šokau su juo o jergutėliau kaip. Linksmiausia buvo dalis, kai Hectoras (milongos organizatorius) priėjo prie mūsų ir paklausė ar nenorėtume persėsti į pirmą eilę (pasodintos buvome antroje, pirma skirta portenjoms). Žinoma, norėjom:) Valio, mus "paaukštino"!
Grįžusios prie lengvų naktipiečių pasidūsavome ir paskaičiavome kaip reikės taupyti sekančiam bilietui...
Vakare su Goda nuėjome į Practimilonguero praktiką el Beso klube. Šią praktiką organizuoja Monica Paz, ji yra skirta žiopliams supažindinti su milongueriškais šokimo papročiais. Iš tiesų tai norėjosi sutikti Monica, deja, jos nebuvo šį kartą, bet užtai mudvi su Goda buvom vienintelės atėjusios į praktiką, mokytojos buvo dvi, tai jos mus "patikrino", ir gavome individualių pastabų.
Paskui likome ten pat vykusioje milongoje Cachirulio, tikslumo dėlei pažymiu, kad prisijungė ir Edita. Va čia tai puota tango sielai! Šioje milongoje renkasi labai geri šokėjai, BsAs tango grietinėlė. Čia gali tekti ir pasėdėti laukiant kol pakvies, šokėjai išrankūs. Daugiau sėdinčių nei šokančių vyrų eilę Goda pavadino "prezidentų lože" :)
Bet neteko skųstis sėdėjimu. Mėgavausi puikiausiais tangopatiekalais, subtiliausiais glėbiais, ritmo pajutimais ir komplimentais. O, kad niekada tai nesibaigtų! Kas atpažins apačioje esančioje nuotraukoje dešinėje sėdintį milonguerą, tam - lauktuvės iš BsAs. Šokau su juo o jergutėliau kaip. Linksmiausia buvo dalis, kai Hectoras (milongos organizatorius) priėjo prie mūsų ir paklausė ar nenorėtume persėsti į pirmą eilę (pasodintos buvome antroje, pirma skirta portenjoms). Žinoma, norėjom:) Valio, mus "paaukštino"!
Grįžusios prie lengvų naktipiečių pasidūsavome ir paskaičiavome kaip reikės taupyti sekančiam bilietui...
BA, spalio 10. Tres lituanas
Vakar buvome San Telme. Ten sekmadieniais vyksta turgelis, visa Defenso gatvė primena mūsų Kaziuko mugę. Kol praėjome visą, žiū, jau ir laiko kaip nebūta.
Vakariniuose planuose buvo 2 milongos, tiesą sakant nežinau tiksliai kodėl ėjome į pirmą, na, bet nuėjom. Tai berods nauja milonga, Lujos, ankstyva, nuo 18 val. Viskas su ta milonga tvarkoj, bet vyrai mums pasirodė ko tai labai jau išrankūs (nors nepasakyčiau kad būtų buvę kokie nors ypatinguoliai), neturėjome noro ir laiko juos jaukintis, o ir laikas spaudė skubėti į sekančią milongą, tai ir neužtrukome ilgai. Gal tai pasirodė ir kiek arogantiška, kai tres lituanas išdidžiai pakilo nuo staliuko pačiame milongos įkarštyje, palikdamos milongos šeimininkę atvipusiu žandikauliu, na, bet toks jau buvo mūsų planas.
Numigravome į Lo de Celia. Ir bent jau aš pasijutau kaip namo pargrįžusi. Įkišam galvą pažiūrėti, o ten, jergutėliau, žmonių tiršta. Tuoj prisistatė šeimininkė, didžiai susijaudinusi ėmė ieškoti mums vietos, "išbarė" mus motiniškai, kodėl taip vėlai atėjom, paskui labai draugiškai pasivijo mane kasininkas su pamiršta pasiimti grąža, tai pat linksmai išbarė. Toks jausmas, kas esame ten laukiamos ir globojamos. Tikrai labai šilta naminė atmosfera, draugiški žmonės.
Pataikėme ateiti tiesiai ant chacareros. Akių neslėpiau, ir buvau pakviesta simpatiško džentelmeno. Jėga, patinka šokti chacarerą Argentinoj!
Kaip ir buvo planuota, milongoje sutikome Pedro, rūpestingas mokytojas turėjo planą "parodyti" mus, tik kad panašu, jog to visai nereikia, jam pačiam teko nepražiopsoti išsikviesti mus, o su Goda tai ir iš anksto rezervuotis tandą :) Iš tiesų tai didžiulė laimė pašokti su tokiu milongueru, savo tango gyvenimo pradžioje net nebūčiau išdrįsus pagalvoti kad kada nors teks šokti su tokiais tobulais žmonėmis. Vertinu tai ir dėkoju likimui.
Milongoje ar tik ne vienintelės gringos buvome, jei argentinietį iš Mendozos ir ketvirtus metus BA gyvenantį ispaną užskaitysim už vietinius.
Žodžiu, vakaras buvo mielas, norėjosi sustabdyti akimirką.
----------------
Šiandien ryte atėjo Laura mokyti mus ispanų kalbos. Visos trys klusniai hablinom. Gavom namų darbų, vaje, kada juos reiks padaryt.
Vienoje milongoje senas buenosairietis sako man, jei važinėjam i BA šokti tango, būtinai turime išmokti kalbą. Bet visai ne dėl to, kad su jais susišnekėtume, šokti galima ir be žodžių. Kalba reikalinga, kad suprastume dainų zodžius. Tikrai, matosi, kaip jiems svarbu muzika, kaip įsijautę yra į dainas. Baisu, pagalvojau, kaip formaliai mes atšokam, visai nežinodami kokie jausmai išdainuoti tose dainose.
Tos pastabos įkvėpta nusipirkau tango dainų tekstų knygą. Gal kada pavyks suprasti.
-----------------
Buvau pamokoje pas Alicia Pons. Pasakė naudingų man pastabų. Sutarta dėl dar vienos pamokos, ir, galvoju, gal man jau užteks šiam kartui, nes tai, ką pasakė, išgirsti nepakanka, kol visa tai įeis į kūną, turi praeiti laiko. Kas iš to, jei lakstysiu iš pamokos į pamoką, kolekcionuodama mokytojų vardus, ir galų gale nieko iš to neliks. Geriau įsiklausysiu į tas kelias pastabas ir nuolat galvosiu apie tai iki kitos kelionės į BsAs, jei pavyks padaryti, tai, ką man pasakė, manau, tapsiu geresnė. Tango kūnas negali pasidaryti geresniu staiga, jis gerėja palaipsniui, ir nereikia turėti iliuzijų, kad jei nueisiu čia į 50 pamokų, grįšiu namo šokanti kaip deivė. Čia jau tokia mano tinginio filosofija :)
--------------------
Atvyko mūsų namų šeimininkas, su mergina. Jau anksčiau buvo įtarimų, kad jis keistokas, bet dabar, kai susitikom, keistenybės - kaip ant delno. Net du kartus, dar prieš mums atvykstant siuntė namų elgesio taisykles. Kai susitikome gyvai, padvelkė nuo jo šalčiu. Nuo jo merginos - taip pat. Dar neteko matyti, kad tango žmonės būtų tokie nedraugiški. Linksmiausia buvo šiandien gauti emailą su nurodymu ispanų pamokų virtuvėje nedaryti. Ką gi, eisim į miegamąjį. Na bet keista, kai būdamas šalia dar ir emailus rašinėja.
Bet užtai pačia gyvenama vieta esame labai patenkintos. Miesto centre, kambariai po keliais užraktais
-----------------------
Sutikau Kongreso aikštėje auksaspalvį retriverį, kurį man regis fotografavau pernai toje pačioje vietoje.
------------------------
Šiandien milonga - "El Maipu" La Nacional klube. Į šią milomgą rekomemdavo eiti ne vienas vietinis, tai daug ir nesirinkome. Susivalgė visai skaniai, kad nebesinorėjo eiti pratęsti nakties kitur.
Nufilmavau vieną šokį. Kad parodytume, kaip ilgai čia nepradeda šokti užgrojus muzikai.
Chacarera šokau su tuo pačiu džentelmenu iš vakarykštės milongos. Keista, milonga didelė, žmonių daugybė, kur ten visus sužiūrėsi, bet po to šokant jau tango ne vienas pakomentavo pastebėję, jog šoku chacarera. Tiek to, ne tokios mes jau nepastebimos, jautėsi, kad esame apšnekamos kaip trys lietuvės. Milongos šeimininkas dar ir fotografavo mus :)))
Goda po vienos tandos atsisėdo "sugniuždyta australiečio", nepasidomėjau kaip jis atrodo. Šoku paskui su vienu na visai geru vyruku, gavusios tokį pas mus alptume nuo gero šokėjo. Bet galvoju, kažkas vis tik ne taip. Po energingo boleo, po jo iškart sekusios volcados, ir galų gale užmintos kojos paklausiau iš kur jis. Iš Australijos...
Paskutinė tanda buvo su tokiu "seneliu". Žmogui ne mažiau 80, atrodo, eini iš pagarbos žilam plaukui, ir kaip galima apsirikti! Nusprendžiau, kad ta tanda jau gali būti paskutinė :)))
Pabandysiu dar pamokas paruošti, ir bus labanakt...
Vakariniuose planuose buvo 2 milongos, tiesą sakant nežinau tiksliai kodėl ėjome į pirmą, na, bet nuėjom. Tai berods nauja milonga, Lujos, ankstyva, nuo 18 val. Viskas su ta milonga tvarkoj, bet vyrai mums pasirodė ko tai labai jau išrankūs (nors nepasakyčiau kad būtų buvę kokie nors ypatinguoliai), neturėjome noro ir laiko juos jaukintis, o ir laikas spaudė skubėti į sekančią milongą, tai ir neužtrukome ilgai. Gal tai pasirodė ir kiek arogantiška, kai tres lituanas išdidžiai pakilo nuo staliuko pačiame milongos įkarštyje, palikdamos milongos šeimininkę atvipusiu žandikauliu, na, bet toks jau buvo mūsų planas.
Numigravome į Lo de Celia. Ir bent jau aš pasijutau kaip namo pargrįžusi. Įkišam galvą pažiūrėti, o ten, jergutėliau, žmonių tiršta. Tuoj prisistatė šeimininkė, didžiai susijaudinusi ėmė ieškoti mums vietos, "išbarė" mus motiniškai, kodėl taip vėlai atėjom, paskui labai draugiškai pasivijo mane kasininkas su pamiršta pasiimti grąža, tai pat linksmai išbarė. Toks jausmas, kas esame ten laukiamos ir globojamos. Tikrai labai šilta naminė atmosfera, draugiški žmonės.
Pataikėme ateiti tiesiai ant chacareros. Akių neslėpiau, ir buvau pakviesta simpatiško džentelmeno. Jėga, patinka šokti chacarerą Argentinoj!
Kaip ir buvo planuota, milongoje sutikome Pedro, rūpestingas mokytojas turėjo planą "parodyti" mus, tik kad panašu, jog to visai nereikia, jam pačiam teko nepražiopsoti išsikviesti mus, o su Goda tai ir iš anksto rezervuotis tandą :) Iš tiesų tai didžiulė laimė pašokti su tokiu milongueru, savo tango gyvenimo pradžioje net nebūčiau išdrįsus pagalvoti kad kada nors teks šokti su tokiais tobulais žmonėmis. Vertinu tai ir dėkoju likimui.
Milongoje ar tik ne vienintelės gringos buvome, jei argentinietį iš Mendozos ir ketvirtus metus BA gyvenantį ispaną užskaitysim už vietinius.
Žodžiu, vakaras buvo mielas, norėjosi sustabdyti akimirką.
----------------
Šiandien ryte atėjo Laura mokyti mus ispanų kalbos. Visos trys klusniai hablinom. Gavom namų darbų, vaje, kada juos reiks padaryt.
Vienoje milongoje senas buenosairietis sako man, jei važinėjam i BA šokti tango, būtinai turime išmokti kalbą. Bet visai ne dėl to, kad su jais susišnekėtume, šokti galima ir be žodžių. Kalba reikalinga, kad suprastume dainų zodžius. Tikrai, matosi, kaip jiems svarbu muzika, kaip įsijautę yra į dainas. Baisu, pagalvojau, kaip formaliai mes atšokam, visai nežinodami kokie jausmai išdainuoti tose dainose.
Tos pastabos įkvėpta nusipirkau tango dainų tekstų knygą. Gal kada pavyks suprasti.
-----------------
Buvau pamokoje pas Alicia Pons. Pasakė naudingų man pastabų. Sutarta dėl dar vienos pamokos, ir, galvoju, gal man jau užteks šiam kartui, nes tai, ką pasakė, išgirsti nepakanka, kol visa tai įeis į kūną, turi praeiti laiko. Kas iš to, jei lakstysiu iš pamokos į pamoką, kolekcionuodama mokytojų vardus, ir galų gale nieko iš to neliks. Geriau įsiklausysiu į tas kelias pastabas ir nuolat galvosiu apie tai iki kitos kelionės į BsAs, jei pavyks padaryti, tai, ką man pasakė, manau, tapsiu geresnė. Tango kūnas negali pasidaryti geresniu staiga, jis gerėja palaipsniui, ir nereikia turėti iliuzijų, kad jei nueisiu čia į 50 pamokų, grįšiu namo šokanti kaip deivė. Čia jau tokia mano tinginio filosofija :)
--------------------
Atvyko mūsų namų šeimininkas, su mergina. Jau anksčiau buvo įtarimų, kad jis keistokas, bet dabar, kai susitikom, keistenybės - kaip ant delno. Net du kartus, dar prieš mums atvykstant siuntė namų elgesio taisykles. Kai susitikome gyvai, padvelkė nuo jo šalčiu. Nuo jo merginos - taip pat. Dar neteko matyti, kad tango žmonės būtų tokie nedraugiški. Linksmiausia buvo šiandien gauti emailą su nurodymu ispanų pamokų virtuvėje nedaryti. Ką gi, eisim į miegamąjį. Na bet keista, kai būdamas šalia dar ir emailus rašinėja.
Bet užtai pačia gyvenama vieta esame labai patenkintos. Miesto centre, kambariai po keliais užraktais
-----------------------
Sutikau Kongreso aikštėje auksaspalvį retriverį, kurį man regis fotografavau pernai toje pačioje vietoje.
------------------------
Šiandien milonga - "El Maipu" La Nacional klube. Į šią milomgą rekomemdavo eiti ne vienas vietinis, tai daug ir nesirinkome. Susivalgė visai skaniai, kad nebesinorėjo eiti pratęsti nakties kitur.
Nufilmavau vieną šokį. Kad parodytume, kaip ilgai čia nepradeda šokti užgrojus muzikai.
Chacarera šokau su tuo pačiu džentelmenu iš vakarykštės milongos. Keista, milonga didelė, žmonių daugybė, kur ten visus sužiūrėsi, bet po to šokant jau tango ne vienas pakomentavo pastebėję, jog šoku chacarera. Tiek to, ne tokios mes jau nepastebimos, jautėsi, kad esame apšnekamos kaip trys lietuvės. Milongos šeimininkas dar ir fotografavo mus :)))
Goda po vienos tandos atsisėdo "sugniuždyta australiečio", nepasidomėjau kaip jis atrodo. Šoku paskui su vienu na visai geru vyruku, gavusios tokį pas mus alptume nuo gero šokėjo. Bet galvoju, kažkas vis tik ne taip. Po energingo boleo, po jo iškart sekusios volcados, ir galų gale užmintos kojos paklausiau iš kur jis. Iš Australijos...
Paskutinė tanda buvo su tokiu "seneliu". Žmogui ne mažiau 80, atrodo, eini iš pagarbos žilam plaukui, ir kaip galima apsirikti! Nusprendžiau, kad ta tanda jau gali būti paskutinė :)))
Pabandysiu dar pamokas paruošti, ir bus labanakt...
2011 m. spalio 9 d., sekmadienis
BA, spalio 8. Muy bien
Prieš užmigdama bandau užrašyti paskiausius mūsų įvykius. Tų, kas galbūt skaitys, iškart atsiprašau, čia nebus gražios literatūrinės kalbos, dienos eina pusiau miegant, pusiau šokant, o galvoje be sustojimo skamba tango... Bandau fiksuoti tai, kas dar nepaliko atminties.
Šiandien namuose turėjome pernykščio mano mokytojo Pedro pamokas. Iš pradžių mokėsi Edita
Paskui aš.
Nerimavau, ar patiks Editai mano išreklamuotas mokytojas, vis tik kiekvienam skirta nevienodai, jaučiau atsakomybę. Atrodo, nemalonės neužsitraukiau :)
Paskui su Edita kepėm blynelius.
O iškepusios valgėm juos su Dulce de Leche. Na taip, labai nuodėminga, bet kaip skanu!
Vakare mūsų keliai trumpam išsiskyrė. Goda su Edita - į pamoką. Aš - į ankstyvą milongą "Milonga de los Consagrados" (Pedro pasufleruota). Didelių salių su daug žmonių nemėgstu, nes prapuolusi minioje lieku nepašokus, bet atrodo čia, BsAs, tai negalioja. Bandau prisiminti, ar sėdėjau bent vieną tandą, ir neprisimenu. Užėjusi radau vaizdelį, kokį paprastai pamačius norisi apsisukti ir sprukti, pasodinta buvau už daug nugarų, maniau, nieko gero nebus, bet gero buvo, ir daug. Be sustojimo. Atrodo, dažniausiai čia sakomi žodžiai yra "muy bien". Su merginomis virtuviniuose pašnekesiuose aptarėme čionykščių vyrų ypatumus, tiksliau, kuo jie skiriasi nuo bent jau europiečių. Pas mus žmonės išmoksta daug šablonų. Iki blizgesio šlifuoja išmoktas figūras. Čia vyrai (teisybės dėlei turiu patikslinti, kad išbandyti yra garbesnio amžiaus milonguerai) kiekvienas yra kitoks. Kiekvienas turi savus žingsnelius, savitą kūno padėtį, savas judėjimo manieras. Visiškai teisinga sakyti, kad moterims šokti su "nestandartizuotais" vyrais yra sunkiau. Na ką galiu pasakyti, gal ir sunkiau. Bet nepalyginamai idomiau ir spalvingiau.
Šis vakaras buvo turtingas. Kas po milongos, kas po pamokos, susitikome Cachirulo milongoje. Turiu pripažinti, kad neradus visą dieną laiko grožio miegui, ir dar po intensyvios milongos, antroje milongoje neapsiėjau be degtukų akims. Kitą kartą būtinai reikės pamiegoti dieną.
Cachirulo nuvylė. Taip, žmonės tie patys kaip ir pernai, bent jau vyrai, moterų nepamenu, bet pasikeitė milongos vieta, o su vieta pasikeitė ir šis bei tas. Atsirado žmonių su džinsais, zmonių pasidarė daugiau, atsirado valgymas, akustika su aidu, kas man trukdė šokti (o gal trukdė tie degtukai akyse?). Esminės tradicijos išliko, kas neleidžia pilnai nusivilti, bet vis tik liūdna, lyg būtų kažkas negrįžtamai prarasta. Nejučia lyginu su mūsų bendruomeninės milongos likimu, kai netekome pastovios vietos, milonga juk kiek pakriko, pripažinkime.
Vieną skirtumą tarp Cachirulio ir pirmųjų dviejų aplankytų milongų noriu paminėti. Tai - "tropikalinių" tandų šokiai. Cachirulo mačiau visiškai gražiai šokamaq salsą, o ir ne viena pora matėsi skiria merengę nuo salsos. Bet negali kritikuoti ir žmonių, kurie šoka tropikalinius (nedrįstu to vadinti salsa) kaip , eee.. , kaimo vestuvėse. Jiems linksma, jiems reikia atsipalaiduoti, ką gi, "ranka nekyla" šaipytis.
Lauke čiulba keista pavasarinis paukštis, Tiesa, ne paukštis keistas, o jo giesmė. Pernai kas naktį itgi tokio klausydavau.
Labanaktryt
Šiandien namuose turėjome pernykščio mano mokytojo Pedro pamokas. Iš pradžių mokėsi Edita
Paskui aš.
Nerimavau, ar patiks Editai mano išreklamuotas mokytojas, vis tik kiekvienam skirta nevienodai, jaučiau atsakomybę. Atrodo, nemalonės neužsitraukiau :)
Paskui su Edita kepėm blynelius.
O iškepusios valgėm juos su Dulce de Leche. Na taip, labai nuodėminga, bet kaip skanu!
Vakare mūsų keliai trumpam išsiskyrė. Goda su Edita - į pamoką. Aš - į ankstyvą milongą "Milonga de los Consagrados" (Pedro pasufleruota). Didelių salių su daug žmonių nemėgstu, nes prapuolusi minioje lieku nepašokus, bet atrodo čia, BsAs, tai negalioja. Bandau prisiminti, ar sėdėjau bent vieną tandą, ir neprisimenu. Užėjusi radau vaizdelį, kokį paprastai pamačius norisi apsisukti ir sprukti, pasodinta buvau už daug nugarų, maniau, nieko gero nebus, bet gero buvo, ir daug. Be sustojimo. Atrodo, dažniausiai čia sakomi žodžiai yra "muy bien". Su merginomis virtuviniuose pašnekesiuose aptarėme čionykščių vyrų ypatumus, tiksliau, kuo jie skiriasi nuo bent jau europiečių. Pas mus žmonės išmoksta daug šablonų. Iki blizgesio šlifuoja išmoktas figūras. Čia vyrai (teisybės dėlei turiu patikslinti, kad išbandyti yra garbesnio amžiaus milonguerai) kiekvienas yra kitoks. Kiekvienas turi savus žingsnelius, savitą kūno padėtį, savas judėjimo manieras. Visiškai teisinga sakyti, kad moterims šokti su "nestandartizuotais" vyrais yra sunkiau. Na ką galiu pasakyti, gal ir sunkiau. Bet nepalyginamai idomiau ir spalvingiau.
Šis vakaras buvo turtingas. Kas po milongos, kas po pamokos, susitikome Cachirulo milongoje. Turiu pripažinti, kad neradus visą dieną laiko grožio miegui, ir dar po intensyvios milongos, antroje milongoje neapsiėjau be degtukų akims. Kitą kartą būtinai reikės pamiegoti dieną.
Cachirulo nuvylė. Taip, žmonės tie patys kaip ir pernai, bent jau vyrai, moterų nepamenu, bet pasikeitė milongos vieta, o su vieta pasikeitė ir šis bei tas. Atsirado žmonių su džinsais, zmonių pasidarė daugiau, atsirado valgymas, akustika su aidu, kas man trukdė šokti (o gal trukdė tie degtukai akyse?). Esminės tradicijos išliko, kas neleidžia pilnai nusivilti, bet vis tik liūdna, lyg būtų kažkas negrįžtamai prarasta. Nejučia lyginu su mūsų bendruomeninės milongos likimu, kai netekome pastovios vietos, milonga juk kiek pakriko, pripažinkime.
Vieną skirtumą tarp Cachirulio ir pirmųjų dviejų aplankytų milongų noriu paminėti. Tai - "tropikalinių" tandų šokiai. Cachirulo mačiau visiškai gražiai šokamaq salsą, o ir ne viena pora matėsi skiria merengę nuo salsos. Bet negali kritikuoti ir žmonių, kurie šoka tropikalinius (nedrįstu to vadinti salsa) kaip , eee.. , kaimo vestuvėse. Jiems linksma, jiems reikia atsipalaiduoti, ką gi, "ranka nekyla" šaipytis.
Lauke čiulba keista pavasarinis paukštis, Tiesa, ne paukštis keistas, o jo giesmė. Pernai kas naktį itgi tokio klausydavau.
Labanaktryt
2011 m. spalio 8 d., šeštadienis
BA spalio 6-7
Kelionė prasidėjo nuo skrydžio vėlavimo. Vieni niekai, svarbu, kad jis įvyktų. Frankfurte kompanija po serijos sms pilnai susikomplektavo, ir jau visos trys prisėdusios kavinukėje aptarėme artimiausius tango planus. Paskui gėrėjomės pro langą didžiuliu savo lėktuvu ir fotografavomės prie įlaipinimo su tuo gražiu užrašu "Buenos Aires". Sakiau, skaityčiau ir skaityčiau tą grožį :)
Avialinijos stebina. Skrydis naktinis, galėtų leisti ramiai pamiegoti, bet kur tau, iš pradžių leidžia užmigti, paskui pažadina su sausainiukais, paskui su naktipiečiais. Hm, jeigu namie kas pažadintų 2 nakties ir pasiūlytų guliašo. Paskui pažadino Goda ir pavaišino saldainiais. Paskui dar protarpiais numigdavome, O paskui jau ir nebenorėjom miego, nes gražiai tekėjo saulė ir artėjome prie Buenos Airiu.
Buenos Aires pasitiko mus lietumi. tai nuotaikos nesugadino, kaip nesugadino ir 2 val. Bagažo laukimas. Šauniai apsirūpinusios pesais ir taxi, pasiekėme vietą, kuri artimiausias tris savaites bus mūsų namais.
O dabar turiu numigti, nes naktį laukia pirma milonga, apie ką, kaip ir kitką - vėliau.
----------
Prieš milongą, pasidavusi visuotinei panikai, nuėjau į grupinę Osvaldo ir Cocos pamoką. Atliekamas partneris po ranka pasitaikė, todėl pamokoje sudalyvavau. Tik kad neaišku liko kieno pamokoje esu :) Mokytojai bendrai visų nemokino, tai labiau panėšėjo į praktiką, kurios metu mokytojai duoda individualius patarimus šokantiems. Turi klausimų - klausk. Mano partneris, beje, puikus, dirbo gan savarankiškai, beveik sakyčiau, kad labiau buvau jo, o ne Osvaldo pamokoje :) Jei ne vienas aukso vertės Cocos patarimas man, kai kreipėmės pagalbos, kodėl blogai suprantu jo sudėtingus giros. Patarimas buvo paprastas kaip trys kapeikos - "klausykis muzikos". Paprasčiau nebūna, ir , kas nuostabu - padeda :)
------------
Milonga Lo de Celia. Pirma naktis nenuėjo veltui. Milonga tokia teisinga ir tradicinė. Garbaus amžiaus milonguerų rinkinukas, miela pažiūrėti. Ir, žinoma, pašokti. Mūsų veidai švinta :)))
Kaip niekad prisišokau "netradicinių" šokių. Šokau tropikalinius, pasadoblį, chacarera, ir netgi kažką panašaus į svingą. Smagumėlis!
Atrodo, akys jau visai merkiasi. labanakt sau sakau. 4 ryto, pats laikas numigti
Avialinijos stebina. Skrydis naktinis, galėtų leisti ramiai pamiegoti, bet kur tau, iš pradžių leidžia užmigti, paskui pažadina su sausainiukais, paskui su naktipiečiais. Hm, jeigu namie kas pažadintų 2 nakties ir pasiūlytų guliašo. Paskui pažadino Goda ir pavaišino saldainiais. Paskui dar protarpiais numigdavome, O paskui jau ir nebenorėjom miego, nes gražiai tekėjo saulė ir artėjome prie Buenos Airiu.
Buenos Aires pasitiko mus lietumi. tai nuotaikos nesugadino, kaip nesugadino ir 2 val. Bagažo laukimas. Šauniai apsirūpinusios pesais ir taxi, pasiekėme vietą, kuri artimiausias tris savaites bus mūsų namais.
O dabar turiu numigti, nes naktį laukia pirma milonga, apie ką, kaip ir kitką - vėliau.
----------
Prieš milongą, pasidavusi visuotinei panikai, nuėjau į grupinę Osvaldo ir Cocos pamoką. Atliekamas partneris po ranka pasitaikė, todėl pamokoje sudalyvavau. Tik kad neaišku liko kieno pamokoje esu :) Mokytojai bendrai visų nemokino, tai labiau panėšėjo į praktiką, kurios metu mokytojai duoda individualius patarimus šokantiems. Turi klausimų - klausk. Mano partneris, beje, puikus, dirbo gan savarankiškai, beveik sakyčiau, kad labiau buvau jo, o ne Osvaldo pamokoje :) Jei ne vienas aukso vertės Cocos patarimas man, kai kreipėmės pagalbos, kodėl blogai suprantu jo sudėtingus giros. Patarimas buvo paprastas kaip trys kapeikos - "klausykis muzikos". Paprasčiau nebūna, ir , kas nuostabu - padeda :)
------------
Milonga Lo de Celia. Pirma naktis nenuėjo veltui. Milonga tokia teisinga ir tradicinė. Garbaus amžiaus milonguerų rinkinukas, miela pažiūrėti. Ir, žinoma, pašokti. Mūsų veidai švinta :)))
Kaip niekad prisišokau "netradicinių" šokių. Šokau tropikalinius, pasadoblį, chacarera, ir netgi kažką panašaus į svingą. Smagumėlis!
Atrodo, akys jau visai merkiasi. labanakt sau sakau. 4 ryto, pats laikas numigti
2011 m. spalio 3 d., pirmadienis
Mano Buenos Aires, 2011
Yra toks rusų paprotys - prieš kelionę prisėsti.
Iki didžiosios metų kelionės man beliko vos kelios dienos, rūpesčių ir darbų begalės, bet norisi stabtelėti ir apgalvoti.
"Didžioji kelionė" - ne visai tiksliai pasakiau. Veikiau metų įvykis. Kokia jau čia kelionė. Juk važiuoju tik į vieną miestą. Na, su vienu mažyčiu nukrypimu.
Prieš išvažiuodama į Buenos Aires noriu pati sau atsakyti ko ten važiuoju ir ko ten tikiuosi.
Tikrai, kelionė, kaip besisuktum, labai brangi, turi būti stiprus motyvas. Na, motyvas atrodo, aiškus be abejonių. Tango alkis. Čia jo turiu mažai. O ir tas jausmas, milongų dvasia, niekur Europoje neradau to, ką radau Buenos Airėse. Labai noriu vėl panirti į tą nuo realybės atitrūkusį pasaulį.
Ko tikiuosi. Rasti tai, ką palikau. Noriu pamatyti tuos pačius žmones tose pačiose milongose, noriu pasijusti grįžusi. Ne atvykusi pasisvečiuoti, o Sugrįžusi. Neturiu iliuzijų, kad ten mane kas nors prisimins, tiek to, nenusipelniau to, svarbu vidinė mano pačios būsena.
Kai kas šį kartą naujo.
Važiuoju šį kartą ne viena.
Šį kartą, po ilgų dvejonių į kišenę nugulė aviabilietas vidiniam Argentinos skrydžiui. Neilgam, bet išlįsiu bent trumpai pasidairyti po Argentiną!
Kadaise, būnant Kuboje, pagalvojome, kad geras laiko ten leidimo būdas būtų naktimis šokti salsą, o dieną lankyti ispanų kalbos pamokas. Šią mintį prisiminiau dabar. Ir taip, su ispanų kalbos mokytoja jau sutarta, kasdien teks suvalgyti žinių porciją, o naktimis... Tango, ir tik tango :)
Laukiu nesulaukiu... Jau greitai
2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis
Apie kelionių šauksmą
Vakar praskrido virš mūsų didžiulis gervių būrys. Išskrendantys paukščiai visuomet man sukelia ypatingą jausmą.
Eisiu, atsinešiu lagaminą
2011 m. rugpjūčio 30 d., antradienis
Kodėl musės neina iš barščių
Trys, šešios tandos per milongą. Tikrai mažai, kai milonga iki paryčių, o žmonių begalė, vis tik festivalis. Tokio rezultato ko gero dar neturėjau.
Tikriausiai visiškai nemoku šokti.
Tikriausiai mano eksterjeras pasibaisėtinas
O galbūt esu nematoma.
Trečias variantas vargu ar tinka, nes mokestį už milongas, o ir nemažą, kad jį kur galas, iš manęs paėmė.
Lieka pirmi du. Kad ir kaip liūdna, tenka su tuo susitaikyti. Niekada Latvijoje nešokau daug. Bet kad šitaip... Atrodo, latviški tango barščiai mane išmetė. Reikia nuvažiuoti dar kur nors. Pasitikrinimui.
Bet ramybės neduoda mintis - o kodėl, kodėl moterys vis tiek eina, važiuoja į kitus miestus pasėdėti milongose. Su nenaudėle mintimi - o gal šį kartą pavyks. Kokia stipri ta tango galia, kad pasmerkiame save kelių valandų knapsėjimui atmerktomis akimis, su priverstine šypsena, o kaipgi, sėdėsi surūgus, tai jau tikrai niekas nepakvies. Sėdime dėl tos vienos kitos tandos. Tiesa, kartais ji gali būti ir viena vienintelė, bet tooookia... po kurios ramiai galima kulniuoti namo.
Ir dar galvoju, kaip negalima pasitikėti įspūdžiais. Jie gali būti tokie skirtingi! Labai priklausomi nuo to, kaip pavyko pasišokti. Kas man iš to, kad festivalyje galbūt buvo gerų šokėjų. Man nuo to festivalis ne geresnis. Man jis geras tiek, kiek daug ir kiek gerai gavau pašokti pati. Paklausite manęs, ar geras buvo Jūrmalos festivalis, deja, atsakysiu, kad prastas. Geriau klauskite kitų, tikrai daug gero išgirsite. Objektyviai vertinti gali tik tas, kas neturi šokio troškimo. Organizacijos sklandumą, programos tinklelį, patalpas, DJ, ir t.t. Galiu parašyti puikų pažymį Jūrmalai už visa tai. Bet vis tiek galų gale sugrįžti prie to paties nepašokimo jausmo. Grįžau iš festivalio visiškai alkana.
Nors gražių įspūdžių vis tiek parsivežiau. Žinojau įš anksto, kad jie bus. Tai mūsų lietuviška tango šeima. Vien dėl puikios kompanijos verta buvo važiuoti. Dėl rytinių pomilonginių pasisėdėjimų. Dėl to juoko, kurio buvo tiek daug. Dėl nenoro eiti miegoti, nes taip gera kartu.
Ir vis tik. Gal reikia lipti iš tų barščių. Jei kas nors sulaikys mane bevažiuojančią į milongą Latvijoje, būsiu dėkinga. O gal ne tik Latvijoje. Kaip jau sakiau, reikia prasitestuoti. Šen bei ten. Ir, kas žino, gal jau laikas į tangopensiją?
Tikriausiai visiškai nemoku šokti.
Tikriausiai mano eksterjeras pasibaisėtinas
O galbūt esu nematoma.
Trečias variantas vargu ar tinka, nes mokestį už milongas, o ir nemažą, kad jį kur galas, iš manęs paėmė.
Lieka pirmi du. Kad ir kaip liūdna, tenka su tuo susitaikyti. Niekada Latvijoje nešokau daug. Bet kad šitaip... Atrodo, latviški tango barščiai mane išmetė. Reikia nuvažiuoti dar kur nors. Pasitikrinimui.
Bet ramybės neduoda mintis - o kodėl, kodėl moterys vis tiek eina, važiuoja į kitus miestus pasėdėti milongose. Su nenaudėle mintimi - o gal šį kartą pavyks. Kokia stipri ta tango galia, kad pasmerkiame save kelių valandų knapsėjimui atmerktomis akimis, su priverstine šypsena, o kaipgi, sėdėsi surūgus, tai jau tikrai niekas nepakvies. Sėdime dėl tos vienos kitos tandos. Tiesa, kartais ji gali būti ir viena vienintelė, bet tooookia... po kurios ramiai galima kulniuoti namo.
Ir dar galvoju, kaip negalima pasitikėti įspūdžiais. Jie gali būti tokie skirtingi! Labai priklausomi nuo to, kaip pavyko pasišokti. Kas man iš to, kad festivalyje galbūt buvo gerų šokėjų. Man nuo to festivalis ne geresnis. Man jis geras tiek, kiek daug ir kiek gerai gavau pašokti pati. Paklausite manęs, ar geras buvo Jūrmalos festivalis, deja, atsakysiu, kad prastas. Geriau klauskite kitų, tikrai daug gero išgirsite. Objektyviai vertinti gali tik tas, kas neturi šokio troškimo. Organizacijos sklandumą, programos tinklelį, patalpas, DJ, ir t.t. Galiu parašyti puikų pažymį Jūrmalai už visa tai. Bet vis tiek galų gale sugrįžti prie to paties nepašokimo jausmo. Grįžau iš festivalio visiškai alkana.
Nors gražių įspūdžių vis tiek parsivežiau. Žinojau įš anksto, kad jie bus. Tai mūsų lietuviška tango šeima. Vien dėl puikios kompanijos verta buvo važiuoti. Dėl rytinių pomilonginių pasisėdėjimų. Dėl to juoko, kurio buvo tiek daug. Dėl nenoro eiti miegoti, nes taip gera kartu.
Ir vis tik. Gal reikia lipti iš tų barščių. Jei kas nors sulaikys mane bevažiuojančią į milongą Latvijoje, būsiu dėkinga. O gal ne tik Latvijoje. Kaip jau sakiau, reikia prasitestuoti. Šen bei ten. Ir, kas žino, gal jau laikas į tangopensiją?
2011 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis
Namai
Penktadienį įpusėjus milongai už lango pasirodė Rimantas. Su lagaminu. Tiesiai iš oro uosto - į milongą. Paprastai iš kelionių ir klajonių žmogus pirmiausia grįžta namo.
Jau įprasta tapo keliaujant aplankyti vietines milongas. Kaip netango žmonėms paaiškinam - "nekyla klausimo, ką veikti vakare". Įsivaizduoju, kad žemės rutulys nusagstytas tokiomis tango bazėmis, kur tango žmogus gali užsukti ir patenkinti savo tango poreikį. Kaip kad automobilis užsuka į degalinę kuro užsipilti. Man tai daugiau negu žinojimas ką veikti vakare. Tai toks saugumo jausmas, kai bet kur nuvykęs nesijauti svetimas, jei tik surandi milongą, tai yra žmones, kurie tave supras be žodžių, ir tu juos suprasi, ir be didesnių įžangų žinosi kaip elgtis ir kas ką reiškia.
O yra ir sava milonga, milonga ten, kur gyveni. Namų milonga. Vieta, kur norisi grįžti. Rimantas su lagaminu priminė man tai. Sava milonga gali turėti trūkumų, visada juk rasi dėl ko pakritikuoti ar padejuoti, bet čia man gera šokti, čia yra žmonės, su kuriais gera leisti laiką, tai vieta ir laikas, kur gali pamiršti visus rūpesčius, kur kaip ranka nuima savaitės darbo nuovargį. Man gera po apsilankymų svečiose milongose sugrįžti į savają vilnietišką.
Viliuosi, gal ne tik man, jei jau žmonės po kelionės pirmiausia skuba į savo gimtą milongą. Kaip namo.
------------
Jau įprasta tapo keliaujant aplankyti vietines milongas. Kaip netango žmonėms paaiškinam - "nekyla klausimo, ką veikti vakare". Įsivaizduoju, kad žemės rutulys nusagstytas tokiomis tango bazėmis, kur tango žmogus gali užsukti ir patenkinti savo tango poreikį. Kaip kad automobilis užsuka į degalinę kuro užsipilti. Man tai daugiau negu žinojimas ką veikti vakare. Tai toks saugumo jausmas, kai bet kur nuvykęs nesijauti svetimas, jei tik surandi milongą, tai yra žmones, kurie tave supras be žodžių, ir tu juos suprasi, ir be didesnių įžangų žinosi kaip elgtis ir kas ką reiškia.
O yra ir sava milonga, milonga ten, kur gyveni. Namų milonga. Vieta, kur norisi grįžti. Rimantas su lagaminu priminė man tai. Sava milonga gali turėti trūkumų, visada juk rasi dėl ko pakritikuoti ar padejuoti, bet čia man gera šokti, čia yra žmonės, su kuriais gera leisti laiką, tai vieta ir laikas, kur gali pamiršti visus rūpesčius, kur kaip ranka nuima savaitės darbo nuovargį. Man gera po apsilankymų svečiose milongose sugrįžti į savają vilnietišką.
Viliuosi, gal ne tik man, jei jau žmonės po kelionės pirmiausia skuba į savo gimtą milongą. Kaip namo.
------------
2011 m. liepos 25 d., pirmadienis
Pirmas Talino blynas
Nepavadinčiau jo prisvilusiu. Geras komandinis darbas, sklandus vyksmas. Kai kam gali pasirodyti, kad nieko čia ypatingo, viskas savaime suprantama, bet žinau, kas už to paprastumo slypi. Ir jei nėra nieko kas erzina, stabdo ar iš viso nevyksta, tai nereiškia, kad taip yra savaime. Tai reiškia, kad apie visas smulkmenas pagalvota ir pasistengta, kad viskas būtų gerai.
Malonu kad ir, pavyzdžiui, iš lentų nutiesti takeliai atviro oro milongoje. Kad damų kulniukai nesmigtų į žemę pastarosioms sumanius nubidzenti iki baro, laužo ar jūros. Beje, ta vieta labai jau graži - jūra, miesto žibriai anapus įlankos, įspūdingas dangus ir... visai nedaug uodų :) Jei dar būtų užtekę proto pasiimti pikniko kilimėlį, būtų buvę visai gerai.
Apėmė pavydas dėl fakto, kad taliniečiai turi puikių salių (o gal ir mes turime, tik nežinom kur ieškoti?). Šeštadienio milonga - puikioje salėje, kurios gėriui deguto šaukštą drėbtelėjo prasta akustika, sugadinusi visą garsą.
Grojo puikus orkestras. Tiesa, penktadienį, kol jis buvo trio, sakyčiau slopino milongos energiją - kažkoks nevežantis. Bet šeštadienį, kai sąstatą papildė dar trys muzikantai, suskambėjo žymiai pilniau. Ir vis tiek pasilieku prie nuomonės, kad šokti geriau pagal tam atrinktus gabalus, o iš gyvo orkestro tikėtis išskirtinai tik šokių muzikos na nėra ko, nėra... Užtai šaunuoliai estai bent pabandę atskirti laiko dalį tik koncertui.
Pradėjau galvoti, kad visai nieko būtų, jei renginio dalis su gyva muzika, mokytojų pasirodymais ir aplodismentais organizatoriams galėtų būti kaip atskiras renginukas, kada nors dieną ar pavakariais, ne kartu su milonga. Bo kol visas šis grožis įvyko, pajutau šaknį į kėdę beleidžianti, apsvaigusi nuo gražios orkestro muzikos, jau ir malonus žiovuliukas apėmė ir toks ramus jausmas - va, tuoj baigsis, ir eisu namo miegoti. Bet reikia rasti jėgų atsibusti iš sąstingio (o tai apie 12-1 va. nakties) ir perjungti pavarą milongai.
Vieną tikrą papeikimą organozatoriams vis tik sugalvojau. ŠVIESOS! Ir kam reikia prigesinti šviesas? Suprantu, kai nėra apšvietimo iš principo, bet kai užgesinamos esančios puikiauios lempos... Apie kokį žvilgsnių gaudymą tokiomis sąlygomis galima kalbėti?
Pradedu mokytojus vertinti ir pagal tai, kiek jie bendrauja su "tauta". Būna visaip. Deja, šio festivalio mokytojai išskirtinai laikėsi "elito" pozicijos. Kaži, ar gali tokį elgesį bent kiek koreguoti organizatoriai? Mes, vilniečiai, jau įpratome artimiau bendrauti su atvažiuojančiais mokytojais, gal čia padeda ir "užklasinė" veikla baruose bei tangiečių namuose? :)))
Na ir nusibambėjau. Bet juk teisybė. Kad ir nuoširdžiai ir gerai viskas padaryta, bet vis tiek tai šabloninis formatas - pamokos + milongos su pasirodymais. Bet turbūt daugumai to reikia.
Nors man tereikia pašokti, kuo geriau ir pageidautina kuo daugiau.
Grįžau pašokusi. Ir atšviežėjusia dūšia. Maždaug kaip perkrautas kompiuteris.
Iki kito karto.
--------------------
Malonu kad ir, pavyzdžiui, iš lentų nutiesti takeliai atviro oro milongoje. Kad damų kulniukai nesmigtų į žemę pastarosioms sumanius nubidzenti iki baro, laužo ar jūros. Beje, ta vieta labai jau graži - jūra, miesto žibriai anapus įlankos, įspūdingas dangus ir... visai nedaug uodų :) Jei dar būtų užtekę proto pasiimti pikniko kilimėlį, būtų buvę visai gerai.
Apėmė pavydas dėl fakto, kad taliniečiai turi puikių salių (o gal ir mes turime, tik nežinom kur ieškoti?). Šeštadienio milonga - puikioje salėje, kurios gėriui deguto šaukštą drėbtelėjo prasta akustika, sugadinusi visą garsą.
Grojo puikus orkestras. Tiesa, penktadienį, kol jis buvo trio, sakyčiau slopino milongos energiją - kažkoks nevežantis. Bet šeštadienį, kai sąstatą papildė dar trys muzikantai, suskambėjo žymiai pilniau. Ir vis tiek pasilieku prie nuomonės, kad šokti geriau pagal tam atrinktus gabalus, o iš gyvo orkestro tikėtis išskirtinai tik šokių muzikos na nėra ko, nėra... Užtai šaunuoliai estai bent pabandę atskirti laiko dalį tik koncertui.
Pradėjau galvoti, kad visai nieko būtų, jei renginio dalis su gyva muzika, mokytojų pasirodymais ir aplodismentais organizatoriams galėtų būti kaip atskiras renginukas, kada nors dieną ar pavakariais, ne kartu su milonga. Bo kol visas šis grožis įvyko, pajutau šaknį į kėdę beleidžianti, apsvaigusi nuo gražios orkestro muzikos, jau ir malonus žiovuliukas apėmė ir toks ramus jausmas - va, tuoj baigsis, ir eisu namo miegoti. Bet reikia rasti jėgų atsibusti iš sąstingio (o tai apie 12-1 va. nakties) ir perjungti pavarą milongai.
Vieną tikrą papeikimą organozatoriams vis tik sugalvojau. ŠVIESOS! Ir kam reikia prigesinti šviesas? Suprantu, kai nėra apšvietimo iš principo, bet kai užgesinamos esančios puikiauios lempos... Apie kokį žvilgsnių gaudymą tokiomis sąlygomis galima kalbėti?
Pradedu mokytojus vertinti ir pagal tai, kiek jie bendrauja su "tauta". Būna visaip. Deja, šio festivalio mokytojai išskirtinai laikėsi "elito" pozicijos. Kaži, ar gali tokį elgesį bent kiek koreguoti organizatoriai? Mes, vilniečiai, jau įpratome artimiau bendrauti su atvažiuojančiais mokytojais, gal čia padeda ir "užklasinė" veikla baruose bei tangiečių namuose? :)))
Na ir nusibambėjau. Bet juk teisybė. Kad ir nuoširdžiai ir gerai viskas padaryta, bet vis tiek tai šabloninis formatas - pamokos + milongos su pasirodymais. Bet turbūt daugumai to reikia.
Nors man tereikia pašokti, kuo geriau ir pageidautina kuo daugiau.
Grįžau pašokusi. Ir atšviežėjusia dūšia. Maždaug kaip perkrautas kompiuteris.
Iki kito karto.
--------------------
2011 m. liepos 16 d., šeštadienis
Tolima šalis
Seniai seniai trys Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija - buvome vadinamos sesėmis. Dabar - vis rečiau.
Tango prasme su latviais vis tiktai labai aktyviai broliaujamės, tiesa, labiau seseriaujamės... O Estija tapo mums tolima šalimi. Labai nedaug estų užklysta pas mus, o apie mūsų keliones pas estus nėra net ką pasakyti. Na taip, aišku dėl ko, tango pas juos labai nedaug, taigi nėra dėl ko ir važiuoti. Ir vis tik pastebiu, kad štai į Rygą mūsiškiai važiuoja, galima sakyti, jau autopilotu, tereikia vos užsiminti apie ten vykstantį renginį, o žinia apie renginį Taline - kaip nuo žąsies vanduo, net atvykstanti žvaigždė atrodo nedaro įspūdžio, o žiū dar prieš keletą metų pamatyti gyvai seną milonguerą iš BsAs atrodė misija neįgyvendinama.
Todėl laukiu Talino tango festivalio, pirmo, ir kaip jie sako, galbūt paskutinio. Reikia nuvažiuoti ir pasmalsauti.
Gera važiuoti be didesnių lūkesčių. Nebus dėl ko nusivilti.
Nemėgstu, kai festivalinėse milongose groja gyva muzika, nes ji dažniausiai būna nešokama, bet žmonės vis tiek šoka. Sudėjus į krūvą orkestrus su nešokama muzika ir mokytojų pasirodymus, laiko žmoniškam pasišokimui lieka gal ir ne per mažai, bet jis išskaidytas ir po tokios milongos taip ir lieki nespėjęs pagauti šokio jausmo.
Taline milongos pertraukimų bus apstu. O gal ir gerai. Kai nesitiki gero pasišokimo iš principo (tango bendruomenė pas juos labai negausi ir beveik moteriška, o svečių neaišku kiek bus), galima tiesiog pasiklausyti koncerto ir paplepėti su senais ir naujais pažįstamais. Reikia sau įsikalti į galvą, kad tango - visų pirma muzika.
Na, žiūrėsim, kaip pasiseks pirma tango kelionė į Taliną.
------------------------------
Tango prasme su latviais vis tiktai labai aktyviai broliaujamės, tiesa, labiau seseriaujamės... O Estija tapo mums tolima šalimi. Labai nedaug estų užklysta pas mus, o apie mūsų keliones pas estus nėra net ką pasakyti. Na taip, aišku dėl ko, tango pas juos labai nedaug, taigi nėra dėl ko ir važiuoti. Ir vis tik pastebiu, kad štai į Rygą mūsiškiai važiuoja, galima sakyti, jau autopilotu, tereikia vos užsiminti apie ten vykstantį renginį, o žinia apie renginį Taline - kaip nuo žąsies vanduo, net atvykstanti žvaigždė atrodo nedaro įspūdžio, o žiū dar prieš keletą metų pamatyti gyvai seną milonguerą iš BsAs atrodė misija neįgyvendinama.
Todėl laukiu Talino tango festivalio, pirmo, ir kaip jie sako, galbūt paskutinio. Reikia nuvažiuoti ir pasmalsauti.
Gera važiuoti be didesnių lūkesčių. Nebus dėl ko nusivilti.
Nemėgstu, kai festivalinėse milongose groja gyva muzika, nes ji dažniausiai būna nešokama, bet žmonės vis tiek šoka. Sudėjus į krūvą orkestrus su nešokama muzika ir mokytojų pasirodymus, laiko žmoniškam pasišokimui lieka gal ir ne per mažai, bet jis išskaidytas ir po tokios milongos taip ir lieki nespėjęs pagauti šokio jausmo.
Taline milongos pertraukimų bus apstu. O gal ir gerai. Kai nesitiki gero pasišokimo iš principo (tango bendruomenė pas juos labai negausi ir beveik moteriška, o svečių neaišku kiek bus), galima tiesiog pasiklausyti koncerto ir paplepėti su senais ir naujais pažįstamais. Reikia sau įsikalti į galvą, kad tango - visų pirma muzika.
Na, žiūrėsim, kaip pasiseks pirma tango kelionė į Taliną.
------------------------------
2011 m. liepos 13 d., trečiadienis
Aukštyn kojom
Ar įmanoma atkurti milongų aukso amžiaus atmosferą?
Istorija byloja, kad anuomet vyrų ir moterų santykis Argentinoje buvo toks, kad milongose moterims tikrai buvo aukso amžius.
Dabar gi viskas aukštyn kojom. Pati demografinė situacija tiek pas mus, tiek pas netolimus kaimynus darosi tokia, kad plunksnas kedenti tenka jau moterims. Milongos dūsta nuo ne tik puikiai atrodančių, bet ir puikiai šokančių damų. Nežinau kaip jaučiasi vyrai, pastebintys tą jūrą viltingų žvilgsnių - "pakviesk mane". Žinau kaip jaučiuosi aš, kai tenka "sėdėti eilėje", kai taip besėdint ir žvilgsnis apsiblausia, ir - deja deja- net žiovulys užplūsta... Stop! Čia turiu nenutylėti savo simpatijos mūsų mažytei milongai, pas mus tikrai ne blogiausia padėtis, nežinia ar keista, bet dažnai savo gimtojoje vis dar kuklia vadinamoje milongoje pasišoku daugiau nei festivaliuose. Paradoksas? Gal...
Gal nelabai suklysiu pasidžiaugdma mūsų vilnietišku vyriškuoju ešalonu, na nelabai gausiu, bet kokybišku, ech, džiaugiuosi, kad visuotinėje krepšinio isterijoje yra pas mus vyrų, mylinčių tango.
Tiesa, tai kaip su ta atmosfera? Ar tik nebus čia simetrijos? Kadaise trūko moterų, dabar trūksta vyrų. Bet tai tik pas mus, Lietuvos apylinkėse. BsAs, o gal ir ne tik, abipusė harmonija. Ir galvoju, kad milongos dvasią kuria pirmiausia muzika ir žmonės, kurie ją myli, o jau visos simetrijos ir asimetrijos - tai tik "razinkėlės", kiekvienam laikmečiui savos ir nepakartojamos
Laukiu penktadienio. Kas ten bebūtų buve kadaise, džiaugiuosi mūsų mažyčiu aukso amžiumi. Čia ir dabar, tuo, ką turime gražaus.
Istorija byloja, kad anuomet vyrų ir moterų santykis Argentinoje buvo toks, kad milongose moterims tikrai buvo aukso amžius.
Dabar gi viskas aukštyn kojom. Pati demografinė situacija tiek pas mus, tiek pas netolimus kaimynus darosi tokia, kad plunksnas kedenti tenka jau moterims. Milongos dūsta nuo ne tik puikiai atrodančių, bet ir puikiai šokančių damų. Nežinau kaip jaučiasi vyrai, pastebintys tą jūrą viltingų žvilgsnių - "pakviesk mane". Žinau kaip jaučiuosi aš, kai tenka "sėdėti eilėje", kai taip besėdint ir žvilgsnis apsiblausia, ir - deja deja- net žiovulys užplūsta... Stop! Čia turiu nenutylėti savo simpatijos mūsų mažytei milongai, pas mus tikrai ne blogiausia padėtis, nežinia ar keista, bet dažnai savo gimtojoje vis dar kuklia vadinamoje milongoje pasišoku daugiau nei festivaliuose. Paradoksas? Gal...
Gal nelabai suklysiu pasidžiaugdma mūsų vilnietišku vyriškuoju ešalonu, na nelabai gausiu, bet kokybišku, ech, džiaugiuosi, kad visuotinėje krepšinio isterijoje yra pas mus vyrų, mylinčių tango.
Tiesa, tai kaip su ta atmosfera? Ar tik nebus čia simetrijos? Kadaise trūko moterų, dabar trūksta vyrų. Bet tai tik pas mus, Lietuvos apylinkėse. BsAs, o gal ir ne tik, abipusė harmonija. Ir galvoju, kad milongos dvasią kuria pirmiausia muzika ir žmonės, kurie ją myli, o jau visos simetrijos ir asimetrijos - tai tik "razinkėlės", kiekvienam laikmečiui savos ir nepakartojamos
Laukiu penktadienio. Kas ten bebūtų buve kadaise, džiaugiuosi mūsų mažyčiu aukso amžiumi. Čia ir dabar, tuo, ką turime gražaus.
2011 m. liepos 10 d., sekmadienis
Apsigyvenau
Apsigyvenau šičia. Neaišku ko, bet matyt prireikė.
Gal dėl to, kad galvą kartais užkemša įvairios tango mintys, tango įspūdžiai, ir tai reikia kažkur padėti.
Gal dėl to, kad kartais pagaunu save gyvenat nuo penktadienio iki penktadienio, t.y. nuo milongos iki milongos. Arba nuo rudens iki rudens...
Gal dėl to, kad galvą kartais užkemša įvairios tango mintys, tango įspūdžiai, ir tai reikia kažkur padėti.
Gal dėl to, kad kartais pagaunu save gyvenat nuo penktadienio iki penktadienio, t.y. nuo milongos iki milongos. Arba nuo rudens iki rudens...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)