Seniai seniai trys Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija - buvome vadinamos sesėmis. Dabar - vis rečiau.
Tango prasme su latviais vis tiktai labai aktyviai broliaujamės, tiesa, labiau seseriaujamės... O Estija tapo mums tolima šalimi. Labai nedaug estų užklysta pas mus, o apie mūsų keliones pas estus nėra net ką pasakyti. Na taip, aišku dėl ko, tango pas juos labai nedaug, taigi nėra dėl ko ir važiuoti. Ir vis tik pastebiu, kad štai į Rygą mūsiškiai važiuoja, galima sakyti, jau autopilotu, tereikia vos užsiminti apie ten vykstantį renginį, o žinia apie renginį Taline - kaip nuo žąsies vanduo, net atvykstanti žvaigždė atrodo nedaro įspūdžio, o žiū dar prieš keletą metų pamatyti gyvai seną milonguerą iš BsAs atrodė misija neįgyvendinama.
Todėl laukiu Talino tango festivalio, pirmo, ir kaip jie sako, galbūt paskutinio. Reikia nuvažiuoti ir pasmalsauti.
Gera važiuoti be didesnių lūkesčių. Nebus dėl ko nusivilti.
Nemėgstu, kai festivalinėse milongose groja gyva muzika, nes ji dažniausiai būna nešokama, bet žmonės vis tiek šoka. Sudėjus į krūvą orkestrus su nešokama muzika ir mokytojų pasirodymus, laiko žmoniškam pasišokimui lieka gal ir ne per mažai, bet jis išskaidytas ir po tokios milongos taip ir lieki nespėjęs pagauti šokio jausmo.
Taline milongos pertraukimų bus apstu. O gal ir gerai. Kai nesitiki gero pasišokimo iš principo (tango bendruomenė pas juos labai negausi ir beveik moteriška, o svečių neaišku kiek bus), galima tiesiog pasiklausyti koncerto ir paplepėti su senais ir naujais pažįstamais. Reikia sau įsikalti į galvą, kad tango - visų pirma muzika.
Na, žiūrėsim, kaip pasiseks pirma tango kelionė į Taliną.
------------------------------
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą