2024 m. balandžio 28 d., sekmadienis

Nr.22 Famosa

 Atėjusi į milongą Abasto viešbutyje, pasisakiau, kad turiu „reserva“ Ramonos vardu. A, na taip, sako, esi famosa. Pasodino prie garbių moterų stalo, šalia – garbių vyrų stalas. Kas iš to, nepaisant to, kad šokti kaip ir gaunasi, bet ta žmonių gausa ir sugrūsti stalai bei kėdės, chaosas pribaigia mane. Kada nors čia dar ateisiu, bet jau tik kada nors tolokoje perspektyvoje. Kol kas šeštadienį paskiriu sau poilsio diena.

Anoka čia gudrybė būti žinomu siauruose BA tango sluoksniuose. Pereičiau į kitą „burbulą“, būčiau niekas. Tiesa, vis tik nuėjus į kiek kitą, nors ir persikertantį su manuoju, burbulą, snobų vertinamą Rodriguez milongą, netikėtai esu pasodinama labai gerai su dideliu dėmesiu ir pagarba. Kas čia dabar, gal išties famosa, kiek daugiau nei pati manau apie save?

------

Argentina pasitiko naujomis, stipriai pakilusiomis kainomis. Nebuvo netikėta, jau žinojau kas laukia. Belieka savu kailiu patyrus, konstatuoti – Argentina jau tokia pat brangi šalis, kaip ir Lietuva bei daugelis kitų šalių. Apmaudu, bet ką padarysi, norisi palinkėti šiai gražiai šaliai klestinčios ateities. Man tai lyg ir nieko baisaus, na, dabar viskas kainuoja kaip LT, gal net brangiau, bet nėra dramatiškau skaudu, tik apmaudu pasibaigus piguvos rojui. Liūdna vietiniams žmonėms, kurių atlyginimai nekyla taip, kaip kainos. Neperdedant – skurdas čia labai daug kam žvelgia į akis.  Antra vertus, gausi pašalpinių, nenorinčių dirbti, armija bei verslininkų, nerandančių gerų darbuotojų, gausa irgi kelia nuostabą.  Ech, laikau už tave kumščius, Argentina!

Šios eilinės kelionės į BA išvakarėse akis užkliuvo už vieno pažįstamo argentiniečio nerimastingo įrašo, po kurio sekė ilga diskusija. Nerimo ir nuostabos objektas – kaip jis rašė, masinis paplitimas šokimo milongose „pagal kontraktą“, t.y. su taxidanceriais. Lyg ir nieko naujo, man tik krito į akį teisingas pastebėjimas: tai slopina milongos žavesį, kuriamą būtent žvilgsnių žaidimais, jauduliais „žiūri/nežiūri/myli/nemyli“. Milonga tam tikra prasme eina virsmo į treniruočių aikštelę link. Panašiai atsiliepė šia tema senas bičiulis, su dideliu malonumu duodantis pamokas už pinigus, ir nors pinigų labai reikia, sako – niekada nešoks tik už pinigus. Mes su drauge pritarėm – negalim šokti su vyru, kuris šoktų su mumis tik todėl, kad sumokėjom. Regis, paprasta kaip trys kapeikos, norim, kad vyras tiesiog norėtų su mumis šokti. Bet matyt ne visos ir visi taip galvoja. Na, ir nesmerkiu. Žiūrėjau kartą į su taxidanceriu šokančią pažįstamą užsienietę. Ji atrodė tokia laiminga! O ir vyrukas ne kažkoks nepatenkintas. Abu gauna tai, ko kiekvienam trūksta. Gal ir liūdna , tiek vienam, tiek kitam, bet tango glėbys bent trumpam laiko tarpui suteikia tą džiaugsmo iliuziją Nejučiom palyginu su vyrais, už pinigus perkančius moterų „meilę“. Ne tas pats, o bet tačiau... Tango – subtilus graudus dalykas.

Kažkas šoka už pinigus. Kažkas ateina į milongą už vargiai sukrapšytus grašius, visą milongą dehidratuojant, nes neišgali nusipirkti vandens. Kažką geradariai organizatoriai įsileidžia už dyką. Bet visus vienija tas pats – toms kelioms valandoms pamiršti rūpesčius, bėdas, šypsotis ir juoktis, dalintis jaukiais apsikabinimais.

Beje, bent jau savo burbule nepastebėjau, kad „kontraktinių“ porų būtų padaugėję. Gal net mažiau. Matyt, priklauso nuo vietos ir laiko. Bet taip, milongose  moterų stipriai daugiau, kartais kone dvigubai. O paklausa netrunka sugeneruoti pasiūlą. Pora pažįstamų užsieniečių krykštaudamos gyrė kažkokias tango pamokas „moterų technikai“, po kurių – praktika su taxi danceriais. Na taip ir įsivaizduoju: armija gerai pasirengusių vyrukų pasiraitoję rankoves laukia starto šokių aikštelėje... Nuskambėjau pati sau kiek ironiškai, bet iš tiesų tai nesmerku. Juk tai tik technikos lavinimas...  Plius dar moteriškės lieka laimingos, manau, ne vien dėl technikos.

Infliacijos atspindys: dėdė, labai geras šokėjas, kuris visuomet milongoje pasistatydavo vyno butelį, dabar jau perka mažesnį butelį. Laimė, sakyčiau, kad vis dar perka. Antra vertus, nebūtinai čia pinigai kalti. Jei kas, kaip sako klasika, ieškokite moters. O dėdė įsigijo moterį, tokią valdingą energingą moteriškutę. Gal jos įtakoje tas butelys sumažėjo? Dėdė, ir taip jau buvęs ramybės įsikūnijimas, dabar išvis daržove tapo, jo dama kartais pati tiesiog prieina prie jo ir pasiima šokti, išsirauna kaip ridikėlį. Su kuo dar galima jam pašokti, irgi matyt ji parikiuoja.

Vyrai, įsigiję moterį, man kone mirę. Deja, tenka išbraukti iš sąrašo. Nors kartais jų vėlės maloniai pakutena jausmus kažkur iš anapus. Žiū, tai bučkį duoda, pasisveikinant, tai akutėmis žybteli prašokdami pro šalį, lyg pasiųsdami žinutę, jog nepamiršo. Pašokti su šiais labai jau retai nutinka, o su kai kuriais ir nebeįmanoma.

Įdomūs padarai tie vyrai. Kartą prie manęs pasodino ženkliai jaunesnę, o dar ir azijietiško gymio moterį su gerais išoriniais parametrais, kas jai pačiai matyt labai kelia savivertę. Ne, ji nebuvo pasipūtėlė, mes labai draugiškai bendravome. Bet jai natūralu buvo galvoti, kad tai ją vyrai kviečia. Paprastai greta viena kitos sėdinčios moterys, kai nėra tiksliai aišku kurią kvietė, pasitaria tarpusavyje ir laikosi šventos taisyklės – laukti, kol vyras arčiau prieis. O šioji buvo iš tų, kurios  nenumato kito varianto, kaip tik kvietimas jai. Taip „nuskynė“ visą seriją mane kvietusių kavalierių. Laimė, nepritekliaus tada neturėjau, tai be širdgėlos susitaikiau su tais praradimais.

Kitą kartą turėjau kaimynę – naują pažįstamą, atėjusią su vyru, sėdėjo jie atskirai. Vienai tandai susilinkčiojau su jos vyru. Jam prieinant, žmonelė užtikrintai stryktelėjo iš vietos, o jis ramiai ją pasodino, paaiškinęs, kad atėjo manęs, o ne jos. Na ką, žodžiu taip, jei sava motera, tai galima pasodinti (juk niekur nedings), bet jei netyčia į sterblę krenta gražesnio įpakavimo šokėja, tai griebia ją, o ne tą, su kuria sudarytas akių kontraktas. Oi jūs, patinai... Tik nesakykit, kad nemandagu būtų pasodinti tą strykelėjusią. Kai kurie, tiesa, turi valios atsispirti pagundai ir nemeta kelio dėl takelio.

Personažai.

*Elba. Keliskart sodino mane prie garbaus amžiaus milongueros. Susidraugavom. Milongose  ji praktiškai nešoka. Ne, ji nėra bloga ar negerbiama šokėja (Yotube šmėžuoja įrašai su jos šokimu). Bet ateina, būna ilgai, užkandžiauja, geria arbatą, bendrauja su kaimynėmis, stebi šokančius. Yra viena iš Lo de Celia klubo „veidų“. Tai primena man, kad milonga – tai ne tik sušokti žingsniai. Tai – ištisas slėpiningas gyvenimas. Elba sakė šokanti nuo 12 metų. Išmoko šokdama su broliu. Džiaugiuosi susipažinus.

*Yra viena nematanti šokėja. Čia ir pamatai, kad milonga – tai šeima. Vyrai rūpestingai ją šokdina, po tandos palydi iki jos sėdėjimo vietos. Ji nesijaučia vieniša, o pilnai mėgaujasi milonga!

*Visi milongų padavėjai yra dalis milongos gyvenimo. Visi daugiau ar mažiau mieli ir draugiški.  Negaliu nemylėti vienos iš jų. Lo de Celia klube kai sėdžiu jos aptarnaujamoje zonoje, nebežinau verkti ar juoktis, bet pykti na niekaip neišeina. Nemenkų apimčių padavėja pūškuodama stengiasi, skuba kiek leidžia jai jos kūnas, o žmonių aptarnauti reikia daug, tad veikti tikrai yra ką. Kartais visai džiūti pradedu nesulaukdma savo vandens. O kartais, net nepaprašyta ji man atneša vandenį. Atsimena, kad aš paprastai prašau negazuoto vandens! Ir kaip gali nemylėti padavėjos, kuri pastebi, kada atėjai ir žino ko norėsi.  Nesvarbu kad kitą kartą ir valanda gali praeiti kol užsisakai ir dar sulauki.

*Senjoras su tarškyne. Kartą, dar ankstesniais metais, važiuojant į milongą metro atkreipiau dėmesį į senjorą su skrybėle ir kaklaskare. Labai senamadiškas. Rankose buvo batų maišelis, tai nesunkiai atspėjau, kad važiuoja ten pat, kur ir aš. Laikas eina, bet senjoras vis dar išlaiko tą senamadišką kaklaskarišką skrybėlėtą įvaizdį. O dabar dar sugalvojo ir „atmosferą“ milongose kurti, kartais atsineša tarškynę ir pasitaikius tinkam momentui (paprastai sakant kalbas ar grojant gimtadienio dainelę), suka ją, įsivaizduodamas, kad taip labai linksma. Panašiai kaip kadaise kitas dėdė, per Pugliese tandą šūkavęs „bien, papá!“.

 

Kaskart atvykstant aplankantis nerimas, kaip čia su tuo tango, gal jau vysta, nyksta, ir vėl nesunkiai išgaravo kaip dūmas. Vėl gavau sodrią porciją gražių emocijų, nepamirštamų tandų, susitikimų su draugais, ir vėl paliksiu čia dalelę savo širdies.   

2023 m. gruodžio 5 d., antradienis

p.s po Nr.21 ir paskutiniai atodūsiai

 Jau gįžau į Lietuvą. Įsispraudžiau į šiltas kojines, už lango boluojant sniegui, ir ką – man patinka. Jauku čia. Myliu ir žiemą.

Apmąstau kas buvo ir, svarbiausia šio visuotinio vojažo laikmečiu, ką galima pasakyti tiems, kas galvoja apie kelionę į BA.

Viena nauja sutikta užsienietė, beje, ukrainietė iš JAV, pasakė:  kaskart sakau sau, kad jau užteks, bet kaskart grįžtu.

Kad užteks, aš sau nesakau, ir nuolat grįžtu be svarstymų, bet tiesa ta, kad kaskart atvykus kažko įprasto mielo neberandi, kas liūdina, bet atsiranda kažkas, kas palaiko tą varikliuką, skatinantį atvykti vėl ir vėl. Visuomet sakau – tango gyvas tik todėl, kad sugeba mutuoti. Jei mes, gyvieji stebėtojai to tango vyksmo, nesugebam mutuoti kartu, tai mūsų problema, ne tango.

Taigi, ką pasakyčiau tiems, kas jau kurį laiką šoka, ir jaučia aplankant mintį, kad reiktų į BA?

Pirmas dalykas – ispanų kalba. Kodėl, tai aišku, nepamokslausiu. Tiesiog. Paskaičiuokit, ką gautumėt nemokėdami kalbos ir ką – mokėdami bent truputį. Žinoma, jei atvykti ketinate tik vieną kartą, „pažiūrėti kaip atrodo tango BA“,  išgyvensit, nenumirsit nei nuo maisto, nei nuo tango bado, ir gal ir neapsimoka mokėti tos kalbos. Pamatysit bent kažką ir parsivešit šilumos kruopelę širdy. Kaip ir visi turistai. Bet jei norit daugiau nei kruopelė, kalba pravers. Tai – „vartai“.

Lūkestis. Tik negalvokit, kad BA visi šoka kaip dievai. Anaiptol. Tikrai Labai Gerai Šokančių čia vienetai. Žinoma, kalbu nuo savo kartelės pozicijos, atsiprašau už“pasikėlimą“ bet pas mus daug gerai šokančių, tad įspėti verta. Pirmą kartą nėrus į BA milongą gali pasirodyti labai nuostabu, bet ilgainiui pajunti, kad norėtųsi ko tai techniškai geriau. Tada arba nusivili, kad nieko čia gero, arba supranti, kad techninė šokimo dalis kad ir svarbi, bet ne vien ji yra. Milongų gyvenimo dvasiai, pulsui atrasti nežinau ar pakanka vieno vizito į BA. Nebent užuosti. Bet ir tai gerai, nes pasiveži namo BA idėją. Gražų prisiminimą arba šauksmą sugrįžti atgal. Įsigyventi į BA milongas reikia laiko, nes tai – žmonės, tai – santykiai su jais, tai kiekvienos milongos (o jų daug), sava tradicija, savas gyvenimas, niuansai. O jei norisi gero šokimo techniškai daug, tai ką – irgi yra išeitis. Pamokos. Santykis su mokytojais, kurie po pamokų su tavimi pašoks ir milongoje. Aba taxi dancerių pirkimas (moterims bent jau).

Kol kas dar yra senų tango šokėjų. Bet jie palaipsniui palieka šią ašarų pakalnę. Kol kas dar šoku, bendrauju su žmonėmis, kurie pradėjo šokti būdami apie 15 metų prie gyvo D‘Arienzo orkestro. Bet tokių vis mažiau ir mažiau, nereikia dėti vilčių, kad naujai atvykę tikrai dar spėsite užmegzti tokių asmeninių kontaktų. Kaip ir nebebūtinai rasite milogose „girtuoklių stalą“, t.y. senų milonguerų stalą, kur bazuojasi nelabai šokantys, bet užtai seni milongų liūtai. Bet rasite ką nors kitą, kas taip pat bus šilta ir faina, kas patiks ir paliks įspūdį Jums. Kiekvienas mūsų pirmąkart atvykę randame savus lobius.

Kas įdomu, mano vienam pastebėjimui pritarė ir tango draugės: BA vizualiai keičiasi tik vyrai! Moterys kaip puošėsi, taip ir besipuošia eidamos į milongas. Tik vyrai dinamiškai atspindi laikmečio tėkmę – palaipsniui dingo kaklaraiščiai, fantazijos ir galiausiai švarkai. Gerai dar, kad bent jau nedvokia…

Taigi, jei dvejojate, vykti ar nevykti į BA dabar, sakyčiau: nesužinosi nepabandęs.

Kai kas atvyksta ir “užsikabina” ilgam.

Kai kas  atvyksa, pamato ir lieka sau su tuo gražiu jausmu, kad pamatė ir “dabar jau žino”.

Kai kas atvyksta ir supranta, kad nieko čia ypatingo, o namuose geriau.

Kaip būtų tau? Nežinau, arba nesakysiu.

Galiu tik pasakyti: sujungus techninę Europos encuentrų šokimo kokybę su BA milongų dvasia būtų geras rezultatas. Gal.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Nepamiršimui dar vienas epizodas. Kaip įprasta milongų pabaigose, įsiplepėjme, dauždamos vyno stiklus,  kaimynės šokėjos. Lyg tyčia gavau progą greta dislokuotis šalia “mūsų Evelinos antrininkės” (labai panaši), paklausiau iš kur ji, sako  - iš Šveicarijos. OK, gerai priimam, žinau Šveicariją, džiugiai paplepam apie slidinėjimą, čia bangos sutampa.   Aš prisistatau kaip iš LT. Klausia - Riga? Ne, sakau, Vilnius. Ji: “Bet juk šalis tai ta pati”?  Viskas, išbraukiau iš sąrašo, nežinau kokio, bet nedraugausiu. (Žymiai geriau jau lenkų kilmės Anglijos pilietis, kuris pasakė - o, Vilnius, lenkų miestas! Tam negalėjau paprieštarauti ir likom draugiški.) Nejaukų pokalbio su šveicare momentą kaip mat perėmė argentinietė, papasakojusi, kaip ji sužinojo apie krūvas į Argentiną atvyksių lietuvių, natūraliai išsivystė gražus pokalbis apie lietuvius imigrantus, paskui jau išvis apie belen ką, pamirštant pasikėlusią arba nemokšą šveicarę.

Tagi, baigiant ir sakau, kalba – tai vartai, raktas į šalia milongoje sėdinčių argentiniečių širdis J  

 

2023 m. lapkričio 22 d., trečiadienis

Nr.21. Voyage, voyage...

 Visai negėdingai supasavus ir neišėjus šokti, pagaliau sugebėjau atsiversti  tuščią lapą šiosios kelionės į BA paminėjimui. Pirmu prisėdimu (jei teisybę – tai prigulimu) pabandysiu bent jau pradėti prisiminių, emocijų ir įspūdžių nuguldymą į tekstą.

Po beveik 2 savaičių kasdienio šokimo nuovargis padarė savo, taigi, pirmą kartą įstengiau neišeit šokti tik po dviejų savaičių! Kitą dieną netikėtai negavau rezervacijos į milongą, susivėlinau, atsakė, kad pilna, nors šiaip ir būtų mane priėmusi Lucy, nutariau neiti į tą kamšatį, o geriau patikrinti pirmadieninį El Beso, gal sakau jau bus atsigavusi ta praktika. Kur tau. Priartėjus laikui pradėti ruoštis, supratau, kad mane jau mirtinai pjauna miegas. Vienos išeiginės reiškia neužteko, ką gi, suteikiau sau dar vieną. Dvi dienos iš eilės nešokant – jau prabanga.

Atvykus pirmiausia tenka priprasti prie naujų skaičių pinigais. Tenka iš naujo susivokti kas yra daug, o kas mažai. Šįkart gan paprasta – nuo kainos pesais nubrauki tris paskutinius skaitmenis ir turi maždaug kainą eurais. Piniginė vis storyn. Didžiausio nominalo banknotas atkakliai vis dar 1000 pesų, kas yra kiek daugiau nei euras. Teoriškai yra ir 2000, bet praktiškai tokie necirkuliuoja.

Galutinai supratau, kad nenoriu draugauti su taksi. Taip taip, tai puiki transporto priemonė, ir teko patirti daug malonių akimirkų, kai veža smagūs ir šnekūs vairuotojai, puikiai pakeliantys ūpą. Betgi būna tas deguto šaukštas. Kartą, gal prieš metus, vienas begėdis taksistas sugebėjo mane kaip kokią naivuolę nemokšą aplink pirštą apvynioti ir nukniso iš manęs kone visus turėtus pinigus. Finansinis nuostolis nebuvo didelis, bet mano ego pažeistas buvo stipriai. Dabar, iki terminalo centre iš oro uosto atvykus autobusu, stebėtinai nesunkiai gavau taksi kelionei iki namų. Ir čia matau, kad kartojasi ta pati daina, kaip tada, kai apvogė. Na neee, brolyti, šįkart jau būsiu tikra ožiaragė! Dėdulė tik kalba tas savo pasakas, o aš koliojuosi ir tvirtai laikausi, ir svarbiausia, tvirtai laikau savo piniginę. Ir viduje juokiuosi, suprasdama, kad puikiai matau jo kėslus ir koks čia scenarijus. Uch, kaip įniršo dėdė, kad jam nesiseka apgauti, taip įniršo, kad apsukęs ratą, grįžo prie terminalo ir išmetė mane iš mašinos.  Su visu lagaminu ir pavargusią po skrydžio. Šalimais buvo metro stotis, tad daug nesukdama galvos, parvažiavau metro. Ir padėjau kryžiuką santykiams su taksi. Matyt tai ženklas, negaliu jo ignoruoti. Čia puikiai funkcionuoja visuomeninis transportas, ir to man pakaks.

Jei anksčiau padejuodavau, kad milongose daug žmonių, nemaža dalimi dėl atvykusių iš užsienio, tai dar nežinojau, kas laukia vėliau. Tai yra dabar. Kaip ir dabar tik spėlioti galiu, kas čia dėsis po metų kitų. Kaip pablūdę visi europiečiai ir amerikiečiai, ypač moterys, ėmė plūsti į BA. Kaip niekad daug „pirmakarčių“. Bandau svarstyti kame čia reikalas. Ir galvoju taip: kadaise, kai susikaupė šioks toks kiekis gerai šokančių, bet neturinčių galimybės rimčiau pasišokti savose gyvenamose vietose, atsirado maratonai ir encuentrai. Pradžioje nedaug. Ilgainiui jų vis daugėjo, o dabar į kokį savaitgalį pirštu bedursi, Europoje tai šen, tai ten, yra renginys. Encuentrai tapo nebe kažkas išskirtinio, o masinio vartojimo produktu, šokimo lygis renginiuose pastebimai krito. Ką padarysi, gal ir gerai, šokti teisę turi visi. Bet kas toliau? Toliau turbūt atsiranda pasisotinimas encuentrais ir kyla noras aplankyti tango meką. Štai ir važiuoja, kaip skėriai užtvindydami čionykštes milongas. Vietiniai jau pradeda slėptis krūmuose. Iš vienos pusės, gerai, kad nori pamatyti BA tango, iš kitos – kai suplūsta tokiais kiekiais, griūva BA milongų harmonija. Kiek paradoksalu, bet atkeliavus taip toli, nebegauni galimybės pamatyti tos autentikos, nes masiniai vojažai tą harmoniją ardo. Sakyčiau reiktų kvotas įvesti atvykėliams, kaip į kokį nacionalinį parką.

-----------------------------------

Apie taksistus. Ne tuos kur veža (ir apvaginėja), o tuos, kur šokdina – taxidancerius. Anksčiau nelabai kreipiau į juos dėmesio, na, egzistuoja geriau apsirengę ir neblogai šokantys vyrukai milongose, tai ir supratau, kad taksistauja, o jei pašokdina mane, tai aišku, meškerę mėtydami beieškant klientūros. Dabar tik ir dėmesį atkreipiau, ir sužinojau, kad milongų organizatoriai samdo juos, kad šoktų, tuo bent šiek tiek sušvelninant kiekybinę moterų persvarą. Atidžiau stebėdama, jau ir matau, kaip milongos šeimininkai paragina juos eiti šokti, jei tik aptingsta ir ima rymoti, dargi pavadovauja nurodydami užsisėdėjusias moteris. Hmm, vis šiokia tokia išeitis. Bet moka, sako, grašius. Užtai vaikinai matyt džiaugiasi gavę privačių užsakymų. Vienas jų ko tai labai ėmė su manimi sveikintis, dėmesį rodyt, šaunuolis toks. O paskui staiga liovėsi. Matyt suprato, kad darbo iš manęs negaus. Nekritikuoju šių paslaugų, viskas čia labai gerai. Tik man nereikia.

-------------------------

Nežiūrint į milongų perpildymo sudaromus nepatogumus, džiaugiuosi čia. Kaip niekad turiu daug socialinio gyvenimo. Taigi, darbas,  kasdienės milongos ir gan dažni susitikimai su draugais generuoja tokį intensyvų gyvenimą, kad nebežinau ar džiaugtis, ar alpėti iš nuovargio. Ir tą, ir tą darau. Pailsėsiu grįžus į Lietuvą.

Kartą valgėm su dviem pirmo karto vyriškiais. Jie godžiai klausėsi mūsų, patyrusių BA tango gyvenimo liūčių ir klusniai viską dėjosi domėn. Vienas, europietis, droviai prisipažino, kad jam naaaa... čia patinka, ir jis moka šokti suspaustoje erdvėje, bet žinot, na trūksta jam vietos saviraiškai, šokti norėtųsi kitaip, ir kur patartumėm jam eiti, į kokias milongas? Mudvi su drauguže tik palingavome galvomis ir lyg susitarusios patarėm jam važiuoti į Europą. Ot kokios bjaurios. Ir truputuką melagės.

Savisaugos instinktai. Išeidama iš milongos turiu įprotį iš ausų išsiimti auskarus ir užgesinti akis. Kad kuo mažiau būčiau panaši į blizgę naktinėje gatvėje. Kartą išeinat iš milogos prie manęs prisiplakė nepažįstama austrė, sakydama, kad ji visada nori išeiti su kuo nors, nes vienai baisu, o mane kaip tik įsidėmėjo, kaip drąsiai naktinėjančią po vieną. Ką gi, pavardė įpareigoja, man tikrai nebaisu, ir galiu pagloboti visas baikščias austres. Bet kas juokinga, kad ta moteriškė irgi iš ausų išsilupo auskarus.

 

Gyvenimas gražus. Kol esi ne vienas ir kojos dar neša į šokių aikštelę.

 

 

2023 m. balandžio 1 d., šeštadienis

Nr.20 Šaukštelis deguto ir ar dar kartą gelbėsim tango

 Ką gi, „jubiliejinis“ mano apsilankymas BA. Bet tai tik skaičius. Iš viso, galvojau šį kartą jau nerašyti, nes kas gi čia naujo. Bet plunksna prašosi, nors tu ką.

Tas „kas gi čia naujo“ irgi neblogai, padeda greičiau adaptuotis atvykus. Štai kad ir iki skausmo pažįstamas maršrutas grįžtant po milongų 12 autobusu. Išlipus Santa Fe, kulniuoju Azcuenaga keletą kvartalų. Dažniausiai tas būna apie vidurnaktį, ir  praeinant vieną sankryžą, aplanko dvasios pusiausvyra. Vienoje gatvės pusėje – ledų parduotuvė/baras „Rapanui“ (labai skanūs jų ledai), ir ten visada pilna žmonių, vidurnaktį gal net daugiau nei dieną. Kitoje gatvės pusėje – baras, kuriame jaunimas geria alų ir pan.  Abi vietos skirtingos, bet visuomet pilnos, tai praėjus abu tuos šurmulynus pajunti, kad viskas savo vietoj.

Arba Abasto žydai. Pastaruoju metu mano miloginių kulniavimų maršrutai pasipildė ėjimu per Abasto. Kiek beeičiau, ten gatvėmis vis vaikšto žydai. Iš kur žinau, kad žydai, nes kalba ispaniškai? Nagi tokie gražūs juodai apsirengę, su jarmulkomis vyrai, jaunuoliai, kai kurie su plačiabrylėmis skrybėlėmis. Gražu.

Milongos PERPILDYTOS. Pradėjau rezervuotis vietą einant į visas milogas. Įvertinus dar tą kovui nebūdingą karštį (pirmas dvi savaites kartais nedaug stigdavo iki 40), milongos labiau priminė kažką panašaus į viešąsias pirtis. Kondicionavimas ir ventiliavimas buvo bejėgiai prieš tokį karšį ir žmonių minias. Galvoju, iš kur tos minios. 1 – baigėsi pandemija ir atsipalaidavę vietiniai žmonės grįžo į milongas, 2 – pasibaigus pandemijai, visa jėga atgijo turizmas, dargi su kaupu, nes visi, kas ilgai čia nebuvo, puolė kompensuoti praradimų, 3 – užsidarė bent jau Caning salonas, o gal ir dar daugiau milongų vietų, taigi, ten šokę žmonės turi kažkur sutilpti. Daugiau nesugalvoju.

O dabar apie tą deguto šaukštelį. Neilgai trukus po atvykimo, pasklido žinia su virtine ją sekusių diskusijų: kai kurios milongos ėmė taikyti skirtingas įėjimo į milongą kainas vietiniams ir užsieniečiams. Esą milongos miršta, ir bingo! - taigi tiek turtingų užsieniečių privažiavę, pas save namie už milongą moka taigi po 20 dolerių, o čia – tik 2, kokia neteisybė, jiems gi nesunku sumokėti kiek daugiau. Kažkur jau girdėta – atimti iš turtingo ir atiduoti vargšui. Tadui Blindai patiktų. Pirma daugelio, tiek atvykėlių užsieniečių, tiek ir pačių argentiniečių reakcija – „diskriminacija“. Nežinau, ar tai tinkamiausias žodis. Ko gero ne. Kalba eina ne apie pinigus. Tie, kas sukrapštėm pinigų skrydžiui ir būstui, sukrapštysim ir už įėjimą pusantro karto daugiau. Juolab kad įėjimas tikrai pigus. Kalba eina apie gavimą skuduru per veidą. Kurgi dingo mūsų visų kvėpavimas ta pačia tango dvasia? Kurgi jausmas, kad šokių aikštelėje visi esam lygūs - turtingi ir vargšai, profesoriai, šoferiai, daktarai, psichoterapeutai, programuotojai,  statybininkai, pardavėjai, mechanikai  ir bedarbiai? Milongų išgyvenimo problema, tikiu, yra, bet skirtingų kainų taikymas problemos neišspręs, o nuotaiką sugadino, o ir žmones pakiršino. Ne viename pokalbyje tarp užsieniečių pasklando ta pati mintis – jei būtų kokia nors aukų dėžutė ir prašymas paaukoti, tada būtų OK.  

Kadangi viena iš „diskriminacinių“ milongų yra mano lankoma Cachirulo, nusprendžiau „iškelti sceną“. T.y. ne tyliai ignoruoti milongą, o pasakyti į akis, kad nesutinku su tokiais sprendimais. Taigi, nuėjau į Cachi jau žinodama, kad nepasiliksiu ten. Bilietavimo vietoje maloniai pasibienvenidinom su Norma. Ji man duoda bilietuką, o aš, akies krašteliu stebėdama padėtą kažkokį aiškinamąjį raštą, kur spėjau tik pamatyti skaičių 2000, klausiu – kiek? Sako - 2000  (šiaip dabar ten 1200). Kiek pavaidinau nustebusią (tipo atėjau nepatikėjusi apie visokias ten diskriminacijas), klausiu, ką, nejau tiesa, kad užsieniečiams kaina kitokia? Norma kaltai gedulingu veidu pagūžčiojo pečiais, aha, sako, taip taip...  Na jau ne, sakau tada, jei taip, tai  neisiu čia, eisiu kitur, nes čia NESU bienvenida. Norma abejingu veidu dargi parekomendavo kažką. O aš išdidžiai išėjau ir nuvažiavau ten kur ir planavau. O ten – puiki nuotaika, šeimininkas su šypsena ir išskėstom rankom džiugiai sutiko, rūpestingai pasodino, o vėliau dar ir į delną įspraudė „taloniuką“ šampano taurei. Paskui su viena pažįstama, irgi užsieniete, išsiaiškinau, kad jai irgi tokį taloniuką davė. Tyli milongos organizatoriaus žinutė viso to šaršalo apogėjaus dienomis. Ačiū jam. Ne viskas žlugę. Kitas milongų organizatorius, Jony, pas kurį vaikštau, irgi, kažkaip dabar ėmė išskirtinai rodyti meilę bei pagarbą užsieniečiams. Visa tai paskatino susimastyti ir pasistengti leisti daugiau pinigų milongoje, nors įprastai man pilnai pakanka vandens buteliuko.

Dar viena mano lankoma milonga nustebino, netyčia sužinojus, kad ten irgi taikomos skirtingos kainos. Sekmadienio El Beso. Organizatorė Susana – sena pažįstama, pamenu, kai pirmąkart po pandemijos atvykom ir ateidavom į beveik tuščią milongą, labai nuoširdžiai pasikalbėdavom pustuštėje salėje, buvo šilta ir nuoširdu. Ir dabar porąkart nuėjau pas ją, mane maloniai sutiko, gerai sodino. Ir tik netyčia bendraujam sužinojau, kad tą pačią dieną, kai aš mokėjau įprastus 1200, iš mano draugės amerikietės ten nulupo tuos nelemtus 2000.  Kartu bendravęs vietinis šokėjas patvirtino – taip, pas Susana dvigubi standartai ir jis nesupranta kodėl, nes šeimininkės požiūris į tai toks pat, kaip mūsų. Matyt lemia daugiau faktorių... Ir nesvarbu, kad man kažkodėl nereikėjo mokėti kaip užsienietei, protesto vardan nebeinu ten. Nieko tokio, yra pilna užsieniečiams (ne jų piniginėms) draugiškų milongų.

Bet grįžkim prie pinigų. Infliacija Argentinoje šuoliuoja strimgalviais. Viskas brangsta. Tais pačiais šuoliais. Tik ne milongos, t.y. milongos brangsta, bet tik nano žingsneliais, matyt pakelia kainas tik rimtam reikalui prispyrus ir tik vos vos, na trupučiuką. Kame reikalas? Pavaikšau po miestą: restoranai pilni žmonių, prekybcentriai irgi pilni. Perka. Valgo. Vartojmas, kad ir keikiant valdžią ir krizę, vyksta. O štai milongas vartoti brangstančiai kažkodėl šiukštu. Kas per fenomenas? Milongos perpildytos, įėjimas kainuoja 2-3 eurus, o milongų organiztoriai triūbija, kad  milongos vis tiek jau tuoj nebeišsilaikys ir ims užsidarinėti, nes nesurenka pajamų išlaidoms padengti. Tai kas trukdo pakelti mokestį už įėjimą? Kad „entrada“ kainuotų daugiau nei kavos puodelis su bandele, kaip kad yra dabar. Matyt trukdo.

Čia mano mintis padaro viražą į tango istorijos pradžią. Į tuos gūdžius laikus, kai tango užgimė ir gyveno prastuomenės tarpe. Istorijos nekartosiu, žinom, kaip ten buvo. Tik va, ar labai daug nuo to laiko pasikeitė? Kaip pasakė garbusis Gabriel García Márquez, „laikas sukasi ratu“. Panašu, kad didžioji dalis į milongas ateinančių  buenosairiečių nėra pačių didžiausių finansinių pajėgumų. Taip, dabar milongos įsitaisiusios gražesniuose klubuose, milongoje sutiksi ir verslininką, ir profesorių, ne tik neaišku kuo (ar niekuo) užsiimantį pilietį. Bet iš maišo lendanti yla byloja, kad pagrindinei milongas lankančių masei susimokėti už įėjimą didesnę sumą būtų iššūkis. Kartą vienas šokėjas milongoje pasakė – žinok, dauguma čia esančių žmonių niekur nedirba. Paklausti apie darbą, jie suoks neaiškias miglas apie pvz „darbą vyriausybei“, bet realiai jie nedirba. Nedrįstu vertinti, kiek tame tiesos, bet matyt yra nemažai. Tie, kuriuos žinau kaip tikrai dirbančius, kasien (kasnakt) nešoka, apsiriboja 1-3 kartais per savaitę. Aš dirbu ir beveik kasdien šoku, po geros savaitės tokio režimo stogas jau pradeda važiuoti, darosi aišku, kad taip tempti galiu max mėnesį. Nesunku nujausti, kad tie, kas mirksta milongose kasdien, matyt nepersidirba... O jei nepersidirba, tai iš kur jau tie pinigai...

Visą laiką vietiniai mums, užsieniečiams, nesibodėdavo dėkoti – ačiū, kad atvykstat. Ir dabar vakarojant ir diskutuojant su šokėjais šia opia atema, vietinis garbus šokėjas pabrėžė – užsieniečiai gelbsti milongas, be užsieniečių milongos jau būtų mirę. Su savimi mes atvežam šviežio kraujo į milongas, energijos, gyvybės, atvažiuoja, kaip taisyklė, gerai šokantys, tai suteikia parako ir vietiniams šokėjams. Tūlas mūsų romantikas pasakys – o tai kaipgi tas gerasis argentnietiškas abrazo, kaip „tikrasis, autentiškas“ argetinietiškas šokimas? Sakyčiau taip: mes atvežam techninę šokio kokybę („kietoji“ dalis). Čia randam abrazo, kadenciją, nuostabų milongų gyvenimą („minkštoji“ dalis, „softas“). Vienas kitam netrukdo, atvirkščiai - papildo, maitina.  Tai svarbu, o ne niekingi papildomi pesai už bilietą. Izoliavus BA tango nuo viso likusio pasaulio tango, nukentėtų abi pusės.

Nors Evaldas mane auklėja kitaip, bet aš mėgstu savaip – iš milongų grįžti ne taksi, o autobusu. Taip žymiai įdomiau. Paprastai stotelėje belaukinat sutinki dar ką nors  išėjusį iš milongos, proga pabendrauti. Kažkodėl smagūs grįžimai būna iš Gricel. Kartą grįžinėjau su tūlu Chan Park, turėtų jį prisiminti kas nors iš seniausių mūsų šokėjų, dar senesnių už mane, jis Viniuje priešistoriniais laikais vedė ko gero pirmą tikrą tango workshop‘ą. Puikiai prisimena Vilnių. Dargi kartą mūsų bendruomenė surinko ir nusiuntė pinigų (Evaldas organizavo) jo kuriamam dokumentiniam filmui apie BA tango paremti. Autobusai BA naktimis ne važiuoja, o skrenda, tai bendras važiavimas ne toks jau ilgas buvo, daug nepridiskutuosi, bet vis šioks toks smagus epizodas.

 -------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

SAUGUMAS. Viena draugė palikdama milongą buto raktus mikliai įsidėjo į liemenėlę. „Kad bent raktai liktų, jei pavogs kuprinę. Hm... praktiška. Aš neretai jaučiu paranoją, vis čiupinėju rankinę, ar yra raktai. O  mat kokių sprendimų gali būti. Kišenėtiems vyrams nesuprast. O kartą autobuse girdžiu – skamba moteris. Apetitingų apimčių skambanti moteris neskubėdama įkišo ranką į savo dekolte gelmes ir ištraukė iš ten skambesio šaltinį – telefoną, ir tokį nemažą. Va čia tai lygis! Mintyse įvertinau savo apimtis, na, man be šansų į tą vietą sutalpinti mobilųjį, net jei iškeisčiau į mažesnį.

 

 

2022 m. gruodžio 3 d., šeštadienis

Naujienos, senienos ir šiaip kas čia vyksta

 Turizmas atsigavo ne tik matuojat tango šokėjais užsieniečiais. Sekmadieninė Defensa šurmuliuoja pilna apimtimi. Gan patikimas rodiklis turistų kiekiui įvertinti – norinčių nusifotografuoti ant suoliuko su Mafalda eilė. Šįkart ji įspūdingai ilga, mano netaiklios akies vertinimu, kokie 30m.

Turistų gan dažnai yra ir milongose. Tokių atseit „gudresnių“ turistų, kurie ne į tango šou eina, o kažkieno paprotyti ar už rankos atvesti ateina į milongas autentiško tango gyvenimo pažiūrėti. Gerai, kad ateina, juk pamato tikrąją tiesą. Gaila tik, kad užima vietą, kurioje galėtų būti šokantys, o ne spoksantys. Na, bet ką padarysi, išsitenkam. Kartą buvo tokia linksma turistų kompanija. Jie po kiekvieno tango gabalo garsiai plojo! Ir niekas ant jų nei pyko, nei bandė sudrausminti, dargi su ironija pajuokaudavom – ot, čia mums ploja.

Aptikau savo išsilavinimo spragą – visai netoli namų yra tango vieta. Portal Recoleta. Nusikaltimas būtų neaplankyti savo barrio milongos. Tad nuėjau šeštadienį. Labai patogu – šalia namų ir dar vidury baltos dienos, netrukdo vakare po to nueiti į įprastą, patikrintą milongą. Vieta nedidukė, simpatiška, nežinau kaip kitomis dienomis, bet mano aplankytoje milongoje vienu metu aikštelėje sukosi kokios 5-7 poros. Nieko tokio maža milonga, man netgi patinka, net vieną gerą tandą sušokau. Bet gal tuo ir apsiribosiu, taupydama savo tango laiką... O naujienas seksiu.



Dar viena nauja aplankyta vieta – „El sol de Abasto“. Tai tango erdvė - viešbutukas, pamokos, praktikos,  milogos ir įvairios veiklos. Prie erdvės įrengimo mūsų šeimai netgi teko šiek tiek prisidėti finansiškai, tad tiesiog būtina buvo apsilanyti. Pasirinkau dieną, kai kiek norėjosi pailsėti nuo šokimo, o El sol de Abasto buvo rodomas „teatras“, t.y. vaidinimas, po kurio – milonga. Taip vadinama milonga – visai mažytė netgi lyginant su mūsų lietuviškais standartais, visiškai neformali, dalis merginų netgi su kedais šoko, bet viskas miela ir jauku. Aišku, žmonės būriavosi pažįstamų rateliuose, taip kad vienam nuėjus – ne kažką. Kadangi žmonių labai mažai ir buvau viena, nutariau išsiurbčioti nusipirktą kokteilį ir keliauti namo. Vis tik besiurbčiojant manimi susidomėjo vienas šokėjas, o kai pašokau su juo, nedelsiant man prisistatė jo draugė. Pašokau ir su ja. Abu jie buvo puikūs.  Na gerai, kokteilis baigėsi, nusiaviau batelius ir jau ketinau tikrai eiti, betgi tai pamatęs mane šokdinęs vyrukas metė savo merginą ir dar pašokdino mane, nesvarbu kad jau su šliopansais. Žodžiu, jei nori rasti draugų, rasi juos, tereikia nesiblaškyti ir labiau pasilankyti tose pačiose vietose. Rekomenduoju „El sol de Abasto“ ieškantiems kur apsistoti BA, su galimybe ten pat ir puoselėti tangolaisvalaikį.

Kone kiekvienas atvykimas į BA man pateikia dovaną – naują pažintį su kuo nors įdomiu. Kiekvienas esame sociumo dalis, jei nebendrauji su kitais, tai tavęs kaip ir nėra. Man patinka milongos vyksmas – kaip susirenka žmonės, kaip jie ne tik šoka, bet ir bendrauja, tuo kurdami milongos atmosferą. Kadangi lankausi tradicino stiliaus milongose, nemažai nuotaikos lemia tai, šalia ko būsi pasodinta(s). Būna, atsisėdi ir, na, šoki sau, kėde pasinaudodam tik kaip poilsio vieta tarp šokimų. Mandagiai pasilabini su kaimynėmis, tuo ir baigiasi bendravimas. O būna, kad visai smagiai įsišneki. Kartais tik tam vakarui, o kartais tas išvirsta į ilgą pažintį ar draugystę. Kuo toliau, tuo labiau  turtingėja įdomių sutiktų žmonių bagažas. Šį kartą susipažinau su itin įdomia asmenybe, prancūze. Rimtame gyvenime – medikė. Paraleliniame, sielos gyvenime – pamišusi dėl tango, panašiai kaip daugelis iš šen atvažiuojančių. Tiek pamišusi, kad parašė knygą, istoriją, paremtą BA milongų gyvenimu, su personažų prototipais – realiais žmonėmis iš BA milongų. Knyga ką tik išversta į ispanų kalbą, pasijutau pamaloninta gavusi dar šviežią vertimo į ispanų kalbą failą. Skaitysiu skrisdama atgal. O mudvi tikiuosi dar turėsime progos susitikti.  Nuostabi ta tango visata, su skraidančiais ir retkarčiais susitinkančiais tango subjektais.

Na ir – ta-daaam! Aš, užkietėjusi tradicionalistė, pasileidau plaukus ir apsilankiau, kaip mane iš anksto įspėjo, laaabai neformalioje milongoje. Vieta – „La comedia Tango“, visai netoli namų. Priklausomai nuo dienos ten vyksta įvairios milongos, ėjau pirmadienį į „Muy lunes“. Pretekstas labai žemiškas – orkestras „La Juan Darenzo“, kurio esu fanė, švenčia savo 10-metį ir dabar kaip tik yra serija jų grojimų įvairiose milongose. Tai ir išsirinkau dieną, kai neturiu gero šokimo, na, ir proga aplankyti nematytą vietą. Įspūdis gan teigiamas. Taip, renkasi čia viens kitą pažįstantys žmonės, todėl patartina eiti su kuo nors. Milonga neformali, tad nieks čia nesodina, turi pats susirasti (išsikovoti) sau vietą. Iš pirmo žvilgsnio viskas primena ne milongą, o šiaip tūsą bare. Susiradau visai neblogą sofos galą, kur netgi, belaukdama orkestro, žaibiškai nusnūdau; tiesa, pakėlus savo užpakalį nuo išsikovotos vietos, jos jau ir netenki, nes žmonių tai daug L  Tas neabai patiko, bet yra ir kas patiko. Mano lankomose milongose ne tango tandos yra cumbia ir argntinietiškas rokas. O čia  - salsa ir lindy! Tas labai patiko. Kaip šviežio oro gurkšnis! Tiesa, mokančių tą šokti tik vienetai. Žmonės čia renkasi daugiausia jauni. Visame tame neformalume esminiai milongos bruožai vis tik išlaikyti: muzika normali t.y. tango be nukrypimų, tandos yra.



Epizodai

Yra toks dėdė, šoka Lo de Celia. Paprastas, kuklus žmogus, tylenis, tiesa, šoka tiek gerai, kad po pašokimo su juo “jau galima eiti namo”. Kaskart milongoje jis pasiima vyno butelį. Pats sau vienas. Ir maukia jį, protarpiais sušokdamas kokią tandą. Įdomu tai, kad tas vynas nė kiek nepabogina jo šokimo.

---

Milonga con traspie. Išėjau kartą šokti milongos su senu šokių aikštelės bičiuliu, puikiu šokėju. Šokam, jaučiu – nesilipdo. Pasibaigus gabalui jis kad ėmė plūstis – kokia bjauri milonga, neįmanoma šokti. Sakau - gal vokalas konfuzina. Na taip, pritarė, bet ką daryti? Aptarėm skirtingus vokalo ir orkestro ritminius sluoksnius. Sakau – reikia šokti pagal orkestrą. Ir ką gi, sekantys gabalai ėjosi kaip iš pypkės! Išsiskirstant bičiulis reziumavo – svarbu išsirinkti ir susitarti pagal ką šokti.

Gerai šokančių milongą čia nėra daug. O tie, kas šoka gerai, paprastai turi nusistovėjusius partnerius su kuo šokti, taip kad gauti gerą milongą con traspie šansų nėra daug. Dauguma marširuoja lisa. Tai dažnai geriau praleidžiu milongos tandas, nebent labai norisi, tai „pasirašau“ su bet kuo. Ir taip, kartą priėmus laaabai rizikingą kvietimą iš pirmą kartą matomo žmogaus, supratau besielgianti itin lengvabūdiškai. Na bet jau kad netyčia linktelėjau, tai ką padarysi, išėjau į aikštelę. Kaip ir reikėjo tikėtis, marširuojam sau, neįdomu, bet ir nieko blogo, ir tas jau nuramino mane. Pasibaigus pirmam gabalui, vyriškis pakausė, o gal šoku traspie. O taip, sakau, labai mėgstu! (ir mintyse išsigandau suabejojus, o ką gi jis moka…). Na, ir kad pavarė, ohohooo! Toko traspie gyvenime turbūt nesu šokus, kaip iš kulkosvaidžio! Gal kiek ir pretenzingai ir savotiškai, bet kai nepaprastai aiškiai veda, tai vienas malonumas. Abu likom labai patenkinti. Po to dar išėjom pašokti Biaggi, pradedan sako, tai dabar jau be traspié. Na kur tau… Tame žmoguje įprogramuotos aštuntinės J  Bet kadencija – puiki.

---

Trečiadieniais Barajandos’e per organizatoriaus kalbą būnu pristatoma kaip “milongos europoje organizatorė”. Pirmą kartą susinepatoginau, paskui pripratau mojuoti ir lankstytis.

 ---

Ak, futbolas. Vyksta pasaulio čempionatas, jo atgarsiai neaplenkia ir milongų. Baltos – mėlynos aistruolių spalvos veržiasi ir į milongas.


---

Nedašokitą man palengva pakeitė persišokitas, tad užganėdinta jau traukiu lagaminą kelionei atgal į LT

 

2022 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Nr.19 Nedašokito gydymas

 Jau kad suplūdo visi, kas netingi, į BA! Ypač moterys. Tie, kas nuolat čia lankosi, ir tie, kas dėl pandemijos atidėjo savo galbūt pirmąją kelionę. Pora pandeminių metų kaupęsis burbulas sprogo! Na, ir neabejotinai nuostabus metų laikas  traukia žmones atvykti čia būtent dabar. Milongos kai kurios per siūles braška.

Man tai, kai nebūnu BA, kaupiasi nedašokitas. Todėl atvykus pirmiausia puolu pasisotinti šokimu. Godžiai imu viską, kas juda tango žingsneliu. Kai jau pasisotinu, galima pradėti oriai gyventi, į milongas vaikščioti ne kasdien, o atėjus prigesinti medžiotojišką žvilgsnį.

Galvoju, kaip gerai tas tango. Pasaulis eina iš proto – Europoje karas, čia nuolatinė krizė (dabar žmonės sako, kad na dabar tai jau ypatingai blogai), bet ateini į milongą ir randi konstantą, užuovėją užsimiršimui nuo visokių negandų, o šypsenos ir apsikabinimai gydo geriausiai.

Konstanta – tai pats tango gyvenimo buvimo faktas. Bet ne jo detalės. Jei pabuvai BA prieš kelis metus, susiradai kas patinka, pripratai prie to, ir galiausiai vėl išsiruoši atvykti su įsisvajojimais, kaip ateisi į pamėgtas vietas ir rasi pamėgtus žmones, įsisuksi į įprastą rutiną, mesk tas svajones. O taip, daug ką rasi taip pat, bet daug ko jau ir nebebus, bus kitaip. Ir nereikia dūsauti verkšlenant, nes išlieka esmė, stuburas. dėl ko tango vis dar gyvas.

 

Buvo tokia milonga penktadieniais „Obelisco tango“ klube. Keliskart tik buvau nuėjus, nes ne mano tai, tiek, kad organizatorius geras pažįstamas ir maloniai priima. Labai jau didžiulė ta milonga, ir minia joje marga, kas gal ir atspini milongos pavadinimą „Milonga de Buenos Aires“, suprask, viso miesto milonga, skirta visiems. Yra ir labai gražių momentų joje nutikę man, todėl kažkur sąraše ta milonga pas mane buvo kaip atsarginis variantas.

Per pandemiją „Obelisco tango“ nebeliko. O ši milonga atgimė kitoje vietoje (Abasto) ir kitą dieną – iš penktadienio persikėlė į šeštadienį. O vieta - iš pradžių nesupratau, kas čia man ne taip, kol vienas pašnekovas, išreiškęs nepasitenkinimą, kad milonga, fui, viešbutyje, apšvietė man protą. Mums, europėnams, pratusiems prie visokų encuentrų įvairiausiose tam išnuomotose vietose, tas nesujaukia „fengshui“, bet čia tai – taip, didžioji dauguma milongų vyksta tango klubuose – vietose, dedikuotose milongoms. O čia štai milonga viešbutyje, tik pamanykite! Tiesa, tikrai ne vienintelis variantas, štai kad ir “Sunderlandas” – vyksta sporto salėje.

Bet pati milonga liko tokia pati – didelė tiek erdve, tiek žmonių skaičiumi (link 300), tiek savo „liaudišku-masiniu“ braižu. Nuėjau jau dukart į tą milongą, ir abu kartus atėjus apima jausmas „viskas, man galas, nei aš čia pašoksiu, nei ką“. Bet galiausiai abu kartus viskas baigėsi šiaip ne taip susigrabaibytu visišku užsiganėdinimu. Net nežinau kaip tas pavyko. Pavyko keistų dalykų – pvz. tobulas cabeceo su nepažįstamu iš labai toli, per visą salės ilgį. Arba pamatau, kad atėjo žmogus, su kuriuo šoku milongas ir Troilo, bet jis pasodinamas beviltiškai toli nuo manęs ir prarandu viltį, kad mane pamatys, bet žiū, užgrojus Troilo, jis sugeba mane pamatyti, ir jau šokam.

Patiko man antro apsilankymo šioje milongoje uvertiūra. Susodinimas. Masinė tai masinė milonga, su krūva nepažįstamų žmonių, bet mūsų stalas tame jomarke kaip tai spontaniškai atlikome susipažinimo ritualą, visos susipažinom, vardai (juos pamiršau beveik iškart), kas iš kur (portenos, čionykštė venesuelietė, viena „iš pampų“ , aš iš LT, dar kažkas), paplepėjom, apšilom emociškai, ir išties mūsų mini erdvė įgijo jaukumo.

Lujos – beprotybė, tiek daug žmonių El Beso dar neteko matyti. Vėlgi, pradžioje palaidojus viltis pakankamai prisišokti toje košėje, galiausiai viskas baigėsi puikiai, ne veltui tai mano mylimiausia milonga. Na, jei nekalbėsim apie tai, kaip sunku šokti tokioje tirštoje žmonių masėje. A, tiesa, mažytis linksmas momentas Lujos milongoje: per loterijos pertrauką, kai pristatinėjo įvairius organizatorius, buvau pristatyta kaip mūsiškės MU organizatorė. Miniai žmonių! Žodžiu, nuskambėjo kvietimas važiuoti į Lietuvą, į MU J  Analogiškas pristatymas kadaise ištiko ir Evaldą, jis buvo pristatytas kaip anuomet mūsų organizuotos „Miloga tipica“ organizatorius. Smulkmena, o smagu J

 

Na, ir maistas. Kiek jo čia daug! Nekalbant apie restoranus bei kavinukes kiekviename žingsnyje, kiek dar maisto parduotuvių parduotuvėlių!  Didelės parduotuvės, mažos kinų parduotuvėlės, visokios alia sveikuoliško maisto krautuvėlės, šviežių makaronų krautuvėlės, ledų krautuvėlės, bandelių, daržovių krautuvėlės, amžinai veikiantys kramtoškių kioskeliai ir pan.  Viską išbandyti būtų per didelis iššūkis. Ir nesistengiu, bet džiugu matyti gyvą miestą, kur gali vidurnaktį grįžtant iš milongos nusipirkti ledų…

 






2022 m. gegužės 3 d., antradienis

Popandeminė BA tango indauja

 Kad šiame pusrutulyje saulė į kitą pusę sukasi, kad metų laikai – atvirkščiai, tai aišku. Na bet kad sergant teperatūra ne pakiltų, o nusileistų... Neįtikėtina, bet kol man temperatūra laikėsi 34, buvau kaip šliurė. Ir taip – gerą savaitę.

Na, bet ligos baigėsi, su vietiniais virusas ir bakterijomis susigyvenau, ir kaip jau įprasta, kai jau visai pritrini čia savus šonus, kai ausis ir liežuvis pripranta prie castellano porteño, jau ir laikas krautis lagaminą atgal. Ką padarysi...

Kas čia naujo, gero ar blogo?

Ką jau sakiau – milongos atgijo. Visi jau kad išlindo ir kad puolė šokti!!! Nors vienas žmogus sakė, kad dar daug kas neina į milongas dėl covid baimės, man to plika akim nesimato. Turint omeny, kad užsieniečių vis tik dar labai mažai, o kai kurios milongos perpildytos, gali tik įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei tų besibaiminančių nebeliktų ir jei užsieniečiai atkustų labiau.

Bet perpildytos ne visos milongos. Kai kur ir pustuštės. BA milongos – laisvas kraštas, ne koks tango encuentro ar maratonas, kur reikia registruotis, vaikštai juk kur nori ir kada į galvą šauna, tai pagal susisiekiančių indų dėsnius, kai netelpa vienur, turėtų nutekėti kitur. Bet tango šokėjai- ne vanduo, ir taip paprastai fizikinių dėsnių jiems nepritaikysi. Kaip kad ir pavyzdžiui restoranams (šalia juk gali būti du geri restoranai, vienas pilnutėlis, kitas – ne. Ir suprask...).

Štai mano buvusios El Maipu milongos skilimas į dvi. Dabar Lucy milonga vyksta Gricel klube. Patalpa didelė, žmonių – sausakimša. Tamsoka. Kolonos, užstojančios dalį vaizdo. Ir nors su kuo šokti man kaip ir yra, per tą kamšatį - velniop, jau tingiu tiesti kaklą ir staigiai dairytis ieškant partnerio tandai. O sėdėti kaip tortui ir laukti, kol kavalieriai prisiminę manęs užsinorės ir patys ateis manęs ieškodami, nuobodu ir neefektyvu. Vieną kartą taip atbuvau, šiaip ne taip pasotinusi tango apetitą, kitą kartą kiek pašokus, nusispjoviau ir persikėliau į kitą vietą, patikrinti pirmadieninės praktikos El Beso klube. Nes kažkaip vis planuodavau įleisti ten šaknį. Ten radau... beveik tuščia. Max 20 žmonių. Bet kas juokingiausia,  užpildžiau Grisel susidariusią spragą nuotaikoje ir net sugebėjau berods 6 tandas pašokti! Pora jų, tiesa, labdaringos - su pradinuku. Nusikvatoti viduje privertė tas pradinukas. Žmogus, atrodo, puikiai žino kam tas tango (moteriai pakabinti, o kaipgi! Ir kad kabinti milongoje reikia kviečiant vakarienių). Tik nabagas dar nei apmokytas, nei pats suvokiantis kaip ir kokiu greičiu tą reiktų daryti J  Pirmiausia jis mane vis pagirdavo iš savo aukštumų, kad gerai šoku, jetau jetau, vietoj to galėjo padėkoti, kad teikiausi su juo šokti ar atsiprašyti, kad jis dar nelabai (bet jam, ereliui, taip turbūt neatrodė). Po antros tandos, kuri buvo jo cabeceo klaida, jis dalykiškai, be jokios romantinės gaidelės, pasiūlė nueiti kur nors ko nors išgerti. Tai jau ir nesivarginau atsikalbinėdama, kad skauda galvą. Ne – ir baigta.

O štai Dany (su kuriuo išsiskyrė Lucy keliai), milonga, nors labai puikios dvasios, bet skystoka kiekybine prasme. Galėtų, kai pagalvoji, tas Gricel perteklius atčiurlenti į Dany milongą, abiems milongoms būtų į naudą. Bet kur tau.

Lujos. Valio, apsidžiaugiau, kad milonga išliko puiki. Ypač paskutinė, kai salė buvo pilnutėlė, ir šokau, šokau, be perstojo, ir visos tandos – puikios. Širdis dainavo.

Netikėtai širdis padainavo ir penktadienio milongoje Remambranzas (Lo de Celia, Jony organizuoja), kur pirmą kartą nuėjau praktiškai iš draugiškumo organizatoriams. Jony neblogai dirba savo darbą, ir galbūt to dėka Lo de Celijoje jau nebe visai „senelių namai“, atsiranda ir jaunesnių šokėjų. Ir nuotaika puiki. 

Padariau smalsumo vizitą į vieną naują milongą – šeštadienio ankstyvą milongą „Informal“ Caning‘e. Tas „neformalumas“ pasireiškė tuo, kad atėjus nepasodina, gali sėstis kur nori, tiesiog belen kur, nors ir šalia vyriškio.  Milonga, kaip ir pridera naujokei, negausi, kaip tokiai didelei salei, bet kažkaip, nors ir kukliai, bet susivalgė. Pasitvirtino man galiojangtis dėsnis „daug žmonių – mažai šokimo, mažai žmonių – daug šokimo“. Pritrūko nebent šiltumo ir mielumo. Tiesiog dar nesusiformavusi milongos bendruomenė.

Paskutinę dieną, paįtakota vieno draugo, o ir iš kitų buvau girdėjus, nuėjau į sekmadieninį Caning. Atseit labai gera muzika, ir pati milonga gera. Muzika tikrai puiki , Vivi La Falce, na bet milonga... Neklausyk rekomendacijų iš vyrų, jų patirtis juk kita nei moterų. Žodžiu, kiek pasimėgavusi puikia muzika, bet ne šokimu, išsigandusi, kad teks nusivilti paskutiniu vakaru, staigiai pervažiavau į Lo de Celia, kur apturėjau kuo puikiausią despedida. Būtų klausimas, kodėl ne į sekmadieninį El Beso, kas juk būdavo įprasta sekmadienio rutina. Buvo svarstymo dėl to. Bet šiuo atvažiavimu man ši milonga nelabai...  Kažkaip visai ne tokia kaip iki pandemijos, bekraujė kažkokia, o ir kontingentas stipriai pasikeitęs, svetimas man.

Kas dar? Nagi galų gale prisiruošiau užpildyti išsilavinimo spragą ir pora kartų nukakau į Marabu klubą. Daug kas ten eina, turėjau patikrinti. Juolab, kad ten kone kiekvienoje milongoje groja koks nors orkestras, tai iš esmės ėjau paklausyti orkestrų. Ir gerai, kad su tokia nuostata, nes jei būtų tikslas pašokti, tai nieko gero. Arba būtų gerai, jei nueitum su savo kompanija, nes tikėtis, kad pašoksi, o dar ir gerai, nuėjus vienam – mintis būtų kvaila. Bet variantą rimtai užskaitau, kaip opciją ne šokimui, o gyvos muzikos pasiklausymui, ir dar, jei yra noro, pavalgymui, virtuvė ten funkcionuoja.

Ak, tiesa, Cachirulo nepaminėti negalima. Pradedu po truputį save nuo jo atjunkyti. Laikas. Aš ne jaunyn, o milonga jaunyn. O ir kadaise buvęs milongų veidu „girtuoklių stalas“ bei kiti buvę įprasti veidai nebeegzistuoja. Milonga verda, bet jau nebe ta, kuri buvo prieš 5-10 metų. Šįkart išspaudžiau iš savęs vieną nenuėjimą. Ateity reiks pasistengti labiau.

Tai tokia tad šiandien BA tango indauja. Su pilnomis, pilnesnėmis ir apytuštėmis tango taurėmis. Bet neabejotinai nenuobodi, gyva ir šurmulinga. Vivat tango!

VEIDAI.

·        „Mersedesas“. Mano ypatingasis, paslaptingasis šokimo draugas, po kelerių metų nebuvimo atsirado! Nuogastavau – gal jau nebegyvas... Bet vėl yra ir šoka, viskas tvarkoj. Sveikata buvo sušlubavus, o po to pandemija. O kas įdomu – išsiaiškinau, kad jis turi du restoranus, kurių vienas – visai šalia mūsų namų, plote, pro kurį niekada neinam niekur, tad ir nebuvom pastebėję. Kaip mat nuėjau papietauti. Patiko, pakartojau, užskaičiau ir įsirašiau į lankytinų aplikinių restoranų sąrašo viršų.

·        Jaunuolis senimo milogoje. Nors Lo de Celia palengva jaunėja, tačiau vis tik tai dar vyresnio amžiaus žmonių vieta. Bet atsirado joje toks na visiškas jaunuolis. Ir kad šokdina babces! Mane – su dideliu malonumu. Neiškentusi paklausiau, ar jis gerai jaučiasi toks jaunas tarp vyresnių. Paaiškino, kad jis čia „treniruojasi markas“. Ir kad žmonės čia labai mieli ir jam patinka. Na gerai... patikėjau. Jis ant manęs treniravosi savo įmantrias figūras, o ką - man irgi neprošal pasimankštinti J  Kas žino, gal ateity jaunuolis taps žvaigždūnu, ir aš, jau kretanti senutė, galėsiu pasididžiuoti, kad ir aš su juo šokau :)