2022 m. gegužės 3 d., antradienis

Popandeminė BA tango indauja

 Kad šiame pusrutulyje saulė į kitą pusę sukasi, kad metų laikai – atvirkščiai, tai aišku. Na bet kad sergant teperatūra ne pakiltų, o nusileistų... Neįtikėtina, bet kol man temperatūra laikėsi 34, buvau kaip šliurė. Ir taip – gerą savaitę.

Na, bet ligos baigėsi, su vietiniais virusas ir bakterijomis susigyvenau, ir kaip jau įprasta, kai jau visai pritrini čia savus šonus, kai ausis ir liežuvis pripranta prie castellano porteño, jau ir laikas krautis lagaminą atgal. Ką padarysi...

Kas čia naujo, gero ar blogo?

Ką jau sakiau – milongos atgijo. Visi jau kad išlindo ir kad puolė šokti!!! Nors vienas žmogus sakė, kad dar daug kas neina į milongas dėl covid baimės, man to plika akim nesimato. Turint omeny, kad užsieniečių vis tik dar labai mažai, o kai kurios milongos perpildytos, gali tik įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei tų besibaiminančių nebeliktų ir jei užsieniečiai atkustų labiau.

Bet perpildytos ne visos milongos. Kai kur ir pustuštės. BA milongos – laisvas kraštas, ne koks tango encuentro ar maratonas, kur reikia registruotis, vaikštai juk kur nori ir kada į galvą šauna, tai pagal susisiekiančių indų dėsnius, kai netelpa vienur, turėtų nutekėti kitur. Bet tango šokėjai- ne vanduo, ir taip paprastai fizikinių dėsnių jiems nepritaikysi. Kaip kad ir pavyzdžiui restoranams (šalia juk gali būti du geri restoranai, vienas pilnutėlis, kitas – ne. Ir suprask...).

Štai mano buvusios El Maipu milongos skilimas į dvi. Dabar Lucy milonga vyksta Gricel klube. Patalpa didelė, žmonių – sausakimša. Tamsoka. Kolonos, užstojančios dalį vaizdo. Ir nors su kuo šokti man kaip ir yra, per tą kamšatį - velniop, jau tingiu tiesti kaklą ir staigiai dairytis ieškant partnerio tandai. O sėdėti kaip tortui ir laukti, kol kavalieriai prisiminę manęs užsinorės ir patys ateis manęs ieškodami, nuobodu ir neefektyvu. Vieną kartą taip atbuvau, šiaip ne taip pasotinusi tango apetitą, kitą kartą kiek pašokus, nusispjoviau ir persikėliau į kitą vietą, patikrinti pirmadieninės praktikos El Beso klube. Nes kažkaip vis planuodavau įleisti ten šaknį. Ten radau... beveik tuščia. Max 20 žmonių. Bet kas juokingiausia,  užpildžiau Grisel susidariusią spragą nuotaikoje ir net sugebėjau berods 6 tandas pašokti! Pora jų, tiesa, labdaringos - su pradinuku. Nusikvatoti viduje privertė tas pradinukas. Žmogus, atrodo, puikiai žino kam tas tango (moteriai pakabinti, o kaipgi! Ir kad kabinti milongoje reikia kviečiant vakarienių). Tik nabagas dar nei apmokytas, nei pats suvokiantis kaip ir kokiu greičiu tą reiktų daryti J  Pirmiausia jis mane vis pagirdavo iš savo aukštumų, kad gerai šoku, jetau jetau, vietoj to galėjo padėkoti, kad teikiausi su juo šokti ar atsiprašyti, kad jis dar nelabai (bet jam, ereliui, taip turbūt neatrodė). Po antros tandos, kuri buvo jo cabeceo klaida, jis dalykiškai, be jokios romantinės gaidelės, pasiūlė nueiti kur nors ko nors išgerti. Tai jau ir nesivarginau atsikalbinėdama, kad skauda galvą. Ne – ir baigta.

O štai Dany (su kuriuo išsiskyrė Lucy keliai), milonga, nors labai puikios dvasios, bet skystoka kiekybine prasme. Galėtų, kai pagalvoji, tas Gricel perteklius atčiurlenti į Dany milongą, abiems milongoms būtų į naudą. Bet kur tau.

Lujos. Valio, apsidžiaugiau, kad milonga išliko puiki. Ypač paskutinė, kai salė buvo pilnutėlė, ir šokau, šokau, be perstojo, ir visos tandos – puikios. Širdis dainavo.

Netikėtai širdis padainavo ir penktadienio milongoje Remambranzas (Lo de Celia, Jony organizuoja), kur pirmą kartą nuėjau praktiškai iš draugiškumo organizatoriams. Jony neblogai dirba savo darbą, ir galbūt to dėka Lo de Celijoje jau nebe visai „senelių namai“, atsiranda ir jaunesnių šokėjų. Ir nuotaika puiki. 

Padariau smalsumo vizitą į vieną naują milongą – šeštadienio ankstyvą milongą „Informal“ Caning‘e. Tas „neformalumas“ pasireiškė tuo, kad atėjus nepasodina, gali sėstis kur nori, tiesiog belen kur, nors ir šalia vyriškio.  Milonga, kaip ir pridera naujokei, negausi, kaip tokiai didelei salei, bet kažkaip, nors ir kukliai, bet susivalgė. Pasitvirtino man galiojangtis dėsnis „daug žmonių – mažai šokimo, mažai žmonių – daug šokimo“. Pritrūko nebent šiltumo ir mielumo. Tiesiog dar nesusiformavusi milongos bendruomenė.

Paskutinę dieną, paįtakota vieno draugo, o ir iš kitų buvau girdėjus, nuėjau į sekmadieninį Caning. Atseit labai gera muzika, ir pati milonga gera. Muzika tikrai puiki , Vivi La Falce, na bet milonga... Neklausyk rekomendacijų iš vyrų, jų patirtis juk kita nei moterų. Žodžiu, kiek pasimėgavusi puikia muzika, bet ne šokimu, išsigandusi, kad teks nusivilti paskutiniu vakaru, staigiai pervažiavau į Lo de Celia, kur apturėjau kuo puikiausią despedida. Būtų klausimas, kodėl ne į sekmadieninį El Beso, kas juk būdavo įprasta sekmadienio rutina. Buvo svarstymo dėl to. Bet šiuo atvažiavimu man ši milonga nelabai...  Kažkaip visai ne tokia kaip iki pandemijos, bekraujė kažkokia, o ir kontingentas stipriai pasikeitęs, svetimas man.

Kas dar? Nagi galų gale prisiruošiau užpildyti išsilavinimo spragą ir pora kartų nukakau į Marabu klubą. Daug kas ten eina, turėjau patikrinti. Juolab, kad ten kone kiekvienoje milongoje groja koks nors orkestras, tai iš esmės ėjau paklausyti orkestrų. Ir gerai, kad su tokia nuostata, nes jei būtų tikslas pašokti, tai nieko gero. Arba būtų gerai, jei nueitum su savo kompanija, nes tikėtis, kad pašoksi, o dar ir gerai, nuėjus vienam – mintis būtų kvaila. Bet variantą rimtai užskaitau, kaip opciją ne šokimui, o gyvos muzikos pasiklausymui, ir dar, jei yra noro, pavalgymui, virtuvė ten funkcionuoja.

Ak, tiesa, Cachirulo nepaminėti negalima. Pradedu po truputį save nuo jo atjunkyti. Laikas. Aš ne jaunyn, o milonga jaunyn. O ir kadaise buvęs milongų veidu „girtuoklių stalas“ bei kiti buvę įprasti veidai nebeegzistuoja. Milonga verda, bet jau nebe ta, kuri buvo prieš 5-10 metų. Šįkart išspaudžiau iš savęs vieną nenuėjimą. Ateity reiks pasistengti labiau.

Tai tokia tad šiandien BA tango indauja. Su pilnomis, pilnesnėmis ir apytuštėmis tango taurėmis. Bet neabejotinai nenuobodi, gyva ir šurmulinga. Vivat tango!

VEIDAI.

·        „Mersedesas“. Mano ypatingasis, paslaptingasis šokimo draugas, po kelerių metų nebuvimo atsirado! Nuogastavau – gal jau nebegyvas... Bet vėl yra ir šoka, viskas tvarkoj. Sveikata buvo sušlubavus, o po to pandemija. O kas įdomu – išsiaiškinau, kad jis turi du restoranus, kurių vienas – visai šalia mūsų namų, plote, pro kurį niekada neinam niekur, tad ir nebuvom pastebėję. Kaip mat nuėjau papietauti. Patiko, pakartojau, užskaičiau ir įsirašiau į lankytinų aplikinių restoranų sąrašo viršų.

·        Jaunuolis senimo milogoje. Nors Lo de Celia palengva jaunėja, tačiau vis tik tai dar vyresnio amžiaus žmonių vieta. Bet atsirado joje toks na visiškas jaunuolis. Ir kad šokdina babces! Mane – su dideliu malonumu. Neiškentusi paklausiau, ar jis gerai jaučiasi toks jaunas tarp vyresnių. Paaiškino, kad jis čia „treniruojasi markas“. Ir kad žmonės čia labai mieli ir jam patinka. Na gerai... patikėjau. Jis ant manęs treniravosi savo įmantrias figūras, o ką - man irgi neprošal pasimankštinti J  Kas žino, gal ateity jaunuolis taps žvaigždūnu, ir aš, jau kretanti senutė, galėsiu pasididžiuoti, kad ir aš su juo šokau :) 

 

2022 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Nr.18. Sugrįžimas į vėžes

 Bife de lomo. Nors mėsos valgau kuo toliau, tuo mažiau, bet pasirodo šito reikia, kad galų gale rastum kūno ir dvasios pusiausvyrą ir „prisirašytum“ esamoje erdvėje.  Laiko pasikeitimas, kažkokių virusų atakos griovė iš koto, kol neatsisėdau savam restorane-vaistinėje ir nesuvalgiau bife de lomo. Su malbec. Restoraną savo tarpe vadinam vaistine todėl, kad kadaise toje patalpoje buvo vaistinė, iš to belikę, bet likę, senoviškos medinės vaistinės spintos. Kiek besiblaškytum su intencija vis atrasti ir kitų gerai maitinančių restoranų, galiausiai pagalvoji – „o kam?“ ir lieki prie savo naminio restorano, kur kepsnys, jei paprašai „a punto“, tai ir bus „a punto“, be to - puikus, vyrukai padavėjai sutinka kaip savą, o ir eiti nuo namų tereikia kokius 50m.

Taigi, grįžau į pabuvimų BA pavasarinį/rudeninį ritmą. Lapkritį atvykus dar jautėsi, bent jau milongose, tik nedrąsus budimas iš pandeminos sąstingio. Šįkart jau vos išlipus iš lėktuvo, bestovint eilėje prie migracijos tarnybos (beje, užtrukau kadaise įprastą valandą), kur salė jau buvo pilnutėlė, tiek argentiniečių, tiek užsieniečų eilėse, ta žmonių gausa šįkart nuteikė pozityviai – žmonių judėjimas atgijo.

Taip ir yra. Nekalbant apie naujai „įsukamą“ milongą, nuo kurios ir pradėjau antradienį ir kuri buvo pustuštė, bet nereiškia, kad likau nedašokusi (anaiptol!!!), sekančios jau buvo praktiškai perpildytos. Taip, natūralu, kad milongų kontingentas kažkiek pasikeitęs, ką padarysi, natūrali kaita, pasigendi senų šokimo bei sėdėjimo šalia draugų, bet randi naujų, svarbu, kad pandemija tango nenužudė. Bedrąja, „bandos“, prasme.

Kaukių dėvėjimas milongose nebėra privalomas, tik rekomendacinis, tačiau dauguma tos rekmendacijos laikosi. Skirtingai nuo mūsų krašto, kur net ir galiojant kaukių privalomumui, milongose niekas jų nedėvėjo. Aš pakolkas elgiuosi sąmoningai ir paprastai atsižvelgiu į šokiui pakvietusį partnerį, o tai reiškia, kad paprastai šoku su kauke. Bent jau kol kas, ir kol dar knisa protą kosuliukas.

Ukrainos karas nuo čia toli. Įprastai nepaliaudama skaitau naujienas, bet pakalbėti, kartu pasijaudinti nelabai yra su kuo. Sutikau tik vieną malonią damą, kuri pasirodė puikiai suprantanti kas vyksta ir akivaizdžiai pergyvena dėl Ukrainos žmonių patiriamų kančių.  Kiti lyg ir žino, bet na taip, lyg viena ausim girdėję. O ir tas žinojimas kažkoks netvirtas. Kai atvykau, namo administratorius labai susirūpinęs paklausė, ar ir mus Lietuvoje bombarduoja. Dar vienas tipas, su kuriuo šokau ir pabandėm pakalbėti ta tema, man užsiminus, kad turim baimę, pasitikslino – bijom rusų ar ukrainiečių? Išbraukiau jį iš sąrašo, užbaninau, daugiau nešoksiu.

Pesai: apčiuopiamiausia kupiūra yra 1000 pesų banknotas, apie 4,5-5  EUR atitikmuo (arba 9 EUR bankiniu kursu). Visa kita eina ir praeina pro piniginę kaip pavasarinis vėjas.

 

2021 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Tuloje su savo samovaru

Kalėdinės eglutės (nors šiaip jau eglės čia neauga), butaforiniai santaklausai, kalėdinės melodijos prekybcentriuose – visa tai niekaip kaip manęs neįtikina, kad Kalėdų metas. Kokios ten Kalėdos, kai dienos ilgos, o kūną lepina tobula saulės šiluma. Visa ši kūno ir sielos palaima natūraliai perša mintį, kad tuo niūriuoju Lietuvoje laiku visada reikia kraustytis į pietinį pusrutulį.

Milongos BA vis tik ženkliai ramesnės nei įprastai būdavo, bent jau dauguma jų. Bet stengiasi stotis ant kojų. Daug neatsistosi šiuo metu  - nemažai žmonių  saugosi nuo kovido, užsieniečių – vos vienas kitas. Milongų organizatoriai, kurie karantino, o jis čia tęsėsi ilgai, metu sąžiningai laikėsi taisyklių ir savo milongas sustabdė, liūdnai atsiliepia apie tuos, kurie visą tą laiką darė nelegalias milongas ir  todėl išlaikė nemažą dalį savo klientūros ir pritraukė naujos. Taip taip, nelegalių dalykų buvo, ir, galima sakyti, stambiu mastu. Grisel klubas, kuris yra tikrai nemažas, visą tą laiką funkcionavo, skirtumas tik tas, kad milongos viešai skelbiamos nebuvo ir įeinama buvo pro kitas, neparadines duris. Bet salė būdavo pilna.

Iš mano lankomų milongų štai taip elgėsi Cachirulo. Galbūt dėl to dabar bent jau šeštadienis variantas – pilnutėlis.

Kad milongos bus apytuštės – nuspėjau. Ir kad tai man tik į gera atsilieps, taip pat nuspėjau, ir buvau teisi. Jau kad prisišokau, tai prisišokau!

Naujiena mūsų BA egzistencijoje – keletą kartų su Evaldu milongoje sėdėjome kartu. Negirdėtas dalykas, negaliu patikėti, bet tai tiesa. Ar tai pakenkė? Kas ten žino. Kad esam pora, ir taip visi žino. O kokia reakcija į porą, dar ir sėdinčią kartu, priklauso nuo konkrečių žmonių. Pirmą kartą taip kartu mus automatiškai pasodino mums naujoje milongoje „La Rosa“. Ir gerai padarė, nes milonga – jaunimo, aplinka nors ir demokratiška (tiek demokratiška, kad net vyrai su vyrais šoka), bet labai uždara, šokama tik su pažįstamais, ir nieks nekreipia dėmesio į kažkokius naujokus, ir dar ne pirmos jaunystės. Teko apsiriboti keliomis tandomis su vienu kitu pasitaikiusiu pažįstamu. Tai ir gerai, kad su Evaldu kartu prarymojom.  Pakeičiau požiūrį į penktadieninį Caning‘ą. Niekad nepatiko ten, nes žmonės susodinti chaotiškai, salė didelė, neaišku kaip prisikviesti ką nors šokti, o šnairuoti į pro šalį takais vaikštančius vyrus orumas neleidžia. Dabar kartą nuėjome ten, vien dėl prieš milongą vykstančios pamokos pas garbią milonguerą. Ir oriai susėdom su Evaldu milongoje kartu. Turiu pasakyti, kad visai kitas reikalas – milonga iš tiesų skirta draugų ratams, taip ir sėdima už stalų, draugų grupėmis, nepriklausomai nuo lyties, didele dalimi ir šokama savam rate. Kai pataikai į toną, tai ir jautiesi atitinkamai. Viskas buvo gerai. O bet ties šia vieta – pora epizodų apie tango paskirtį senųjų užkietėjusių milonguerų supratimu.  Epizodai - su pora mano tango „meilių“.

Pirmas. Garbaus amžiaus milongueras, tango šokantis nuo neatmenamų laikų, kai dar anie garsieji orkestrai grojo, vienaip ar kitaip arti manęs nuo pat mano kelio BA ištakų, galima sakyti, artimas draugas. Nors moteriai vyriškius draugais išturėti BA tango pasaulyje sunku, jei tai tikras klasikinis seno kirpimo milongueras. Vis tik draugaujam, nepaisant nuolatinių „meškerės pamėtymo“ dėl visa ko. Atvykus šįkart, radau bičiulį gan aktyviai besilankantį milongose, ir visada būtinai pašokdavom. Kol neatkeliavo Evaldas. Ties tuo manęs šokdinimas baigėsi. Pikantiškoji dalis ta, kad kartais mūsų su Evaldu keliai išsiskiria , pavaikštom ir į skirtingas milongas, ir jei nueinu į milongą be nuosavo vyro, pasišokimui su mylimu bičiuliu kliūčių jau nelieka!

Antras. Fantastiškas šokėjas, BA milongų žymūnas, Yotube žvaigždė. Vienu laiku šokau su juo labai daug, kartais daugiau nei padorumas leidžia, bet negalėjau nepasinaudoti šansu... Nesiliovė šokdinęs net kai nepateisinau natūralių medžiotojo lūkesčių. Liovėsi šokdinęs, ne tik mane, bet ir kitas damas, kai vedė. Nuo tada milongose pasirodydavo su žmona, oriai šokdavo tik su ja.  Ir štai dabar vakarėlių liūtas vėl pasirodė arenoje. Žmonos – nė kvapo. Veiksmas – Caning salone, kuris didelis, žmonių ganėtinai daug, galvoju (svajoju) – kaži, ar pamatys mane...  Oi, čia visi (na gal ne visi, bet didieji medžiotojai tai tikrai) viską netgi labai mato. Bet elgesys tai pralinksmino be galo, netgi labiau nei būtų puolęs vėl šokdinti manęs. Sėdėjau su Evaldu. Mano meilė, šokdamas pro mano lokaciją, siuntinėja man oro bučkius, akį merkia. Nu gerai, mirkčioju ir aš jam atgal. Ponulis yra salės skrajūnas, visus pažįsta, yra labai mielas ir su visais turi pasisveikinti; prieina pasisveikinti ir prie greta mūsų esančio staliuko – mane išdidžiai praignoruoja. Haha. Pakylu su Evaldu pašokti. Veikėjas šoka per kelis metrus nuo mūsų, ir pasitaikius progai, Evaldui iš už nugaros vėl man siunčia visokius dėmesio ženklus. Uch... na ir komplikuota. Bet linksma 😊

Žodžiu, atvažiavai į Tulą su savo samovaru, tai jį ir turėkis. Toks tad klasikinis tango.

O ką – man patinka mano samovaras, ir pašvilpkit man į uodegą! Savas – patikimas, išbandytas, priprastas ir mylimas.

Et, ką čia aš vis apie senolius. Pabaigsiu jaunatviška (beveik) gaida. Ryškesnis akcentas milongų veiduose šįkart pasirodė toks jaunuolis. Naujas, bent jau aš dabar pirmąkart pamačiau. Žandikaulis man atvipo, kai pašokdino ir mane. O juk jauniklis, kokie 20+, pirma mintis buvo, kad gražuolis ieškosi užsieniečių sponsorių. Šoka puikiai. Ilgainiui pastebėjau, kad išvis, šoka nesirinkdamas partnerių pagal amžių ką čia daug prisirinksi, juk ten, kur aš vaikštau, milongos ne jaunimo, bet tai klausimas – kodėl vaikšto piemuo į vyresnių žmonių milongas ir mielai šoka su “babcėmis”. Mielas, draugiškas ir labai komunikabilus. Pagyrus, kad labai gerai šoka, užklausiau, kiek gi laiko jau šoka, kad taip gerai ta daro. Oi, sako, nuo mažų dienų, namie, šeimoje išmoko. Aaa, tada kažkiek aiškėja, jei jau vienintelė patirtis – namie su mama, tai ir išlindęs į milongas šoka su “mamomis”. Nieko, prakus, prasimankštins su mamomis, ateis laikas ir atsijunkyti, pasikedenęs plunksnas, pereis prie panelių. Bet šaunu. Ateinanti pamaina džiugina.

Kaip ir džiugina akivaizdi tiesa, kad ir šiuo pandeminiu sunkmečiu tango, kaip tradicija, atsilaikė. Dabar mūsų eilė neleisti tradicijai numirti. Nes ko nenužudė virusas, gali nužudyti ekonomika.

 

 

 

2021 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

Kaip pirmos kregždės (2021-11-26)

Pagaliau. Po daugiau nei pusantrų metų vėl BA. Miestas bunda. Suvaržymai čia buvo gan griežti – žmonės realiai buvo sutupdyti namuose. O dabar gatvės jau šurmuliuoja. Jei ne kaukėti žmonės, priminimai laikytis higienos ir t.t., nepagalvotum, kad pandemija tebealsuoja šalia. Beje, apie kaukes. Lauke jas dėvėti nebūtina. Bet daugybė žmonių gatvėmis vaikšto su jomis. Jei ne užsidėję kaip pridera, tai kabančias po smakru, bet po smakru ne todėl, kad valdžia liepė, o tam, kad atsidūrus labiau žmoningoje vietoje, nereiktų toli ieškoti ir galėtum mikliai užsismaukti. Panašu, kad liga čia smogusi gan rimtai. O ir žmonės tiki priemonėmis.

Pora pirmų dienų pailsėjus, t.y. patinginiavus vakarais, vakar išsiruošiau į milongą. Nepraleisi juk Lujos. Pagal reakcijų į mano atsižymėjimą FB, kad atvykau, kiekį jau iš anksto buvo aišku, kad tango piligrimų čia dar negausu ir esam išsiilgti. Taip ir buvo. Kas norit pabūti BA milongoje „be turistų“, prašom – šiuo metu, tokiu nuostabiu lapkričio oru, kai paprastai čia suplūsta daugybė šiauriečių pasišildyti šonų, milongoje praktiškai tik vietiniai. Nenuostabu – Argentina savo sienas atidarė mažiau nei prieš mėnesį, tad turizmas dar tik pradeda krutėti. Tad pasijutau kaip „pirmoji kregždutė“. Bet milonga nebuvo kažkokia tai nudvisusi, tiesiog ji nebuvo perkrauta, visi „savi“, atmosfera puiki, neišvarginta ir neužgožta netelpančių erdvėje kūnų. Šokėjai, kaip visuomet šioje milongoje, puikūs. Prisišokau begėdiškai daug ir gerai. Taip man ir reikia. Nusipelniau gyventi geriau.

O šokama, kaip jau ir žinojau iš anksto ir morališkai pasiruošiau tam, su kaukėmis. Nepatogu, bet reikia. Ir ne tik dėl reikalavimų uždaroms erdvėms. Matosi, kad žmonės realiai saugosi. Sėdėdami, kai nešoka, kaukes nusiima, bet jei nori su kuo artimiau pasisveikinti, pasikalbėti, kaip mat užsideda. Atėjusi turėjau parodyti skiepų sertifikatą ir palikti kontaktinį telefoną. Cahirulyje, sako, antikovidiniu klausimu  - palaida bala. Teks patikrinti, bent kartą nueisiu. Tiesa, jei ką, sako, kad Argentinoje paskiepyta jau apie 80%.

Negaliu neatžymėti ta-daaaam  El beso tualetams. Daugiau tai nebebus klubo gėda ir nelaimė. Švaru, gražu, viskas nauja ir patogu. Juokinga tai, kad čia gal mada po remonto vyrų ir moterų tualetus sukeisti vietomis. Gerai, kad prieš užeidama pasižiūrėjau į ženklą ant durų.

Pinigai. Kartais pasitikrinimui pasiskaičiuoji kokios čia išlaidos, pavertus jas mūsų pinigais. Aišku, tas ženkliai priklauso nuo to, kokiu būdu pasigamini pesų. Iš bankomato išsiimti imasi tik finansiniai savižudžiai, bankas jau kiek geriau. „Mėlynas“, neoficialusis, kursas geriausia (neoficialus, bet skalbiamas oficialiai šalia bankinio kurso, ach, Argentina...). Šįkart sugalvojau šaunų būdą išsiimti grynųjų labai geru kursu, jis pasiteisino, o rezultatai štai tokie: maisto keletui dienų į priekį užsipirkau už 15 EUR, milonga  - bilietas plius vandens buteliukas – geri 3 EUR, pavažiavimas autobusu 0,08 EUR, metro 0,13EUR. Gyventi visai galima, ar ne? Užmečiau akį į šalia namų esantį restoraną, kur labai geri kepsniai, supratau, kad žmogui toks geras pavalgymas su vynu turės kainuoti riebius 10-15 EUR. Na, tuoj atvyks Evaldas, patikrinsim.

Apie buitinius rūpesčius – arba gerai, arba nieko. Todėl nerašysiu nieko, o ir nemandagu rusiškai keiktis.

 

 

2020 m. gruodžio 2 d., trečiadienis

Įklimpę pauzėje

 Plūduriuodama liūdesyje pagalvojau – o juk šiais metais kaip tik sukanka 10 metų, kaip važinėju į Buenos Aires. Prieš 10 metų, spalį, pirmą kartą vienui viena leidausi į stebuklingą kelionę, netapusią man vienkartine, atvirkščiai, ilgainiui BA virto man antraisiais namais.

Dabar pasaulis giliai įklimpęs coronos liūne, ir jau niekas nebegali nei žinoti, nei svajoti, kiek dar ilgai tas truks.

Pradžioje viskas atrodė lyg nuotykis. Atėjo, ir praeis. Nepraeinant, buvo visokiausių jausmų – ir neigimo, ir smalsaus stebėjimo, ir nevilties...  Pastarosios su laiku vis daugiau.

Galima būtų sakyti, nematei, vaikeli, karo. Nemačiau. Bet šita kova, net ne kova, labai keista ir sekinanti moraliai. Priešo armija didelė, bet nematoma, o kova – tai ne kova, o tūnojimas pasislėpus. Kova – ne veiksmas, o slėpynės.

Daiktinė gyvenimo dalis supaprastėjo iki šlepečių. Pamiegoti – pavalgyti – dirbtidirbtidirbti –kartais_parduotuvė – ir vėl tas pats. Keičiantis sezonui, pakilnoju drabužius – ką išraukiu, ką paslepiu, bet tiesa ta, kad realiai užtenka tų kelių skurlių. Dirbu iš namų, tad visą laiką namie. Nepaprastai pasisekė, kad dalis namų – Labanoro miškuose, tad fiziniai rėmai ne tokie jau varginantys.

Prasidėjus karantinams, kas reiškė milongų užsidarymą, praošus pirmųjų ašarų pakalnėms,  kažkas įkūrė FB grupę „Ką veikiu, kai nešoku tango“. Grupė mikliai tapo didžiule. Pradžioje buvo daug entuziazmo, daug smagių išradingų žinučių. Kuo toliau, tuo rečiau. Ilgainiui žmogus apsipranti su užklupusiu nepatogumu. Neabejoju, kad nemažai taip ir liks apsipratusiais su gyvenimu be tango. Taip pat neabejoju, kad viskam pasibaigus, tango gyvenimas Europoje atgis. Kur kas neramiau dėl tango BA. Čia tango laikosi didele dalimi ant tango industrijos, kuri dabar stipriai pakirsta. Geras pusmetis kaip milongos uždarytos. Milongų DJ‘ai – be darbo, turint omenyje, kad daugelis jų tik iš to gyveno,  skamba liūdnai. Tas pats ir su milongų organizatoriais. Man Praktikos MU uždarymas reiškia tik emocinę netektį, pajamų tai nekeičia. BA milongų organizatoriams, DJ‘ams, padavėjams tai reiškia darbo netekimą.

Nemažai BA milongų tęsia aktyvumą socialiniuose tinkluose, įprastu milongos laiku kviesdamos prisijungti į virtualią „milongą“. Kviečiami tų milongų DJ‘ai, kurie  leidžia muziką, bendraujama, diskutuojama. Šioks toks gyvasties palaikymas.

Netgi kai kas tango pamokas transliuoja. Tiesą sakant, besimokantiems visuose pasaulio kampeliuose puiki proga. Įsijungi feisbuką ir gali pažiūrėti tango pamoką tiesiai iš BA. Labai autentiška ir nieko nekainuoja J.

Šviesos tunelio gale dar nematyti, bet ji tikrai bus - ir šviesa, ir tunelio galas. Tik nežinia, ką rasime išlindę iš to tunelio, o ir kokie patys būsime.

Bet būsime, ir tai svarbiausia. Tango virusui vakcinos nėra, o ir nereikia.

 

2020 m. kovo 18 d., trečiadienis

Nešu kudašių


Ir kas galėtų pagalvoti – pabrukusi uodegą, viską metus, nešu kudašių iš Argentinos.
Buenos Aires man taip patinka, kad kažkada esu sau pagalvojusi – jei čia tektų dėl kokių nors („karo, maro", ...) priežasčių užstrigti, didelės nelaimės man nebūtų. Nes tai vieta, kurioje jaučiuosi gerai.
Na ir va, per plauką vos neužstrigau. Tiesą sakant, jei nebūčiau priėmus operatyvių sprendimų, arba nebūčiau domėjusis kas vyksta, galėjau ir likti ten. Gal mėnesiui (tas praktiškai nesiskaito), o gal... kas dabar jau žino, kai tas virusas taip išdykauja.
Po savaitės, kurią praleidau dar normaliai, t.y. šokdama, uždarius visas milongas, neleidau sau dėl to nusiminti, nusprendžiau užsiimti tuo, kam niekad laiko neatsiranda – teatrais, muziejais. Juk BA labai turtingas kultūra miestas. Betgi ir tai užsidarė! Vienintelė pramoga  liko pasivaikščiojimai gatvėmis, kas irgi neblogai, nes kovą oras nuostabus.
Argentinos valdžiai vieną dieną pareiškus, kad už keleto dienų mėnesiui uždaro tarptautinę oro erdvę, supratau, kad reikia neatidėliojant grįžti į Lietuvą. Prasidėjo aviabilietų keitimo-pirkimo odisėja. Tiesą sakant, tas praktiškai užėmė visas mano paskutines BA buvimo dienas. Tai buvo dienos, pilnos nuolatinio streso, ir jau nebesistebint, kai prieš pusdienį sugalvotas geras planas vėliau pasirodo jau rizikingas, kai vargais negalais pakeistas bilietas į tinkamą dieną po kelių valandų tampa niekiniu, nes skrydžiai atšaukiami. Dienos, kai kas valandą tikrinau visus savo komunikacinius kanalus, ar nėra pasikeitimų. Jokiu būdu negaliu  pykti ant avialinijų, kad negalima joms prisiskambinti. Giliai užjaučiu jų darbuotojus, kuriems šiomis sąlygomis teko toksai galvasopis. Mano stresas – tik mano vienos sugriuvusi kelionė, ir į tai stengiuosi žiūrėti kaip į nuotykį, bet tiems, kas tvarko šimtus sugriuvusių kelionių, tai sunkus darbas.
Pirmame, ilgiausiame skrydyje, prieš pakylant pilotas pranešė, kad tai paskutinis reisas į Madridą. Keleiviai karštai plojo... Ar dėl to, kad paskutinis, ar dėl to, kad dar spėjome?
Madrido oro uoste darbuotojai – vos ne su dujokaukėmis (nežinau kaip pavadinti tuos gremėzdiškus respiratorius). Ir nors turėjau nesusipratimą dėl savo skrydžio iš Madrido į Londoną, viskas buvo išspręsta greitai ir paslaugiai. Na, oro uostas – apytuštis, tai bepigu. Visi oro uostai apytuščiai, tad, sakyčiau, rizika užsikrėsti neturėtų būti didelė.
Grįžimo į Vilnių logistinis planas iš originalaus galiausiai transformavosi į gana idomų: Buenos Aires – Madridas – Londonas – Oslas – Vilnius. Iš viso to ramus buvo tik skrydis BA – Madridas.
Toliau:
Madride, nepraleidus manęs vieniems varteliams, darbuotojai pasakė, kad tai logiška, nes skrydis į Londoną atšauktas. Ir tai tuomet, kai šeima, kol skridau virš Atlanto, nupirko man bilietą tai dienai iš Londono. Po nelabai intensyvių pasibylinėjimų, kuriuose aš pati praktiškai nedalyvavau, darbuotojai pasidalinę į dvi komandas ginčijosi atšauktas skrydis ar ne, buvo prieita išvados, kad neatšauktas, ir buvau praleista. Skrydį radau, iki Londono atskridau.
Londone, jau lipant į lėktuvą, buvau neįleista į jį! Nes nesu nei Norvegijos pilietė, nei gyvenu ten. Bilieto turėjimas neimponavo, kaip ir mojavimas pačių norvegų surašytomis taisyklėmis (šios dienos redakcija) kas ir kaip gali patekti į Oslo oro uostą coronos metu. Iš to streso, kad būsiu palikta, pamiršau jiems pasakyti dar vieną argumentą, jog lagaminą tai jau įkrovė į lėktuvą.  Ačiū nugalėjusiam žmogiškumui ir pareigūnų nepatingėjimui savo darbą atlikti iki galo. Galiausiai į lėktuvą įleista buvau.
O štai Osle mane sutiko labai mandagiai. Drįsu taip susireikšminusiai sakyti, kad „mane sutiko“ todėl, kad norvegai veikė pagal tikslias instrukcijas, gal kiek perteklines, nežinau, bet iš viso lėktuvo buvau vienintelė negyvenanti Norvegijoje, tad manimi viena ir užsiiminėjo – kareiviai poromis pasikeisdami vedžiojo šen bei ten. Kai jau turbūt su visa kareivių kuopa pasivaikščiojau po tuščią oro uostą, įsodino mane (vieną!) į didelį autobusą ir nuvežė į viešbutį. Autobusas važiavo iki kelią pertvėrusio visureigio, iš kurio iššoko vėlgi du kareiviai ir perėmė mane iš autobuso vairuotojos. Ir štai, o palaima, aš jau minkštoje švarioje lovoje. Nesvarbu, kad karantinuota ir iš kambario negaliu kojos iškelti. Pamiegosiu, ir pradedu jau tikėti, kad rytojaus rytinis skrydis į Vilnių bus, ir gal bus net be nuotykiu.  
Šiek tiek sąžinė raudonuoja iš gėdos, kad dėl savo kelionės tenka pridaryti kitiems rūpesčių. Bet kas galėjo  prieš keletą savaičių pagalvoti, jog pasaulis staiga taip pasikeis. Kaip sakoma, žinotum kur krisi, pasidėtum pagalvę. Bet arba nepasidedi, arba pasidedi ne toje vietoje...  Vienok, nesigailiu patekusi  į tokį keistą įvykių verpetą. Gal tai ir pati keisčiausia ir nedašokta kelionė į BA, bet patirtis tikrai nenuobodi. Ir tenepasikartoja ji daugiau, nei man nei kitiems.


2020 m. kovo 10 d., antradienis

Koronė su tuo corona


Kai vykau į čia, BA, prieš savaitę, infekuotų žmonių Argentinoje dar nebuvo nustatyta. Lyg ir atrodytų į saugesnę vietą vykstu. Naivu būtų to tikėtis - virusams valstybių sienos negalioja, vizų jiems nereikia, o atstumai – tik laiko klausimas.
Taigi, šiai dienai Argentina jau turi infekuotųjų startinį kapitalą ir pradinę paniką.
Milongose pradžioje tas nesijautė niekaip. Na, pašnekėdavom su šokio partneriais pauzėse tarp šokių, bet tik šiaip, pokalbiui palaikyti. Staiga kilo banga! Greičiausiai inspiruota fakto, kad prieš savaitę į Argentiną atvyko grupė turistų, tarp kurių yra Italijoje vykusio tango encuentro dalyvių, o tame encuentro buvo nustatyti corona atvejai. Ir tie žmonės pavaikščiojo čia po milongas.
Tai ir va, vakar plūstelėjo pranešimai apie apribojmus užsieniečiams ateiti į milongas, laikantis 15 dienų karantino principo. Rūpestį suprantu, tik gana keistai skamba kai kurių organizatorių reikalavimai užsieniečiams parodyti paso kopiją su atvykimo datos štampuku, kai vietiniams tai paliekama „ant sąžinės“. Galų gale virusą saujoje nešiotis gali ne tik užsienietis, ne tik vietinis, grįžęs iš Italijos, bet ir iš BA kojos neiškeliantis pilietis, kuriam į veidą galbūt autobuse nusičiaudėjo itališkas arba iš Kinijos sugrįžęs prašalaitis.  Kažkaip nenuosekliai skamba tokia milongos savisaugos taisyklė.
Dieną prieš šių apribojimų paskelbimą dar nesupratau, ko mano įprastoje milongoje man taip nesisekė „kabinti“ kavalierius. Geresni vaikinai kažkaip suko akis nuo manęs, o tandos, kurias gavau, buvo viena už kitą prastesnės. Ne tiek suirzau, kiek nuobodžiai apsnūdau ir laukiau nesulaukiau kada ateis laikas ir galėsiu pervažiuoti laimės ieškoti į kitą milongą. Galiausiai šokant tikrai puikią tandą su nepažįstamu žmogumi, o kadangi nepažįstamu, tai tikėtina užsieniečiu, paklausiau iš kur jis. Žmogus įsitempė, sutriko, ir droviai atsakė – iš Italijos...  ir skubiai pridūrė „bet iš pietų“.  Na ir ką daryt. Tandai jau pasirašyta, nieko jau nepadarysi, apsikabinti suspėjom, žmogus mandagus ir, tikiuosi, atasakingas, tai nepuoliau prašyti parodyti to štampuko pase.
Tą pačią dieną kitoje milongoje El Beso klube radau kuo puikiausią milongą su puikiais šokėjais ir be jokios baimės Europai. Tam vakarui kompensacija gauta, vakaras liko pašoktas, o štai kaip čia toliau bus, oi, dar nežinia.
Vakar mano rezervaciją staliukui milongos organizatorė priėmė, ir netrukus po to pasirodė jos skelbimas apie tą reikalavimą dėl 15 dienų. Puoliau klausti organizatorės, tai ką man dabar daryti, aš čia dar tik savaitę. Nežinau kodėl, bet man ateiti leido. Matyt labai sveika ir negrėsminga atrodau. Ai, bet gal geriau būčiau nėjus. Milonga, paprastai pilnutėlė, šįkart buvo visai nukraujavusi, ir tokiu metu, kuomet paprastai  būna pats pikas, ji jau buvo pustuštė, todėl ramia sąžine numigravau vėlgi į El Beso, į pirmadieninę praktiką. Ir ką gi, vėl radau pilną energijos šutvę, šokti jau nebenorėjau, nes po poros nedamiegotų naktų akys prašėsi degtukų. Tenorėjau įsitikinti, kad ne visur europiečių bijo ir kad yra dar kur pasišokti.
Bet  nesu tikra kaip čia bus toliau. Rytoj šaukiamas didysis milongų organizatorių susirinkimas, kuriame tikimasi aptarti milongų strategiją corona šviesoje. Nežinau, gal ką nors susitars, o gal ir ne. Žinia, kaip būna su tais tango susirinkimais.

Milongose atsirado dar vienas įprastas daiktas, pasidėtas „po ranka“ ant staliuko. Tai rankų dezinfekatorius, kas tapo madingu aksesuaru, būtinu kiekvienoje rankinėje (kišenėje). Aišku, pirkti jų jau niekur nebėra. Vakar, o laimė, aptikau vienišą dailų flakonėlį. Čiupau jį nesidarydama!