2022 m. gegužės 3 d., antradienis

Popandeminė BA tango indauja

 Kad šiame pusrutulyje saulė į kitą pusę sukasi, kad metų laikai – atvirkščiai, tai aišku. Na bet kad sergant teperatūra ne pakiltų, o nusileistų... Neįtikėtina, bet kol man temperatūra laikėsi 34, buvau kaip šliurė. Ir taip – gerą savaitę.

Na, bet ligos baigėsi, su vietiniais virusas ir bakterijomis susigyvenau, ir kaip jau įprasta, kai jau visai pritrini čia savus šonus, kai ausis ir liežuvis pripranta prie castellano porteño, jau ir laikas krautis lagaminą atgal. Ką padarysi...

Kas čia naujo, gero ar blogo?

Ką jau sakiau – milongos atgijo. Visi jau kad išlindo ir kad puolė šokti!!! Nors vienas žmogus sakė, kad dar daug kas neina į milongas dėl covid baimės, man to plika akim nesimato. Turint omeny, kad užsieniečių vis tik dar labai mažai, o kai kurios milongos perpildytos, gali tik įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei tų besibaiminančių nebeliktų ir jei užsieniečiai atkustų labiau.

Bet perpildytos ne visos milongos. Kai kur ir pustuštės. BA milongos – laisvas kraštas, ne koks tango encuentro ar maratonas, kur reikia registruotis, vaikštai juk kur nori ir kada į galvą šauna, tai pagal susisiekiančių indų dėsnius, kai netelpa vienur, turėtų nutekėti kitur. Bet tango šokėjai- ne vanduo, ir taip paprastai fizikinių dėsnių jiems nepritaikysi. Kaip kad ir pavyzdžiui restoranams (šalia juk gali būti du geri restoranai, vienas pilnutėlis, kitas – ne. Ir suprask...).

Štai mano buvusios El Maipu milongos skilimas į dvi. Dabar Lucy milonga vyksta Gricel klube. Patalpa didelė, žmonių – sausakimša. Tamsoka. Kolonos, užstojančios dalį vaizdo. Ir nors su kuo šokti man kaip ir yra, per tą kamšatį - velniop, jau tingiu tiesti kaklą ir staigiai dairytis ieškant partnerio tandai. O sėdėti kaip tortui ir laukti, kol kavalieriai prisiminę manęs užsinorės ir patys ateis manęs ieškodami, nuobodu ir neefektyvu. Vieną kartą taip atbuvau, šiaip ne taip pasotinusi tango apetitą, kitą kartą kiek pašokus, nusispjoviau ir persikėliau į kitą vietą, patikrinti pirmadieninės praktikos El Beso klube. Nes kažkaip vis planuodavau įleisti ten šaknį. Ten radau... beveik tuščia. Max 20 žmonių. Bet kas juokingiausia,  užpildžiau Grisel susidariusią spragą nuotaikoje ir net sugebėjau berods 6 tandas pašokti! Pora jų, tiesa, labdaringos - su pradinuku. Nusikvatoti viduje privertė tas pradinukas. Žmogus, atrodo, puikiai žino kam tas tango (moteriai pakabinti, o kaipgi! Ir kad kabinti milongoje reikia kviečiant vakarienių). Tik nabagas dar nei apmokytas, nei pats suvokiantis kaip ir kokiu greičiu tą reiktų daryti J  Pirmiausia jis mane vis pagirdavo iš savo aukštumų, kad gerai šoku, jetau jetau, vietoj to galėjo padėkoti, kad teikiausi su juo šokti ar atsiprašyti, kad jis dar nelabai (bet jam, ereliui, taip turbūt neatrodė). Po antros tandos, kuri buvo jo cabeceo klaida, jis dalykiškai, be jokios romantinės gaidelės, pasiūlė nueiti kur nors ko nors išgerti. Tai jau ir nesivarginau atsikalbinėdama, kad skauda galvą. Ne – ir baigta.

O štai Dany (su kuriuo išsiskyrė Lucy keliai), milonga, nors labai puikios dvasios, bet skystoka kiekybine prasme. Galėtų, kai pagalvoji, tas Gricel perteklius atčiurlenti į Dany milongą, abiems milongoms būtų į naudą. Bet kur tau.

Lujos. Valio, apsidžiaugiau, kad milonga išliko puiki. Ypač paskutinė, kai salė buvo pilnutėlė, ir šokau, šokau, be perstojo, ir visos tandos – puikios. Širdis dainavo.

Netikėtai širdis padainavo ir penktadienio milongoje Remambranzas (Lo de Celia, Jony organizuoja), kur pirmą kartą nuėjau praktiškai iš draugiškumo organizatoriams. Jony neblogai dirba savo darbą, ir galbūt to dėka Lo de Celijoje jau nebe visai „senelių namai“, atsiranda ir jaunesnių šokėjų. Ir nuotaika puiki. 

Padariau smalsumo vizitą į vieną naują milongą – šeštadienio ankstyvą milongą „Informal“ Caning‘e. Tas „neformalumas“ pasireiškė tuo, kad atėjus nepasodina, gali sėstis kur nori, tiesiog belen kur, nors ir šalia vyriškio.  Milonga, kaip ir pridera naujokei, negausi, kaip tokiai didelei salei, bet kažkaip, nors ir kukliai, bet susivalgė. Pasitvirtino man galiojangtis dėsnis „daug žmonių – mažai šokimo, mažai žmonių – daug šokimo“. Pritrūko nebent šiltumo ir mielumo. Tiesiog dar nesusiformavusi milongos bendruomenė.

Paskutinę dieną, paįtakota vieno draugo, o ir iš kitų buvau girdėjus, nuėjau į sekmadieninį Caning. Atseit labai gera muzika, ir pati milonga gera. Muzika tikrai puiki , Vivi La Falce, na bet milonga... Neklausyk rekomendacijų iš vyrų, jų patirtis juk kita nei moterų. Žodžiu, kiek pasimėgavusi puikia muzika, bet ne šokimu, išsigandusi, kad teks nusivilti paskutiniu vakaru, staigiai pervažiavau į Lo de Celia, kur apturėjau kuo puikiausią despedida. Būtų klausimas, kodėl ne į sekmadieninį El Beso, kas juk būdavo įprasta sekmadienio rutina. Buvo svarstymo dėl to. Bet šiuo atvažiavimu man ši milonga nelabai...  Kažkaip visai ne tokia kaip iki pandemijos, bekraujė kažkokia, o ir kontingentas stipriai pasikeitęs, svetimas man.

Kas dar? Nagi galų gale prisiruošiau užpildyti išsilavinimo spragą ir pora kartų nukakau į Marabu klubą. Daug kas ten eina, turėjau patikrinti. Juolab, kad ten kone kiekvienoje milongoje groja koks nors orkestras, tai iš esmės ėjau paklausyti orkestrų. Ir gerai, kad su tokia nuostata, nes jei būtų tikslas pašokti, tai nieko gero. Arba būtų gerai, jei nueitum su savo kompanija, nes tikėtis, kad pašoksi, o dar ir gerai, nuėjus vienam – mintis būtų kvaila. Bet variantą rimtai užskaitau, kaip opciją ne šokimui, o gyvos muzikos pasiklausymui, ir dar, jei yra noro, pavalgymui, virtuvė ten funkcionuoja.

Ak, tiesa, Cachirulo nepaminėti negalima. Pradedu po truputį save nuo jo atjunkyti. Laikas. Aš ne jaunyn, o milonga jaunyn. O ir kadaise buvęs milongų veidu „girtuoklių stalas“ bei kiti buvę įprasti veidai nebeegzistuoja. Milonga verda, bet jau nebe ta, kuri buvo prieš 5-10 metų. Šįkart išspaudžiau iš savęs vieną nenuėjimą. Ateity reiks pasistengti labiau.

Tai tokia tad šiandien BA tango indauja. Su pilnomis, pilnesnėmis ir apytuštėmis tango taurėmis. Bet neabejotinai nenuobodi, gyva ir šurmulinga. Vivat tango!

VEIDAI.

·        „Mersedesas“. Mano ypatingasis, paslaptingasis šokimo draugas, po kelerių metų nebuvimo atsirado! Nuogastavau – gal jau nebegyvas... Bet vėl yra ir šoka, viskas tvarkoj. Sveikata buvo sušlubavus, o po to pandemija. O kas įdomu – išsiaiškinau, kad jis turi du restoranus, kurių vienas – visai šalia mūsų namų, plote, pro kurį niekada neinam niekur, tad ir nebuvom pastebėję. Kaip mat nuėjau papietauti. Patiko, pakartojau, užskaičiau ir įsirašiau į lankytinų aplikinių restoranų sąrašo viršų.

·        Jaunuolis senimo milogoje. Nors Lo de Celia palengva jaunėja, tačiau vis tik tai dar vyresnio amžiaus žmonių vieta. Bet atsirado joje toks na visiškas jaunuolis. Ir kad šokdina babces! Mane – su dideliu malonumu. Neiškentusi paklausiau, ar jis gerai jaučiasi toks jaunas tarp vyresnių. Paaiškino, kad jis čia „treniruojasi markas“. Ir kad žmonės čia labai mieli ir jam patinka. Na gerai... patikėjau. Jis ant manęs treniravosi savo įmantrias figūras, o ką - man irgi neprošal pasimankštinti J  Kas žino, gal ateity jaunuolis taps žvaigždūnu, ir aš, jau kretanti senutė, galėsiu pasididžiuoti, kad ir aš su juo šokau :) 

 

2022 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Nr.18. Sugrįžimas į vėžes

 Bife de lomo. Nors mėsos valgau kuo toliau, tuo mažiau, bet pasirodo šito reikia, kad galų gale rastum kūno ir dvasios pusiausvyrą ir „prisirašytum“ esamoje erdvėje.  Laiko pasikeitimas, kažkokių virusų atakos griovė iš koto, kol neatsisėdau savam restorane-vaistinėje ir nesuvalgiau bife de lomo. Su malbec. Restoraną savo tarpe vadinam vaistine todėl, kad kadaise toje patalpoje buvo vaistinė, iš to belikę, bet likę, senoviškos medinės vaistinės spintos. Kiek besiblaškytum su intencija vis atrasti ir kitų gerai maitinančių restoranų, galiausiai pagalvoji – „o kam?“ ir lieki prie savo naminio restorano, kur kepsnys, jei paprašai „a punto“, tai ir bus „a punto“, be to - puikus, vyrukai padavėjai sutinka kaip savą, o ir eiti nuo namų tereikia kokius 50m.

Taigi, grįžau į pabuvimų BA pavasarinį/rudeninį ritmą. Lapkritį atvykus dar jautėsi, bent jau milongose, tik nedrąsus budimas iš pandeminos sąstingio. Šįkart jau vos išlipus iš lėktuvo, bestovint eilėje prie migracijos tarnybos (beje, užtrukau kadaise įprastą valandą), kur salė jau buvo pilnutėlė, tiek argentiniečių, tiek užsieniečų eilėse, ta žmonių gausa šįkart nuteikė pozityviai – žmonių judėjimas atgijo.

Taip ir yra. Nekalbant apie naujai „įsukamą“ milongą, nuo kurios ir pradėjau antradienį ir kuri buvo pustuštė, bet nereiškia, kad likau nedašokusi (anaiptol!!!), sekančios jau buvo praktiškai perpildytos. Taip, natūralu, kad milongų kontingentas kažkiek pasikeitęs, ką padarysi, natūrali kaita, pasigendi senų šokimo bei sėdėjimo šalia draugų, bet randi naujų, svarbu, kad pandemija tango nenužudė. Bedrąja, „bandos“, prasme.

Kaukių dėvėjimas milongose nebėra privalomas, tik rekomendacinis, tačiau dauguma tos rekmendacijos laikosi. Skirtingai nuo mūsų krašto, kur net ir galiojant kaukių privalomumui, milongose niekas jų nedėvėjo. Aš pakolkas elgiuosi sąmoningai ir paprastai atsižvelgiu į šokiui pakvietusį partnerį, o tai reiškia, kad paprastai šoku su kauke. Bent jau kol kas, ir kol dar knisa protą kosuliukas.

Ukrainos karas nuo čia toli. Įprastai nepaliaudama skaitau naujienas, bet pakalbėti, kartu pasijaudinti nelabai yra su kuo. Sutikau tik vieną malonią damą, kuri pasirodė puikiai suprantanti kas vyksta ir akivaizdžiai pergyvena dėl Ukrainos žmonių patiriamų kančių.  Kiti lyg ir žino, bet na taip, lyg viena ausim girdėję. O ir tas žinojimas kažkoks netvirtas. Kai atvykau, namo administratorius labai susirūpinęs paklausė, ar ir mus Lietuvoje bombarduoja. Dar vienas tipas, su kuriuo šokau ir pabandėm pakalbėti ta tema, man užsiminus, kad turim baimę, pasitikslino – bijom rusų ar ukrainiečių? Išbraukiau jį iš sąrašo, užbaninau, daugiau nešoksiu.

Pesai: apčiuopiamiausia kupiūra yra 1000 pesų banknotas, apie 4,5-5  EUR atitikmuo (arba 9 EUR bankiniu kursu). Visa kita eina ir praeina pro piniginę kaip pavasarinis vėjas.