2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienis

Taukšt




Taukšt – migracijos tarnybos pareigūno dedamą antspaudą pase kaskart palydi kūną nusmelkiantis garsas. Kaskart garsas tas pats, bet sukeliantis skirtingus jausmus priklausomai nuo to, į kurią pusę judu.
Tas taukšt atvykus į BA reiškia saulę, sukelia džiugesio ir kažkodėl laisvės pojūtį (išties – kodėl? Lietuvoje laisvės nemažiau nei Argentinoje). Gavus tą atvykimo antspaudą pase norisi kuo greičiau lėkti išskėstom rankom pasitikti visko, dėl ko atvažiavau, pasitikti to dulce de leche švelnumu persmelkto pasaulio.
Išvykstant taukšt garsas lyg užveria duris, už kurių palieku gražiausias emocijas, sukelia begalinį graudulį ir nuo tos akimirkos jau pradedu ilgėtis to, ką palieku. Pabrukusi uodegą sliūkinu link lėktuvo besiguosdama mintimi, kad vis tik tuoj susitiksiu su mylima šeima, su žaliais miškais ir žydrais ežerais, ir velniai nematė tų niekingų lietuviškų tango intrigėlių, ir kad neabejotinai ateis diena, kai vėl grįšiu čia.