Turizmas atsigavo ne tik matuojat tango šokėjais užsieniečiais. Sekmadieninė Defensa šurmuliuoja pilna apimtimi. Gan patikimas rodiklis turistų kiekiui įvertinti – norinčių nusifotografuoti ant suoliuko su Mafalda eilė. Šįkart ji įspūdingai ilga, mano netaiklios akies vertinimu, kokie 30m.
Turistų gan dažnai yra ir milongose. Tokių atseit „gudresnių“ turistų, kurie ne į tango šou eina, o kažkieno paprotyti ar už rankos atvesti ateina į milongas autentiško tango gyvenimo pažiūrėti. Gerai, kad ateina, juk pamato tikrąją tiesą. Gaila tik, kad užima vietą, kurioje galėtų būti šokantys, o ne spoksantys. Na, bet ką padarysi, išsitenkam. Kartą buvo tokia linksma turistų kompanija. Jie po kiekvieno tango gabalo garsiai plojo! Ir niekas ant jų nei pyko, nei bandė sudrausminti, dargi su ironija pajuokaudavom – ot, čia mums ploja.
Aptikau savo išsilavinimo spragą – visai netoli namų yra tango vieta. Portal Recoleta. Nusikaltimas būtų neaplankyti savo barrio milongos. Tad nuėjau šeštadienį. Labai patogu – šalia namų ir dar vidury baltos dienos, netrukdo vakare po to nueiti į įprastą, patikrintą milongą. Vieta nedidukė, simpatiška, nežinau kaip kitomis dienomis, bet mano aplankytoje milongoje vienu metu aikštelėje sukosi kokios 5-7 poros. Nieko tokio maža milonga, man netgi patinka, net vieną gerą tandą sušokau. Bet gal tuo ir apsiribosiu, taupydama savo tango laiką... O naujienas seksiu.
Dar viena nauja aplankyta vieta – „El sol de Abasto“. Tai tango erdvė - viešbutukas, pamokos, praktikos, milogos ir įvairios veiklos. Prie erdvės įrengimo mūsų šeimai netgi teko šiek tiek prisidėti finansiškai, tad tiesiog būtina buvo apsilanyti. Pasirinkau dieną, kai kiek norėjosi pailsėti nuo šokimo, o El sol de Abasto buvo rodomas „teatras“, t.y. vaidinimas, po kurio – milonga. Taip vadinama milonga – visai mažytė netgi lyginant su mūsų lietuviškais standartais, visiškai neformali, dalis merginų netgi su kedais šoko, bet viskas miela ir jauku. Aišku, žmonės būriavosi pažįstamų rateliuose, taip kad vienam nuėjus – ne kažką. Kadangi žmonių labai mažai ir buvau viena, nutariau išsiurbčioti nusipirktą kokteilį ir keliauti namo. Vis tik besiurbčiojant manimi susidomėjo vienas šokėjas, o kai pašokau su juo, nedelsiant man prisistatė jo draugė. Pašokau ir su ja. Abu jie buvo puikūs. Na gerai, kokteilis baigėsi, nusiaviau batelius ir jau ketinau tikrai eiti, betgi tai pamatęs mane šokdinęs vyrukas metė savo merginą ir dar pašokdino mane, nesvarbu kad jau su šliopansais. Žodžiu, jei nori rasti draugų, rasi juos, tereikia nesiblaškyti ir labiau pasilankyti tose pačiose vietose. Rekomenduoju „El sol de Abasto“ ieškantiems kur apsistoti BA, su galimybe ten pat ir puoselėti tangolaisvalaikį.
Kone kiekvienas atvykimas į BA man pateikia dovaną – naują pažintį su kuo nors įdomiu. Kiekvienas esame sociumo dalis, jei nebendrauji su kitais, tai tavęs kaip ir nėra. Man patinka milongos vyksmas – kaip susirenka žmonės, kaip jie ne tik šoka, bet ir bendrauja, tuo kurdami milongos atmosferą. Kadangi lankausi tradicino stiliaus milongose, nemažai nuotaikos lemia tai, šalia ko būsi pasodinta(s). Būna, atsisėdi ir, na, šoki sau, kėde pasinaudodam tik kaip poilsio vieta tarp šokimų. Mandagiai pasilabini su kaimynėmis, tuo ir baigiasi bendravimas. O būna, kad visai smagiai įsišneki. Kartais tik tam vakarui, o kartais tas išvirsta į ilgą pažintį ar draugystę. Kuo toliau, tuo labiau turtingėja įdomių sutiktų žmonių bagažas. Šį kartą susipažinau su itin įdomia asmenybe, prancūze. Rimtame gyvenime – medikė. Paraleliniame, sielos gyvenime – pamišusi dėl tango, panašiai kaip daugelis iš šen atvažiuojančių. Tiek pamišusi, kad parašė knygą, istoriją, paremtą BA milongų gyvenimu, su personažų prototipais – realiais žmonėmis iš BA milongų. Knyga ką tik išversta į ispanų kalbą, pasijutau pamaloninta gavusi dar šviežią vertimo į ispanų kalbą failą. Skaitysiu skrisdama atgal. O mudvi tikiuosi dar turėsime progos susitikti. Nuostabi ta tango visata, su skraidančiais ir retkarčiais susitinkančiais tango subjektais.
Na ir – ta-daaam! Aš, užkietėjusi
tradicionalistė, pasileidau plaukus ir apsilankiau, kaip mane iš anksto įspėjo,
laaabai neformalioje milongoje. Vieta – „La comedia Tango“, visai netoli namų.
Priklausomai nuo dienos ten vyksta įvairios milongos, ėjau pirmadienį į „Muy
lunes“. Pretekstas labai žemiškas – orkestras „La Juan Darenzo“, kurio esu
fanė, švenčia savo 10-metį ir dabar kaip tik yra serija jų grojimų įvairiose
milongose. Tai ir išsirinkau dieną, kai neturiu gero šokimo, na, ir proga
aplankyti nematytą vietą. Įspūdis gan teigiamas. Taip, renkasi čia viens kitą
pažįstantys žmonės, todėl patartina eiti su kuo nors. Milonga neformali, tad nieks
čia nesodina, turi pats susirasti (išsikovoti) sau vietą. Iš pirmo žvilgsnio
viskas primena ne milongą, o šiaip tūsą bare. Susiradau visai neblogą sofos
galą, kur netgi, belaukdama orkestro, žaibiškai nusnūdau; tiesa, pakėlus savo užpakalį
nuo išsikovotos vietos, jos jau ir netenki, nes žmonių tai daug L Tas neabai patiko, bet yra ir kas patiko. Mano
lankomose milongose ne tango tandos yra cumbia ir argntinietiškas rokas. O
čia - salsa ir lindy! Tas labai patiko. Kaip šviežio oro gurkšnis!
Tiesa, mokančių tą šokti tik vienetai. Žmonės čia renkasi daugiausia jauni. Visame
tame neformalume esminiai milongos bruožai vis tik išlaikyti: muzika normali
t.y. tango be nukrypimų, tandos yra.
Epizodai
Yra toks dėdė,
šoka Lo de Celia. Paprastas, kuklus žmogus, tylenis, tiesa, šoka tiek gerai,
kad po pašokimo su juo “jau galima eiti namo”. Kaskart milongoje jis pasiima vyno butelį. Pats
sau vienas. Ir maukia jį, protarpiais sušokdamas kokią tandą. Įdomu tai, kad
tas vynas nė kiek nepabogina jo šokimo.
---
Milonga con traspie. Išėjau kartą šokti milongos su senu šokių aikštelės bičiuliu, puikiu šokėju. Šokam, jaučiu – nesilipdo. Pasibaigus gabalui jis kad ėmė plūstis – kokia bjauri milonga, neįmanoma šokti. Sakau - gal vokalas konfuzina. Na taip, pritarė, bet ką daryti? Aptarėm skirtingus vokalo ir orkestro ritminius sluoksnius. Sakau – reikia šokti pagal orkestrą. Ir ką gi, sekantys gabalai ėjosi kaip iš pypkės! Išsiskirstant bičiulis reziumavo – svarbu išsirinkti ir susitarti pagal ką šokti.
Gerai šokančių milongą čia nėra
daug. O tie, kas šoka gerai, paprastai turi nusistovėjusius partnerius su kuo
šokti, taip kad gauti gerą milongą con traspie šansų nėra daug. Dauguma
marširuoja lisa. Tai dažnai geriau praleidžiu milongos tandas, nebent labai
norisi, tai „pasirašau“ su bet kuo. Ir taip, kartą priėmus laaabai rizikingą
kvietimą iš pirmą kartą matomo žmogaus, supratau besielgianti itin
lengvabūdiškai. Na bet jau kad netyčia linktelėjau, tai ką padarysi, išėjau į
aikštelę. Kaip ir reikėjo tikėtis, marširuojam sau, neįdomu, bet ir nieko blogo,
ir tas jau nuramino mane. Pasibaigus pirmam gabalui, vyriškis pakausė, o gal
šoku traspie. O taip, sakau, labai mėgstu! (ir mintyse išsigandau
suabejojus, o ką gi jis moka…). Na, ir kad pavarė, ohohooo! Toko traspie gyvenime
turbūt nesu šokus, kaip iš kulkosvaidžio! Gal kiek ir pretenzingai ir savotiškai,
bet kai nepaprastai aiškiai veda, tai vienas malonumas. Abu likom labai
patenkinti. Po to dar išėjom pašokti Biaggi, pradedan sako, tai dabar jau be traspié.
Na kur tau… Tame žmoguje įprogramuotos aštuntinės J
Bet kadencija – puiki.
---
Trečiadieniais Barajandos’e per organizatoriaus
kalbą būnu pristatoma kaip “milongos europoje organizatorė”. Pirmą kartą
susinepatoginau, paskui pripratau mojuoti ir lankstytis.
Ak, futbolas. Vyksta pasaulio čempionatas, jo
atgarsiai neaplenkia ir milongų. Baltos – mėlynos aistruolių spalvos veržiasi
ir į milongas.
---
Nedašokitą man palengva pakeitė persišokitas,
tad užganėdinta jau traukiu lagaminą kelionei atgal į LT
