Ar įmanoma atkurti milongų aukso amžiaus atmosferą?
Istorija byloja, kad anuomet vyrų ir moterų santykis Argentinoje buvo toks, kad milongose moterims tikrai buvo aukso amžius.
Dabar gi viskas aukštyn kojom. Pati demografinė situacija tiek pas mus, tiek pas netolimus kaimynus darosi tokia, kad plunksnas kedenti tenka jau moterims. Milongos dūsta nuo ne tik puikiai atrodančių, bet ir puikiai šokančių damų. Nežinau kaip jaučiasi vyrai, pastebintys tą jūrą viltingų žvilgsnių - "pakviesk mane". Žinau kaip jaučiuosi aš, kai tenka "sėdėti eilėje", kai taip besėdint ir žvilgsnis apsiblausia, ir - deja deja- net žiovulys užplūsta... Stop! Čia turiu nenutylėti savo simpatijos mūsų mažytei milongai, pas mus tikrai ne blogiausia padėtis, nežinia ar keista, bet dažnai savo gimtojoje vis dar kuklia vadinamoje milongoje pasišoku daugiau nei festivaliuose. Paradoksas? Gal...
Gal nelabai suklysiu pasidžiaugdma mūsų vilnietišku vyriškuoju ešalonu, na nelabai gausiu, bet kokybišku, ech, džiaugiuosi, kad visuotinėje krepšinio isterijoje yra pas mus vyrų, mylinčių tango.
Tiesa, tai kaip su ta atmosfera? Ar tik nebus čia simetrijos? Kadaise trūko moterų, dabar trūksta vyrų. Bet tai tik pas mus, Lietuvos apylinkėse. BsAs, o gal ir ne tik, abipusė harmonija. Ir galvoju, kad milongos dvasią kuria pirmiausia muzika ir žmonės, kurie ją myli, o jau visos simetrijos ir asimetrijos - tai tik "razinkėlės", kiekvienam laikmečiui savos ir nepakartojamos
Laukiu penktadienio. Kas ten bebūtų buve kadaise, džiaugiuosi mūsų mažyčiu aukso amžiumi. Čia ir dabar, tuo, ką turime gražaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą