Apie kelionių šauksmą

Vakar praskrido virš mūsų didžiulis gervių būrys. Išskrendantys paukščiai visuomet man sukelia ypatingą jausmą.
Eisiu, atsinešiu lagaminą

Kodėl musės neina iš barščių

Trys, šešios tandos per milongą. Tikrai mažai, kai milonga iki paryčių, o žmonių begalė, vis tik festivalis. Tokio rezultato ko gero dar neturėjau.

Tikriausiai visiškai nemoku šokti.
Tikriausiai mano eksterjeras pasibaisėtinas
O galbūt esu nematoma.

Trečias variantas vargu ar tinka, nes mokestį už milongas, o ir nemažą, kad jį kur galas, iš manęs paėmė.
Lieka pirmi du. Kad ir kaip liūdna, tenka su tuo susitaikyti. Niekada Latvijoje nešokau daug. Bet kad šitaip...  Atrodo, latviški tango barščiai mane išmetė. Reikia nuvažiuoti dar kur nors. Pasitikrinimui.

Bet ramybės neduoda mintis - o kodėl, kodėl moterys vis tiek eina, važiuoja į kitus miestus pasėdėti  milongose. Su nenaudėle mintimi - o gal šį kartą pavyks. Kokia stipri ta tango galia, kad pasmerkiame save kelių valandų knapsėjimui atmerktomis akimis, su priverstine šypsena, o kaipgi, sėdėsi surūgus, tai jau tikrai niekas nepakvies. Sėdime dėl tos vienos kitos tandos. Tiesa, kartais ji gali būti ir viena vienintelė, bet tooookia... po kurios ramiai galima kulniuoti namo.

Ir dar  galvoju, kaip negalima pasitikėti įspūdžiais. Jie gali būti tokie skirtingi! Labai priklausomi nuo to, kaip pavyko pasišokti. Kas man iš to, kad festivalyje galbūt buvo gerų šokėjų. Man nuo to festivalis ne geresnis. Man jis geras tiek, kiek daug ir kiek gerai gavau pašokti pati. Paklausite manęs, ar geras buvo Jūrmalos festivalis, deja, atsakysiu, kad prastas. Geriau klauskite kitų, tikrai daug gero išgirsite. Objektyviai vertinti gali tik tas, kas neturi šokio troškimo. Organizacijos sklandumą, programos tinklelį, patalpas, DJ, ir t.t.  Galiu parašyti puikų pažymį Jūrmalai už visa tai. Bet vis tiek galų gale sugrįžti prie to paties nepašokimo jausmo. Grįžau iš festivalio visiškai alkana.

Nors gražių įspūdžių vis tiek parsivežiau. Žinojau įš anksto, kad jie bus. Tai mūsų lietuviška tango šeima. Vien dėl puikios kompanijos verta buvo važiuoti. Dėl rytinių pomilonginių pasisėdėjimų. Dėl to juoko, kurio buvo tiek daug. Dėl nenoro eiti  miegoti, nes taip gera kartu.

Ir vis tik. Gal reikia lipti iš tų barščių. Jei kas nors sulaikys mane bevažiuojančią į milongą Latvijoje, būsiu dėkinga. O gal ne tik Latvijoje. Kaip jau sakiau, reikia prasitestuoti. Šen bei ten. Ir, kas žino, gal jau laikas į tangopensiją?

Namai

Penktadienį įpusėjus milongai už lango pasirodė Rimantas. Su lagaminu. Tiesiai iš oro uosto - į milongą. Paprastai iš kelionių ir klajonių žmogus pirmiausia grįžta namo.
Jau įprasta tapo keliaujant aplankyti vietines milongas. Kaip netango žmonėms paaiškinam - "nekyla klausimo, ką veikti vakare". Įsivaizduoju, kad žemės rutulys nusagstytas tokiomis tango bazėmis, kur tango žmogus gali užsukti ir patenkinti savo tango poreikį. Kaip kad automobilis užsuka į degalinę kuro užsipilti. Man tai daugiau negu žinojimas ką veikti vakare. Tai toks saugumo jausmas, kai bet kur nuvykęs nesijauti svetimas, jei tik surandi milongą, tai yra žmones, kurie tave supras be žodžių, ir tu juos suprasi, ir be didesnių įžangų žinosi kaip elgtis ir kas ką reiškia.
O yra ir sava milonga, milonga ten, kur gyveni. Namų milonga. Vieta, kur norisi grįžti. Rimantas su lagaminu priminė man tai. Sava milonga gali turėti trūkumų, visada juk rasi dėl ko pakritikuoti ar padejuoti, bet čia man gera šokti, čia yra žmonės, su kuriais gera leisti laiką, tai vieta ir laikas, kur gali pamiršti visus rūpesčius, kur kaip ranka nuima savaitės darbo nuovargį. Man gera po apsilankymų svečiose milongose sugrįžti į savają vilnietišką.
Viliuosi, gal ne tik man, jei jau žmonės po kelionės pirmiausia skuba į savo gimtą milongą. Kaip namo.
------------

Pirmas Talino blynas

Nepavadinčiau jo prisvilusiu. Geras komandinis darbas, sklandus vyksmas. Kai kam gali pasirodyti, kad nieko čia ypatingo, viskas savaime suprantama, bet žinau, kas už to paprastumo slypi. Ir jei nėra nieko kas erzina, stabdo ar iš viso nevyksta, tai nereiškia, kad taip yra savaime. Tai reiškia, kad apie visas smulkmenas pagalvota ir pasistengta, kad viskas būtų gerai.
Malonu kad ir, pavyzdžiui, iš lentų nutiesti takeliai atviro oro milongoje. Kad damų kulniukai nesmigtų į žemę pastarosioms sumanius nubidzenti iki baro, laužo ar jūros. Beje, ta vieta labai jau graži - jūra, miesto žibriai anapus įlankos, įspūdingas dangus ir... visai nedaug uodų :)  Jei dar būtų užtekę proto pasiimti pikniko kilimėlį, būtų buvę visai gerai.
Apėmė pavydas dėl fakto, kad taliniečiai turi puikių salių (o gal ir mes turime, tik nežinom kur ieškoti?). Šeštadienio milonga - puikioje salėje, kurios gėriui deguto šaukštą drėbtelėjo prasta akustika, sugadinusi visą garsą.
Grojo puikus orkestras. Tiesa, penktadienį, kol jis buvo trio, sakyčiau slopino milongos energiją - kažkoks nevežantis. Bet šeštadienį, kai sąstatą papildė dar trys muzikantai, suskambėjo žymiai pilniau. Ir vis tiek pasilieku prie nuomonės, kad šokti geriau pagal tam atrinktus gabalus, o iš gyvo orkestro tikėtis išskirtinai tik šokių muzikos na nėra ko, nėra...  Užtai šaunuoliai estai bent pabandę atskirti laiko dalį tik koncertui.
Pradėjau galvoti, kad visai nieko būtų, jei renginio dalis su gyva muzika, mokytojų pasirodymais ir aplodismentais organizatoriams galėtų būti kaip atskiras renginukas, kada nors dieną ar pavakariais, ne kartu su milonga. Bo kol visas šis grožis įvyko, pajutau šaknį į kėdę beleidžianti, apsvaigusi nuo gražios orkestro muzikos, jau ir malonus žiovuliukas apėmė ir toks ramus jausmas - va, tuoj baigsis, ir eisu namo miegoti. Bet reikia rasti jėgų atsibusti iš sąstingio (o tai apie 12-1 va. nakties) ir perjungti pavarą milongai.

Vieną tikrą papeikimą organozatoriams vis tik sugalvojau. ŠVIESOS! Ir kam reikia prigesinti šviesas? Suprantu, kai nėra apšvietimo iš principo, bet kai užgesinamos esančios puikiauios lempos...  Apie kokį žvilgsnių gaudymą tokiomis sąlygomis galima kalbėti?

Pradedu mokytojus vertinti ir pagal tai, kiek jie bendrauja su "tauta". Būna visaip. Deja, šio festivalio mokytojai išskirtinai laikėsi "elito" pozicijos. Kaži, ar gali tokį elgesį bent kiek koreguoti organizatoriai? Mes, vilniečiai, jau įpratome artimiau bendrauti su atvažiuojančiais mokytojais, gal čia padeda ir "užklasinė" veikla baruose bei tangiečių namuose? :)))

Na ir nusibambėjau. Bet juk teisybė. Kad ir nuoširdžiai ir gerai viskas padaryta, bet vis tiek tai šabloninis formatas - pamokos + milongos su pasirodymais. Bet turbūt daugumai to reikia.
Nors man tereikia pašokti, kuo geriau ir pageidautina kuo daugiau.
Grįžau pašokusi. Ir atšviežėjusia dūšia. Maždaug kaip perkrautas kompiuteris.
Iki kito karto.

--------------------

Tolima šalis

Seniai seniai trys Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija - buvome vadinamos sesėmis. Dabar - vis rečiau.

Tango prasme su latviais vis tiktai labai aktyviai broliaujamės, tiesa, labiau seseriaujamės... O Estija tapo mums tolima šalimi. Labai nedaug estų užklysta pas mus, o apie mūsų keliones pas estus nėra net ką pasakyti. Na taip, aišku dėl ko, tango pas juos labai nedaug, taigi nėra dėl ko ir važiuoti. Ir vis tik pastebiu, kad štai į Rygą mūsiškiai važiuoja, galima sakyti, jau autopilotu, tereikia vos užsiminti apie ten vykstantį renginį, o žinia apie renginį Taline - kaip nuo žąsies vanduo, net atvykstanti žvaigždė atrodo nedaro įspūdžio, o žiū dar prieš keletą metų pamatyti gyvai seną milonguerą iš BsAs atrodė misija neįgyvendinama.

Todėl laukiu Talino tango festivalio, pirmo, ir kaip jie sako, galbūt paskutinio. Reikia nuvažiuoti ir pasmalsauti.

Gera važiuoti be didesnių lūkesčių. Nebus dėl ko nusivilti.
Nemėgstu, kai festivalinėse milongose groja gyva muzika, nes ji dažniausiai būna nešokama, bet žmonės vis tiek šoka. Sudėjus į krūvą orkestrus su nešokama muzika ir mokytojų pasirodymus, laiko žmoniškam pasišokimui lieka gal ir ne per mažai, bet jis išskaidytas ir po tokios milongos taip ir lieki nespėjęs pagauti šokio jausmo.
Taline milongos pertraukimų bus apstu. O gal ir gerai. Kai nesitiki gero pasišokimo iš principo (tango bendruomenė pas juos labai negausi ir beveik moteriška, o svečių neaišku kiek bus), galima tiesiog pasiklausyti koncerto ir paplepėti su senais ir naujais pažįstamais. Reikia sau įsikalti į galvą, kad tango - visų pirma muzika.

Na, žiūrėsim, kaip pasiseks pirma tango kelionė į Taliną.

------------------------------

Aukštyn kojom

Ar įmanoma atkurti milongų aukso amžiaus atmosferą?
Istorija byloja, kad anuomet vyrų ir moterų santykis Argentinoje buvo toks, kad milongose moterims tikrai buvo aukso amžius.
Dabar gi viskas aukštyn kojom. Pati demografinė situacija tiek pas mus, tiek pas netolimus kaimynus darosi tokia, kad plunksnas kedenti tenka jau moterims. Milongos dūsta nuo ne tik puikiai atrodančių, bet ir puikiai šokančių damų. Nežinau kaip jaučiasi vyrai, pastebintys tą jūrą viltingų žvilgsnių - "pakviesk mane". Žinau kaip jaučiuosi aš, kai tenka "sėdėti eilėje", kai taip besėdint ir žvilgsnis apsiblausia, ir - deja deja- net žiovulys užplūsta... Stop! Čia turiu nenutylėti savo simpatijos mūsų mažytei milongai, pas mus tikrai ne blogiausia padėtis, nežinia ar keista, bet dažnai savo gimtojoje vis dar kuklia vadinamoje milongoje pasišoku daugiau nei festivaliuose. Paradoksas? Gal...
Gal nelabai suklysiu pasidžiaugdma mūsų vilnietišku vyriškuoju ešalonu, na nelabai gausiu, bet kokybišku, ech, džiaugiuosi, kad visuotinėje krepšinio isterijoje yra pas mus vyrų, mylinčių tango.

Tiesa, tai kaip su ta atmosfera? Ar tik nebus čia simetrijos? Kadaise trūko moterų, dabar trūksta vyrų. Bet tai tik pas mus, Lietuvos apylinkėse. BsAs, o gal ir ne tik, abipusė harmonija. Ir galvoju, kad milongos dvasią kuria pirmiausia muzika ir žmonės, kurie ją myli, o jau visos simetrijos ir asimetrijos - tai tik "razinkėlės", kiekvienam laikmečiui savos ir nepakartojamos

Laukiu penktadienio. Kas ten bebūtų buve kadaise, džiaugiuosi mūsų mažyčiu aukso amžiumi. Čia ir dabar, tuo, ką turime gražaus.

Apsigyvenau

Apsigyvenau šičia. Neaišku ko, bet matyt prireikė.
Gal dėl to, kad galvą kartais užkemša įvairios tango mintys, tango įspūdžiai, ir tai reikia kažkur padėti.
Gal dėl to, kad kartais pagaunu save gyvenat nuo penktadienio iki penktadienio, t.y. nuo milongos iki milongos. Arba nuo rudens iki rudens...