Vitaminas T

Vėl esu Buenos Aires.

Eilinį kartą aplanko jausmas, kad atvykau į dvasinę sanatoriją ir mintu vitaminu T.

Atėjo laikas, kuomet pradedu nebe visai žinoti, kelintą kartą aš čia, Buenos Aires. Pradedu skaičiuoti.

Pirmą kartą atvažiavau į praktiškai dar vasarą. Įsivaizdavau, kad kovą jau prasideda ruduo, tačiau ruduo, kaip man paaiškino, prasidės kovo 21. Kaip kirviu nukirsta. O kol kas – vasara, ir ji tobula, ne per karšta ir ne per šalta, po Lietuvos žvarbumos čia dabar labai labai gera.

Gyvenamas būstas – vėl naujas. Turiu butuką, labai mielą ir patogų, man, kaip vienai, net per gerai, bet prie gero juk nesunkiai priprantama. Butukas priklauso čia dažnai atvykstančių tanguerų porai, laisvu laiku yra nuomojamas. Net stebiuosi, kad nieko mano poreikiams patenkinti čia netrūksta, kas dažnai nutinka apsigyvenus nuomojamuose apartamentuose. Galbūt tai todėl, kad rakandais butas aprūpintas žmonių, kurie įsirengė ir paruošė butą gyvenimui sau.

Vienas dalykas tik gali būti ne itin geras šiame bute, tai – rajonas. Jau ne vienas mane baugino, kad neičiau namo naktį pėsčia. Bandau naktį grįždama bijoti, bet ne visai išeina. Tiesa, kol kas klausau patarimų grįžti taksi. Grįžus apsidairau, bandydama pastebėti, ko turiu saugotis ir vengti, kam norėčiau būti nematoma. Kažkaip nieko nepastebiu, gatvė kaip gatvė, dieną net labiau nemaloni atrodo. O naktį ramu. Štai praeitą naktį sutikau auksaspalvį retriverį vedžiojantį vyriškį. Bandžiau išsigąsti, bet nepavyko. Tai štai kaip su tuo mano nekokiu rajonu.  

Kad viskas brangsta, tai net nepasakosiu, Argentinoje taip jau yra. Tik vieno dalyko vis dar nedidelės kainos  džiugina – tai visuomeninio transporto bilietai. Su Subte kortele nuvažiuoju į milongą už niekingus 3 pesus. Didesnė naujiena yra ta, kad praktiškai susivienodino oficialus ir „gatvinis“ valiutos kursai. O tai reiškia, kad galima kaip baltam žmogui išsiimti pesų iš bankomato. Galima tai galima, tik ko tai nesvetingai mane priėmė šį kartą čionykščiai bankomatai. Pastebėjimas ateičiai: čia vis dar karaliauja atsiskaitymai grynaisiais, todėl bankomatams tenka aktyviai judinti savo vidurius, ko pasekmėje banknotai dažnai baigiasi. Ypač savaitgaliais, ką man ir teko patirti, nes atvykau šeštadienį. Praėjus dar porai dienų ir pabandžius vėl pašnekinti bankomatus, staiga prisiminiau svarbų ir mano pamirštą dalyką: dalis LT bankų taiko ribojimus aptarnaujant korteles tam tikrose šalyse. Argentina irgi yra tam tikra šalis, ir prieš važiuojant pamiršau parašyti prašymą nuimti mano kortelės ribojimą. Tačiau tegyvuoja mano apdairumas bent jau kažkur – nerimta būtų turėti tik vieną kortelę J

Atvažiavau, aišku, ne tik gyventi čia sau. Atvažiavau, aišku, pasišokti. Kad esu teisingoje vietoje, rodo ir besivaidenantis tango tiesiog ant picerijų. Žr, nuotrauką žemiau.

Jei sakau, kad oras dabar labai tinkamas atvykimui į BsAs, tai tango turizmo prasme mano požiūriu šis laikas nėra labai geras. Arba gal tik dabar čia LABAI DAUG TURISTŲ. Šiaip aš nieko prieš žmones, kurie atvyksta čia su tuo pačiu, kaip ir mano, šventu noru pašokti.    Sutikau ne vieną iš europinių encuentrų pažįstamą žmogų, ir ką, labai smagu susitikti, be to, jie irgi gerai šoka. Bet kai atvažiavusių daug, dar ir nebūtinai geri šokėjai, vietiniai žmonės pradeda sudaryti mažumą milongose. Ne vienas vietinis šokėjas man dejavo, kad užsieniečių labai daug. Keista, seniau džiaugdavosi, o dabar dejuoja. Gal jau čia kaip kam – tie, kas gauna iš atvykėlių pinigus, džiaugiasi, o norintys ramiai sau gyventi savo milonginį gyvenimą, nuo tam tikros ribos pradeda susierzinti. Ko gero suprantu. Žmonės turi savo lankomą milongą, su nusistovėjusia atmosfera, kol svečių kiekis nedidelis, atmosferai pavojaus nėra ir atvykėliai vietinius džiugina. Peržengus tam tikrą ribą, nusistovėjęs mikroklimatas išsibalansuoja. Toks jausmas galėtų būti, jei į tavo namus  suplūstų minią nepažįstamų žmonių ir imtų juose karaliauti.

Pavieniai turistai  - nedidelė bėda. Nuostabą kelia jų grupės. Tiek ekskursijų dar nebuvau mačius. Savotiškai atrodo, kai įvedama didelė žmonių grupė, iškart užimanti ženklią teritorijos dalį. Tokie žmonės nelabai ir gali su kuo nors daugiau, nei tarpusavyje, šokti. Pavieniai užsieniečiai kažkaip ištirpstame bendroje milongos bendruomenės minioje, infiltruojamės. Bet grupė – kas kita, tai jau kaip į zoologijos sodą atėjusi ekskursija.

Na, ką darysi. Nelabai ir trukdo.

Po paskutinio mano vizito nepraėjo nė 5 mėnesiai, ir tas labai jaučiasi, nebereikia „dirbti“ kaupiant šokdintojų kontingentą. Tiesiog atvykau ir iškart mėgaujuosi. Labai geras jausmas.

Šiai pabaigai paskirsiu  keletą sakinių apie... šokio malonumą ir kaip jis padaromas. Šokau su vienu iš seniau pažįstamu žmogumi, šokti su juo labai gerai, šokis yra itin spalvingas ir įvairus. Tik vėliau, jau pašokus, pagalvojau, kad jo „žingsnelių“ arsenalas labai kuklus, vienos rankos pirštų pakaktų per akis. Kame paslaptis? Manau, tame, kad jis yra profesionalus džiazo muzikantas, kas reiškia puikų muzikos pajautimą. Muzikoje ta pati nata gali skambėti labai įvairiai, priklausomai nuo to, kaip ją išgaus grojantis muzikantas. Taigi, šis žmogus šokdamas nenufalšyvina nei vienos natos, pas jį nėra nei vieno beprasmio kojos padėjimo. Savo šokiu jis groją skambančią muziką, ir faktas, kad jo kojos apsiriboja keliais primityviais ėjimais, jo šokio aneikiek nenuskurdina!   Ir tuo pačiu nesukuria moteriai bereikalingos įtampos besistengiant „atlikti“ sudėtingus vyro užmanymus.

Tiek šiam kartui. Labanakt.