Įsijungiau

Šiandien taip staiga tik „spragt“ – ir pasijutau įsijungusi. Į Buenos Aires. Kai pradedi savo kelionių į BA antrą dešimtį, sunku tikėtis euforijos ar bent šventinės nuotaikos nuo pat pirmos minutės. Turi kažkas užvesti. Tai šiandien, ketvirtą dieną nuo atvykimo, ir užvedė galutinai. Žinoma, kad „Lujos“. Dievuliau mano, vyrai vienas už kitą geresni, ir didžioji dalis visai nori su manim šokti, ir pati jaučiausi puikiai šokanti, ir muzika glostė ausį, ai, ir net negalėčiau sugalvoti kas ten buvo blogesnio. Viskas puiku. Tikra prabanga. Tango spindesys. Prajuokino vienas epizodas. Atvykusią mane pasitiko milongos šeimininkė ir paklausinėjo, kaip laikosi mano šuo.  Ir vėliau, kai jau sėdėjau prie staliuko dar pribėgo ir pasiteiravo apie vyrą. Sako, pagalvojau kad negerai, apie šunį paklausiau, o apie vyrą ne :)

Šunų mylėtojų čia yra ir daugiau. Vienas šokėjas turi aštuonis šunis, vieną jų paprastai atsiveža į milongą, na ne visai į milongą, kol šeimininkas šoka, šuo tupi mašinoje ir laukia. Kai su juo šoku, visuomet pakalbam, kaip mes mylim šunis.

Jau pati kelionė į BA šįkart nuo pat pradžių nuteikė pozityviai. Turėjau jungiamąjį skrydį per Amsterdamą, kuriame nesu buvusi. Tarpas tarp skrydžių – visa diena, todėl turėjau planą galų gale aplankyti miestą. Kartą jau taip skridau, bet tada buvo toks bjaurus oras, kad  taip ir neiškišau nosies iš oro uosto. O dabar oras buvo daugmaž priimtinas, tad galų gale apžiūrėjau miestą, kuris labai patiko, tuo suteikiant geros emocijos dozę ilgam skrydžiui. Smagi buvo trumputė kelionė traukiniu iš miesto atgal į oro uostą. Šiaip susisiekimas su miestu labai geras ir paprastas, yra traukinys, ir atstumas nedidelis, žodžiu, vienas malonumas. Bet kai atėjau mieste į traukinių stotį, iš informacinio tablo niekaip nesupratau į kokį traukinį man lipti, na, įprastoje situacijoje turbūt būtų buvę aišku, bet eilė reisų atšaukta, informacija kaip nukakti į oro uostą šmėkšteli trumpam ir dingsta, nespėjus įsisavinti kas ir kaip. Netrukus šifruoti užrašus pradėjome jau dviese su mergina iš Korėjos. Kadangi vis dar nieko nesupratom, o jokių pareigūnų aplink nesimatė, užklausiau dviejų pasitikinčiai savimi atrodančių damų, dar be to gražuolių, venesuelietės mama su dukra, jos irgi važiavo į oro uostą ir pasakė, kad joms viskas aišku. Tai jau keturiese nuėjome prie traukinio. Ten paaiškėjo, kad viskas ne taip paprasta, kažkur reikės persėsti, o tos dvi damos staiga jau pradėjo nieko nebežinoti. Bet visos keturios vieningai sutarėm, kad laikysimės drauge ir įlipom į traukinį. Traukinys pasirodė besąs pilnas tokių pat žioplinėtojų. Bet smagumas išties tai ne tame, smagu buvo pats toks greitas žmonių susidraugavimas, prispyrus bėdai. Laukiant traukinio persėdimui, dar pasišnekėjom, kas esam, kur skrendam ir pan. Smagu. Gal tik korėjietei malonumas buvo menkas, nes jos skrydis buvo mažiau nei už valandos. Tikiuosi, spėjo.

Kai atsisėdu lėktuve į savo ekonominės klasės kėdę, paprastai nerimastingai laukiu kas bus kaimynas (aišku, dar ir naiviai svajoju, kad kaimyno nebus, bet tai tik svajonės). Visada noriu... plono žmogaus... Šįkart gavau storą dėdę. Ką gi, pasiruošiau ankštam sėdėjimui. Bet kaimynas pasirodė labai malonus žmogus, urugvajietis, daug keliaujantis ir netgi Lietuvoje buvęs. Visai smagiai pabendravome, tuo dar kartą sau pasitvirtinau, kaip mėgstu keliauti.

Tai štai aš vėlgi čia, BA. Namuose.