Veidai

Skubančią gatve namo mane sustabdė senutė, vedina jaunos moters. Paprašė pavedėti senjorą, nes jaunesnioji jau pasiekusi savo tikslą ir toliau lydėti negali. Man pakeliui, tad sutikau. Ir taip ėmėme krutėti, senučiukė viena ranka stūmė savo ratukus su rankine, kita įsikibo man į parankę ir taip krutėjome, mažais lėtais žingsneliais. Senutė pasakė, kad eina į sekančią gatvę už manosios, ten, „kur yra bažnyčia“. Galvoju, kokia pamaldi senutė, vos paeina, nėra kam jos palydėti ar atvežti, eina, pasiprašydama praeivių pagalbos, pasimelsti. Planavau priėjus savo gatvę tokiu pat stiliumi perduoti senutę dar kam nors, kad vestų toliau, bet tas buvo ne taip paprasta, lyg tyčia nebuvo ta kryptimi einančių žmonių arba jie pralėkdavo kaip kulkos, nespėdavau pačiupti, tai praėjome ir mano gatvę, ir dar sekančią, štai ir bažnyčia, galvoju, kelionės tikslas pasiektas. Bet ne! Pamaldžiai persižegnojusi ir sukalbėjusi maldelę, ji krutėjo toliau. Man jau pasidarė neramu. Bet neilgam. Kelionės tikslas pasirodė besąs... grožio salonas!!! Močiutė, vos krutanti, nepaeinanti be pašalinių pagalbos, pusiau kurčia, atėjo pasigražinti. Atsisveikinant, priėmus visas padėkas už pagalbą, atidžiau pažvelgiau į jos veidą – jis man pasirodė išties išpuoselėtas. Štai kokios tos Argentinos moterys! 

Atsilaisvinusi nuo pagalbos močiutei, nuskubėjau nusipirkti išsineštino maisto. Kadangi dar neturiu virtuvės, dažnai čia nusiperku, tas keliskart pigiau nei restorane pavalgyti. O šioje vietoje maistas netgi skanesnis, priimtinesnis mano skrandžiui pasirodė nei kitur kad pirkdavau. Dažniausiai šitą verslą, išsineštinį maistą, turi kinai, o šioje mano vietoje parduodančios moters veidas kitoks. Antropologiškai toks savas, pažįstamas. Ir ne tik veidas, o kažkas daugiau, antspaudas, kokį turime visi mes, homo sovieticus. Šiandien, kai į dėžutę įsidėjau dar ir kažką panašaus į „balandėlį“, o fone grojo muzika, artima muzikai iš Vilniaus taksi, galvoju ot imsiu ir paklausiu ar ne rusė. Nespėjau, ji pirma paklausė to paties. Pasikalbėjom rusiškai. Iš Kazachstano, čia jau 16 metų. Idomu, jau ne pirmą kartą sutinku žmones, prieš maždaug tiek laiko išvykusius iš byrančios Sovietų sąjungos. Yra ukrainiečių, kažkada teko sutikti armėną taksistą.

Taip... Buenos Aires nesiliauja buvęs uostu, priglaudžiančiu žmones iš viso pasaulio.