2017 m. kovo 31 d., penktadienis

Pušku pušku garvežiukas



Toliau pratinuosi prie argentinietiškų darbo manierų. Lieku patenkinta, kai baldų matuotojas ateina pavėlavęs tik valandą, o faktą, kad nupirktų plytelių grindims neatveža iš viso, priimu kaip savaime suprantamą dalyką (nupirko, apmokėjo, tai kam dar vežti). Optimizmo ir meilės šiai šaliai įkvepia tai, kad reikalai vis tik kažkaip sprendžiasi, o žmonės, kuriuos sutinki kiekviename žingsnyje, noriai padeda, ir ypač noriai pasišneka. Čia prisiminiau seną multifilmą apie garvežiuką iš ramunių pievos, kuris periodiškai nušokdavo nuo bėgių ir visus keleivius priversdavo grožėtis saulėtekiu, lakštingalomis ir panašiais gražiais dalykais, o keleivių argumentus, kad vėluojama pvz į darbą, atremdavo nenuginčijamai – jei laiku nuvyksi į stotį, tai praleisi tokį nuostabų saulėtekį/saulėlydį/ neišgirsi kaip čiulba lakštingalos. Logikos gal ir nėra, bet yra jausmo ir alternatyvaus vertybių suvokimo. Tad jei pardavėjai jau beveik savaitė neatveža man nupirktų plytelių, įsivaizduoju, kad jie turi svarbesnių užsiėmimų – pažiūrėti futbolo rungtynes, paglostyti šunį, o gal susitikti su seniai nematytais draugais. Ar kyla klausimas kas svarbiau?
Štai tokiame visuotiniame atsipūtimo fone stebiuosi, kad milongų tvarkaraštis tiksi kaip laikrodukas.
Uždarė El Beso klubą. Tas reiškia, kad ten vykstančios milongos turi arba irgi užsidaryti, arba susirasti vietą kur nors kitur. Kodėl uždarė, niekas, ko klausiau, nežino. Tik klajojantys gandai – lygtai dėl sanitarinių sąlygų (tuo nesunkiai patikėčiau, tualetas ten baisus), lygtai dėl laiptų, paskutinė išgirsta versija – kad nėra avarinio išėjimo, patalpoje turi būti dvejos durys. Nebūtų to blogo, kuris neišeitų į naudą. Milongos iš El Beso tam laikui, kol klubas susitvarkys savo reikalus, išpuškavo kas kur. Proga išbandyti kitas vietas. Laimė, visos trys mano lankomos El Beso klube milongos laikiną pastogę susirado.
Sekmadienio milonga persikėlė į La Nacional. Tiesą sakant, apsidžiaugiau. Jaučiau nostalgiją šiai vietai, kurioje daugybę kartų šokau El Maipu milongoje, kol šioji nepersikėlė į Obelisco. Kažkaip keistai viskas buvo, ne aš viena taip pagalvojau, kiti šokėjai irgi panašiai sakė: milonga lyg ir ta pati, bet jau nebe ta. Visi kokie tai sutrikę, pasimetę. Vis tik negali sakyti, kad svarbu turinys, o ne forma. Aišku, jei ilgiau šiai milongai teks čia užsibūti, ilgainiui visi apsipras ir bus gerai.
Antradienio Cachirulo ir Lujos persikėlė į Lo de Celia. Ketinau antradienį niekur neiti, pailsėti, bet kad jau Lo de Celia, tai nusprendžiau bent neilgam nueiti. Irgi buvau pasiilgusi šio klubo, kuriame po Celia mirties daugiau nėjau. Simboliška – Cahirulo milonga kadaise startavo šiame klube. Ir štai grįžo į savo gimtą vietą. Panašiai ir Lujos – grįžo į Lo de Celia po 14 metų pertraukos. Tiems, kas čia šoko anuomet, turėjo būti jaudinantis momentas. O man buvo tiesiog gerai. Pats klubas man visuomet patiko, bet buvo viena gan rimta bėda – milongų kontingentas itin garbaus amžiaus. O su Cachirulo ir Lujos į klubą plūstelėjo nauja gyvybės banga. Per daugelį gyvavimo metų klubo sienos matyt jau persigėrė tango kvapu. Neįsivaizduoju kad čia galėtų būti kas kito, ne tango. Gyvuok, Lo de Celia!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą