Lindo... che

Jau apsipratau savam būstelyje, nesunkiai randu ką kur pasidėjau ir išmokau apsieiti be to, ko nėra, tiesa, neapsikentusi gyvenimo su peilio imitacija, nusipirkau Peilį. Išmokau įsijungti televizorių, bet dar neišmokau pasijungti iPodo. Butelis mažas tai mažas, bet užtai su 7 garsiakalbiais!

Kambario langas išeina į vidinį kiemą, jei tai galima pavadinti kiemu, nes labiau primena šulinį, arba kaminą. Prasivėrusi matinio stiklo langą matau du nišoje gyvenančius balandžius, laikau juos savo kaimynais. Didingo vaizdo pro langą neturėjimas turi ir savų pliusų – įvertinus dar ir tai, kad gyvenu 10-ame aukšte, viduje jokio triukšmo, nors namas yra pačiame miesto šurmulyne, kuris girdisi tik vos vos, tolumoje.

O čia užtai puikiai girdžiu kaimynų gyvenimą. Garso izoliacija prasta, todėl mano mažą butuką iš visų pusių, per sienas, langą, supa gyvenimo garsai. Kažkas kalbasi, kažkur šalia vyksta muzikos pamokos, kažkas žiūri televizorių. Visa tai nė kiek neerzina, tie garsai nėra blogi, jautiesi ne vienas šioje žemėje, atvirkščiai, šie garsai gali net nuraminti. Vieną dieną šalia Kongreso vyko piketas, toks gan rimtas, buvo uždarytas eismas Rivadavijos atkarpoje, vėliau vakare prasidėjo kažkokie sprogimai, kambaryje būdama girdėjau tik tuos galingus sprogimus ir minios dūzgimą. Pažvelgusi pro langą, kiek matosi dangaus iš to šulinio, fejerverkų nepastebėjau. Svarstymus – kas tai, fejerverkai protesto vardan ar radikalios protestuotojų priemonės – užbaigiau sprendimu, kad karas nevyksta, nes aplinkui girdėjau ramius kaimynų puodų tarškinimus, džiaugsmingus svečių sutikinėjimus ir pan.

Susidurti čia su protestais nėra sunku. Net oro uoste išėjus į salę pasitiko būgnų garsai. Argentinos politinis ir ekonominis gyvenimas išgyvena ne pačius geriausius laikus, piliečiai čia aktyvūs ir pabambėjimais virtuvėje neapsiriboja. Piketuoti čia įprasta. Kadangi gyvenu prie “valdiškų namų”, Kongreso, su protesto akcijomis susidurti jau teko ir matyt dar teks. 

Dabar apie tango. Šoku intensyviai, Po gausaus šokimo trečiadienį ir ketvirtadienį kojos pasakė “ne”. Dar ir didžiulę pūslę ant kojos piršto susiorganizavau. Todėl vakar paskyriau kojoms lovos režimą, be kojų niekur neišeisi, todėl ir pačiai teko prasivolioti visą dieną, kad turėčiau sveikatos vakare į milongą nueiti.

Ketvirtadienio derinys “Lujos + La Cachila“ nepasiteisino. Lujos iš pradžių buvo vangu ir jau pradėjau manyti, kad čia jau El Beso problema, kad nesusirenka žmonių, nors man šokimui kontingento pakako. Bet įsivakarojus prisirinko daug, didelė puokštė puikių šokėjų, Lujos atsiskleidė visu savo gražumu, bet su ta gausa labai suprastėjo matomumas iš mano prastos vietos, todėl atėjus įprastam laikui, persikėliau į Gricel klubą, į man mielą milongą La Cachila. Bet gal geriau jau nebūčiau to darius. Na ir kas, kad buvau mielai sutikta ir prisišokau iki nukritimo. Kažkaip nesėkmingai rinkausi partnerius, pasitaikė visokių, ir prastų, ir čiudakų, o kas blogiausia, nežinau kas tą vakarą pasidarė, vyrams kažkokia masinė ruja matyt užėjo, tiek meilės prisipažinimų ir noro pačiupinėti mane buvo, kad emociškai tokį krūvį atremti buvo oi kaip nelengva, todėl susierzinau ir pasigailėjau palikusi Lujos, kur visi šokėjai geri ir nesilieja tokios meilės aistros.

Vakar, penktadienį, nesugalvoju nieko geresnio kaip į Obelisco. Susisiekimas su klubu nuostabus – autobuso, tiesiaja vežančio iki ten, stotelė prie pat namų durų. Prie klubo pralinksmino prie durų pasitikusi milongos organizatoriaus Carlos kartoninė stovyla.

Milonga savo turiniu nei kiek nepasikeitusi. Kaip taikliai kažkieno kadaise pavadinta, tai kaip dvi milongos, net du DJ groja, nes milonga labai ilga. Prasideda 18:30, kuomet susirenka ankstyvųjų milongų kontingentas ir pasišokimas na toks vidutiniškas, nors blogų tandų nebuvo, negaliu skųstis, tiesiog žmonių nedaug ir šokėjų ne elitinis sluoksnis. Apie 22 val pradeda keistis publika, „ankstyvųjų“ šokėjų dalis išeina, bet pradeda rinktis jau kiti ir prasideda šaunioji milongos dalis. Taip buvo rudenį, taip ir dabar, rezultate šauniai prisišokau, su puikiais šokėjais, kojų visos dienos poilsis nuėjo šuniui ant uodegos. Jau persiavus eiti namo buvau priversta dar kartą užsimaukšlinti tango batelius ir nors atrodė kad „jau nebegaliu“, teko pratęsti šokius pokius dar trejetui tandų.

Apie pokyčius klube.

Klubas gan naujas, ir buvo kalbama apie rimtą trūkumą – laminato grindis. Rudenį tas grindis pakeitė į parketą, buvo nemažai apie tai trimituojama. Žinoma, jei klubo savininkai nori, kad milongų organizatoriai rinktųsi jų patalpą, reikia rūpintis, kad patalpa būtų gera. Dar neatėjusi išgirdau, kad grindys dabar blogos, man pasakė, kad slidžios. Na, slidumas man neužkliuvo, eGuesthouse slidžiau. Bet užliuvo dar labiau suprastėjusi dangos plokštuma. Grindys patapo nelygios, kažkokios duobėtos, ir, kas blogiausia, vietomis su plyšiukais tarp parketo lentučių, dievaži, išsigandau, kad nusilaušiu naujų batelių kulnus, todėl praktiškai šokau „ant paduškėlių“. Regis, norėjo padaryti geriau, bet tik sugadino.

Apie emocijas. 

Vakar vienas šokėjas po kiekvieno šokio taip raiškiai pasakydavo „Lindo... che“. Su ryškiu akcentu ant to „che“.  Labai egzotiškai nuskambėdavo :)

Pas mus tarp šokių kalbamasi apie šiaip ką nors. Čia, be to „apie ką nors“, vyrai negaili komplimentų, jau tiek prisklausiau kaip puikiai šoku ir kokia esu graži, kad parėjusi pasitikrinau prie veidrodžio, ar nepavirtau į supermodelį, deja ne, na, bet vis tiek malonu, kai jie taip gražiai meluoja (arba jiems alaus buvo ne per mažai). Ką ten tarp šokių, kartais tiesiog šiaip prieina ir pasako, kokia esi graži. Tai toks geras vitaminas, kad išties negali po tokių atostogų grįžti namo susiraukus.

Truputis iš serijos „kas į mane pažiūrėjo ir kas nepažiūrėjo“:

Rudens viešnagę užbaigiau puikia jausminga tanda ir atsisakymu pavakarieniauti su tandos autoriumi. Šokėjas geras, todėl žvalgiausi į jį ir dabar, o jis manęs nemato nors tu ką. Čia turbūt tas nepavakarieniavimas kaltas. Nors mačiau, kad vogčiomis mane stebi. Bet - koks virsmas! Vos tik pašokau su tango garsenybe, garbiu milongueru, vakarykštės milongos “vakaro vinimi”, sekančią tandą jau radau to “vakarieniautojo” įsmeigtą į mane žvilgsnį . Kerštinga nebuvau, pašokau :)

Lindo... che :)