Po kiekvieno rašinėlio vis pagalvoju, kad nebebus jau apie ką rašyti, kiek galima vis apie tą patį, bet gyvenimas nelauktai ima ir pakiša mintį.
Šį kartą galvą sujaukė nesenas nutikimas, iš pirmo žvilgsnio visai smagi iniciatyva proginiame tango bendruomenės renginyje suimituoti taxi dancing'ą. Suimituoti - nes surinktos pajamos būtų buvusios skirtos tam pačiam renginiui paremti, viskas - viso labo vaidyba, žaidimas. Vienok iniciatyva netikėtai liko nulinčiuota, o inciatyvos autorius paskelbtas tautos priešu.
Vis galvoju, kodėl. Galiu tik spėlioti.
Dabar moterys pasidarė labai emancipuotos. Laisvos ir nepriklausomos. O tango šokti ateina, nes, esą labai patinka šokti. Hm... galvoju, ką reiškia mėgti šokti. Ritmiškai padėlioti kojas? O gal vis tik dar ir prisiglausti? Ar partneris reikalingas tik kaip atrama?
Socialiniai šokiai anksčiau, kaip taisyklė, būdavo žvalgytuvės, porų paieškos vieta. Net ir Lietuvoje, kiek žinome, kaimo gegužinės - jaunimo užsiėmimas. Susiradai porą - užsibaigė gegužinės. Nereikia ir labai senų laikų, pamenu savo studentiškų laikų diskotekas, kas paneigs, kad būtent diskotekose dažnai užsimegzdavo didesni ar mažesni meilės romanai.
Ne išimtis ir tango. Lyg ir niekada apie tai nepagalvodavau, bet pamąsčiusi apie savo asmeninę patirtį, paskaičiavusi, dabar galėčiau vis tik padaryti išvadą kad daugiau šoku su vedusiais, ar, tiksliau, poroje gyvenančiais vyrais, nei su vienišais, t.y. "laisvais". Belieka daryti išvadą, kad vienišiams nesu perspektyvi, kas yra tiesa :) Ir neperspektyvi ko gero ne kaip šokėja.
Prisimenu vieno tango mokytojo frazę: "Atminkite, tango šoka vyrai ir moterys". Kitas mokytojas mokydamas mane nuolat kartojo kaip pagrindinę mintį: "Šokdama turi mylėtą tą vyrą, su kuriuo šoki".
Kebloka, ar ne? Kaip čia su ta meile, jei širdis jau užimta, o šokti norisi ir patinka, ir ką, jei nemyliu to, su kuriuo šoku, tango jau nebebus tuo tikru tango? O šokti noriu ne tik su tuo, kurį myliu? Žinoma, nereikia visko paraidžiui suprasti, kaip ir tos meilės partneriui, su kuriuo šoki, juolab ir tas pats mane mokęs milongueras, man sutrikus dėl meilės, skubiai ėmė raminti "na tai ne seksas, mylėk tango meile". Įvertinus tai, bei įjungus visokius kažkelintuosius pojūčius ir vaizduotę, matyt galima mėgautis tango jausmais ir nenusižengiant moralės normoms.
Buenos Aires milongose paprastai jei pora ateina į milongą, tai yra pasodinami kartu ir šoka paprastai su savuoju partneriu. Nors žinau, pavyzdžiui, jaunesnės kartos porą, ateinančius į milongą kartu, tačiau sėdinčius atskirai ir šokančius su įvairiais partneriais. Vis tik poroms labiausia įprasta lankytis poroms skirtose milongose. Vis dar.
Pamenu BsAs vieną šešiasdešimtmetį vyriškį, pirmųjų mano kelionių į BsAs metu milongose desperatiškai moterims siūlančio "pavakarieniauti", ką ten vakarienė, kartą, matyt kad jau milonga ėjo į pabaigą, o jis dar be poros milongos pratęsimui, jau siūlė tiesiai šviesiai "ar norėtum su manimi praleisti naktį?" Ir - o, koks virsmas - nuo trečiojo mano vizito milongose jį matyti pradėjau retai, ir nebe vieną, o su šviesiaplauke dama. Šoka tik su ja, nedaug, oriai atėję atsisėda prie jiems rezervuoto staliuko, užsisako valgyti, na, ir sušoka vieną kitą tandą. Nes tango žmogus, matyt, be milongų jau negali, bet tuo pačiu, pasikeitus šeimyniniam statusui, elgesys milongoje keičiasi irgi.
Šokant BsAs net ir man, nejauniklei, tekdavo sulaukti pasiūlymų "pavakarieniauti". Galiu tik įsivaizduoti, kiek tokių pasiūlymų sulaukia jaunesnės moterys. Nesistebiu, suprantu tuos kvietimus kaip neišvengiamą kultūros dalį, taip pat suprantu, kad kaip su tuo apsieiti reikia mokytis lygiai taip pat kaip ir tango žingsnelių. Dorovinga dama daug negalvodama atrėžtų „ne“, bet kas iš to? Prarastų nemažą dalį šokdintojų. Ir... dalį tango žavesio :) Daug įdomiau sugebėti atsisakyti vakarienių neužgaunant vyriškų ambicijų ir tuo pačiu neprarandant šokio partnerių, o dar įdomiau užbėgti už akių tokiems kvietimams, partnerius iš anksto paverčiant draugais. Koks receptas? Vieno recepto nėra. Tai – improvizacija, kaip ir visas tango. Šie lengvi flirto žaidimai, kaip ir šilti šokančiųjų pastovių (sutuoktinių) porų jausmai – sudedamoji tango dalis, be kurios, palikus tik atliekamus žingsnelius, ir lieka tik žingsneliai, bet jau nebe tango...
O ką daryti, jei jautiesi tiek dorovinga(s), kad nepriimtini net tie lengvi flirto žaidimėliai? Čia jau receptas yra – eiti į milongą su pora. Tai būtų ženklas aplinkiniams, kad nesi viena(s) ir nei poros, nei lengvų nuotykių tikrai neieškai, kad nenori net piropos girdėti. Tiesą pasakius, mąstant senoviškai, ponia, jei jau nebe jaunamartės amžiaus, kur kas rimčiau ir solidžiau išrodo į vakarėlius ateinanti su ponu. O ką daryti, jei nori atrodyti dorai, bet poros neturi, arba taviškis bėga nuo šokių kaip nuo maro? Nagi štai, ir grįžtame prie to, nuo ko pradėjau. Taxi dancer'iai matyt ne šiaip kažkada buvo sugalvoti. Ir tai yra išeitis ne tik siekiant užsitikrinti kad liktum nepašokusi, bet ir kaip apsirūpinimas kompanionu vakarui. Paslauga sugalvota ir paplitusi už Atlanto, Jungtinėse Valstijose bei Argentinoje, pasiskaityti apie tai galima kad ir Wiki http://en.wikipedia.org/wiki/Taxi_dancer. Panaršius internete nesunkiai galima rasti informacijos apie dabar BsAs taxi dancing‘o paslaugas teikiančias įmones, ir tai suprantama ne tik kaip šokio partneriai milongoje, bet ir kaip padedantys naujai atvykusiems susipažinti su milongų aplinka, galų gale po milongos išsakantys pastabas dėl šokio (juk šokio pamoka nebūtinai turi būti klasėje), galų gale moterims tai gali suteikti ir saugumo jausmą.
Suprantama, pas mus savi papročiai ir moralės supratimas, bet vis tiek, taigi, ir svarstau, kas moteriai labiau nedorovinga – ar ateiti į milongą vienai, tuo suteikiant aplinkiniams žinią, kad yra vieniša (nors kas ten žino kaip yra iš tiesų...) ar, siekiant apsisaugoti nuo Amūro strėlių, nusipirkti kompaniono paslaugą ir į vakarėlį įžengti išdidžiai įsikibus į parankę džentelmenui, kad ir nesavam?
O ar nedorovinga tik pažaisti paslaugos pirkimą, tai jau net neklausiu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą