Sąrašas trumpėja

Apsukus savaitės ciklą Buenos Aires, žiūriu ką turiu.

Niekada nebuvo noro aprėpti jei ne visas, tai kiek įmanoma daugiau milongų. Pradėjau kadaise laikydamasi aukso vidurio, tarp noro susipažinti su kuo platesniu spektru milongų ir pastovumo, kas leidžia bent šiek tiek įeiti į vietines bendruomenes. Nes, kaip žinia, čia bendruomenė sukasi apie milongą. Lakstysi kaip akis išdegęs kaskart vis į kitą milongą, tai taip ir liksi turistas su fotiku. Šį kartą ko gero lankomų milongų sąrašas dar labiau sutrumpės. Nes norą aplėkti kuo daugiau milongų vien tam, kad pamatytum „kaip ten atrodo“ keičia natūralus noras tiesiog gerai praleisti vakarą įprastoje milongos aplinkoje tarp žmonių, prie kurių jau esi įpratęs ir komfortiškai jautiesi.

Po ketvirtadieninės Lujos, sukėlusios man tango patoso bangą, su džiaugsmu ėjau į sekmadieninę jos versiją, kuri iki šiol man buvo palanki ir poroje su Milonga de los Domingos (el Beso) sudarė gerą duetą sekmadieniui. Šį kartą buvau didžiai nustebinta: milonga besunykstanti. Manau, išbrauksiu ją iš sąrašo. Žmonių visiškai mažai, negana to, vyrų gal dvigubai mažiau nei moterų, be to, klaiki muzika, kuri patikėta pradedančiajam DJ. Kiek įmanoma tokiose aplinkybėse, dar pakankamai pasišokau, bet jausmo gero neišsinešiau. Bandau spėlioti kas nutiko, kokios to priežastys. Gali jos būti tokios:

1.      Nejauki vieta. Salė – įkvėpimo nesukelianti. Antra vertus, penktadienį toje pačioje salėje buvau milongoje Elsita, žmonių buvo daug. Ir tose pačiose Lujose salė anksčiau būdavo pripildyta. Ko gero didelę taką daro ir p.2

2.      Kiek vėlyvesnė už Lujos yra Milonga de los Domingos, į kurią nemaža dalis Lujos šokėjų numigruodavo Lujos persiritus į antrą pusę. Gal atsibodo žmonėms blaškytis tarp dviejų milongų, ir apsistojo ties viena, ir laimėjo čia Milonga de los Domingos. Dėl ko toks pasirinkimas – simpatiškesnės vietos, organizatorių ar dar dėl ko nors, sunku pasakyti, kiekvienam turbūt savo.

Elsita (penktadienis, Plaza Bohemia). Tai mano dar nebandyta milonga. Tikėjausi rasti ten senukų klubą ir buvau maloniai nustebinta – žmonės įvairiausio amžiaus, o pati milonga savo stiliumi primena, jei jau lyginti, mano lankytą ketvirtadieninį Gricel (La Cachila).  Šokimo lygis pakankamai geras, tik būdama naujokė toje milongoje turėjau darbelio žvalgytis.

Padieniui apsilankius Lujos, Elsitoje, o šeštadienį Cahirulo, į akis krito štai koks pagrindinis skirtumas tarp tų milongų: ogi moterų apranga. Jei Lujos ir Cahirulo besąlygiškai vyrauja mano lietuviškai akiai įprasta paprasta, saikinga elegancija (apibendrinant sakyčiau, kad vidurkyje žanras būtų „maža juoda suknelė“), tai Elsitoje (tas pats ir kitose barrio milongose) pamačius moterų aprangą tenka patirti šiokį tokį kultūrinį šoką.  Nenoriu aprašinėti atskirų garderobų bei bandyti suprasti kodėl. Tiesiog esu tolerantiška.  Na, žmonės puošiasi. Gal joms aš atrodau kaip beskonybė ar beviltiškai atsilikusi. Kas žino... 

Paminėjau Cachirulo. Apie antradienį jau rašiau. Dar buvo šeštadienis (Obelisco tango). Nežinau, ko aš laikausi įsikabinusi tos milongos, lyg gerų šokėjų kitur nebūtų. Kai paklausiu ten neinančių žmonių, vyrai paprastai sako, kad nemėgsta organizatoriaus, moterys – kad neatlaiko konkurencijos. Pernai konkurencija man nekėlė problemų. Šįkart jau kitaip. Apžvelgiau pilnos salės moterų ešaloną, ir ką gi – mano ir vyresnio amžiaus moterų buvo viso labo 3. Anksčiau būdavo kur kas daugiau, dabar jos kažkur dingo. Visos kitos – jaunos, gražios, ir gerai šokančios. Lyg koks selekcininkas būtų išvedęs specialią cahirulo moterų veislę. Jautiesi lyg ne toj lėkštėj atsidūrus. Mažiau jaunos ir gražios šoka mažiau. Yra pavyzdžiui čia tokia amerikietė, labai gerai šokanti ir šiaip yra labai populiari tarp gerų šokėjų, tvarkinga, elegantiška, bet išvaizda ne nuo žurnalo viršelio nulipusi, šeštadienį Cachirulo jos nebuvo, paklausiau, kur ji eina šeštadieniais, ogi, sako, niekur, namie ilsisi. Reiks ir man pergalvoti šeštadienio vertybes. Tiesa, dar vyriškoji Cahirulo pusė.  Na, kad po metų pertraukos randi kiek pakitusią sudėtį, yra natūralu, bet šiokią tokią tendenciją įžvelgiu: vyrų pusė irgi kiek atjaunėjusi, bet tik šiek tiek. Atsirado tokių puikiai šokančių vaikinų sulaižytais plaukais. Panašu į kontingentą, siekiantį išvykti į užsienį kaip tango mokytojai (o gal jau ir važinėjantys).   Ką gi, reikia džiaugtis, kad publika nesensta :)

Ir pagaliau – El Maipu. Savaitės milongų ciklą užbaigiau pirmadienine El Maipu. Nors ir trečiadienį šioje milongoje, kad ir negausioje, puikiai prisišokau, pirmadieninei tenka skirti ditirambus. Matosi, kad milonga išgyvena anaiptol ne blogiausius laikus. Gerai, kad iš anksto, šeimininkės paraginta, rezervavausi vietą, salė išties buvo pilnutėlė, o rezervacija išties buvo reali, šeimininkė surado stalą, ant kurio gulėjo mano vardas. Paskui dar į geresnę vietą perkėlė. Šioje milongoje jaučiuosi puikiai, esu sava, tiek šeimininkų, tiek šokėjų atžvilgiu. Šoku daug ir gerai, ko daugiau reikia. Hmmm... ateinantį trečiadienį planavau vis tik nuvažiuoti į Caning ir Milonguita, bet išeinant šeimininkas griežtai pasakė – tai ateisi trečiadienį? O ir mano šokdintojai išeinant pradėjo mojuoti – „tai trečiadienį – čia“. Ot pagavo, ką dabar daryti? Čia laukia, o ten būčiau tik šiaip prašalaitė. 

Ar tik nesutrumpės man milongų sąrašas dar labiau. 

Bienvenida a casa

Paprastai kiekvienam savo rašinukui suteikiu pavadinimą, kaip ir pridera. Pradėjus rašyti šį, pavadinimo galvoje nebuvo. Jis atėjo pats, vienam seniai pažįstamam pakvietus mane tandai ir pasisveikinus  „Bienvenida a casa“ (sveika atvykus namo).

Po paskutinio pabuvimo Buenos Aires, kai iš nebežinojimo kokį čia dar lankytiną objektą aplankius, aplankiau religinį parką su dideliu plastmasiniu Jėzumi, pradėjau rimtai galvoti, kad reikia kažką keisti, nes akivaizdžiai šlubuoja dieninis užimtumas. Ir štai aš vėl jau čia, ir dienomis jau turiu ką veikti, pagaliau kaip ir visi normalūs žmonės dirbu, ačiū darbdaviams, nuotoliniu būdu, kas leidžia dieną užsiimti darbu, o vakare – tango malonumais.

Su laiku tolimas skrydis darosi vis lengvesnis, tokia rutina, kurios metu galiu sočiai išsimiegoti, nesvarbu kad sėdomis. Adaptacija laike ir kitoje erdvėje irgi trumpėja. Taip kad atsidurti BsAs darosi vis lengviau.

Apsigyvenusi ir išsikrovusi lagaminą, konstatavau faktą, kad pakankamai atsivežiau drapanų milongoms, bet kuo apsirengti ne šokių metu, pagalvoti beveik pamiršau. Na nieko, išgyvensime, patirtis sako, kad daiktų žmogui reikia kur kas mažiau nei jų turi.

Argentinoje nieko naujo. Tokie pat padėtimi šalyje nepatenkinti žmonės – infliacija, korupcija...   Keista man atrodo tai, kad oficialiame šalies dienraštyje skelbiamas peso ir USD kursas pateikiamas dviem variantais, nacionalinio banko ir „mėlynasis“, t.y. gatvės kursas. Skiriasi jie kone du kartus. Nors ir nepatinka, žinodama tokį skirtumą, vežuosi pluoštą grynųjų, kuriuos į pesus keičiu, aišku, palankesniuoju kursu.

Nepaisant ekonominių sunkumų, miestas gyvena. Kas man čia patinka – tai gausybė mažų parduotuvėlių, daug neieškojus gali užeiti nusipirkti ir plaktuką, ir lygintuvą, knygų, ir visokiausių dalykų, nekalbant jau apie maistą. Ech, maistas...  Į El Beso vaikštau savąja Junin gatve, tai žiū, praktiškai kiekviename bloke yra po mažesnį ar didesnį restoranėlį. Įsisavinau vieną visai netoli namų, tokį paprastutį, šeimyninį, itališką. Kai šiandien užėjau antra diena iš eilės, šeimininkas visas tik nušvito!  Šiandien vyno jau buvau pagalvojusi neimti, na bet kai šeimininkas, priėmęs užsakymą staiga sugrįžo pasitikslinti ar vyno – balto (vakar gėriau baltą), liežuvis neapsivertė sakyti, kad vyno nereikia. Atnešęs suokalbiškai pakuždėjo, kad vynas labai skanus. Iš tiesų patiko.  Tokie pietūs, nemenkas patiekalas iš dienos meniu plius vyno taurė perskaičiavus į eurus gaunasi apie 4-5 EUR. Tiek sumoku pietaudama Vilniuje, tik be vyno. O vyno, beje, čia įpila ohoho! Per kraštus liejasi.   Pirmą dieną valgiau kiek prašmatnesnius dienos pietus, į kurių sudėtį įėjo patiekalas, gėrimas ir kava arba saldumynas. Viso apie 7-8 EUR, sakyčiau irgi neblogai.

Atvykau čia rugsėjį, kuomet mano įsivaizdavimu turėtų būti tango turistams ne sezonas ir milongos turėtų būti pustuštės. Kol kas nieko panašaus. Antradienį Cachirulo (El Beso) buvo sausakimša, negana to, vyravo kažkoks chaosas, buvau pasodinta moterų jūroje, pažįstamų mažai, sakyčiau, ištisa nelaimė, bet šiaip ne taip radau su kuo šokti, o galų gale teisybė triumfavo atėjus į  milongą  vienam mano gerbėjų, puikiam šokėjui. Iš to noro šokti pasidaviau savo įžūlumui ir „pasirašiau“ su juo, ne tik tango, bet ir roko virtuozui,  roko tandai, kas galų gale išvirto į kone pasirodymą, su plojimais, švilpimais ir nusilenkinėjimais girtuoklių milonguerų stalui. Vat taip. Tai paišdykavimai. O štai ketvirtadienio Lujos – tikra tango puota!  Tas pats El Beso, taip pat daug žmonių, bet kažkodėl jau jokio chaoso ir Cachirulo būdingos agresijos. Ir, kas svarbiausia, daugybė pažįstamų. Prisišokau taip puikiai, kad į pabaigą jau tik sėdėjau kaip sotus smauglys ir mėgavausi muzika nebenorėdama nuo kėdės pakilti. Dievuliau, kaip gera...

Linksma istorija: pakvietė šokti toks prietelius ir papasakojo štai ką. Sako, „žinok, tango pasaulis yra labai mažytis. Buvo čia kažkada vienas lietuvis, greta sėdėjo, tai aš jam ir papasakojau, kad pažįstu vieną lietuvę, irgi šoka. Tas lietuvis klausia, koks jos vardas, tai ir sakau – Ramona. Ji mano žmona – lietuvis atpyškino! Ojoj išsigandau... sakau - bet ji man tik amiga” Na, čia jau tegu Evaldas tegu papasakoja ar labai išgąsdino  J

Kur dar buvau? Buvau dar pirmadieninės El Maipu milongos naujai atsiradusioje trečiadieninėje versijoje. Tiesiog tingėjau važiuoti į Palermo, kaip kad anksčiau trečiadieniais darydavau ir nuėjau į trečiadieninę El Maipu. Štai ji tai buvo pustuštė. Bet nepaisant to, prisišokau kuo puikiausiai. O kas labiausiai man ten patiko, tai milongos aura. Sakyčiau, gerą aurą sunku turėti didelei milongai. Kuomet milonga nedidelė ir visi vienas kitą pažįsta ir mėgsta, atmosfera tampa šilta ir jauki. Taip ir buvo El Maipu.

Dar buvau zambos pamokoje. Partnerį man davė kažkokį lyg tarp kitko po ranka pasipainiojusį vaikinuką, kuris net striukės nenusirengęs taip ir mokėsi šokio, irgi, kaip ir aš, pirmą kartą. Čia turiu išreikšti susižavėjimą šios šalies vyrais. Jam, visai jaunikliui, su kedais ir apsmukusiais drabužiais, neatrodė žema mokytis šokti, jis labai greitai pagavo melodiją ir ritmą ir neužilgo jau bandė paprastą žingsnį jau ir apipinti ritminiais patrepsėjimais,  jo kūnas ir ausys gaudė kadenciją, o akyse žibėjo ugnelė. Jis nesimuistė ir nesižvalgė aplinkui, ar kas nemato kad jis mokosi ŠOKTI. Čia, šioje šalyje vyrams nėra gėda apsikabinti pasisveikinant, nėra gėda šokti. Kol tai yra, viliuosi, ir tango čia gyvuos.

Senelis

Kai pirmą kartą jį pamačiau, pirmas atėjęs į galvą žodis buvo "Senelis". Taip ir vadinau jį sau visuomet. "Senelis" man asocijuojasi su gerumu. Toks Marcelo ir buvo.
Buvo. Šiandien jis paliko šį pasaulį.
"Senelis", tačiau nesenas. Jis buvo labai jaunas savo vidumi. Šmaikštus, elegantiškas, inteligentiškas, puikus šokėjas ir muzikos žinovas. Atėjusi į milongas, kuriose jis lankėsi, visuomet akimis ieškodavau - ar atėjo. Jis visada ateidavo.
Daugiau nebeateis. BsAs be Marcelo bus jau nebe tos. Kad ir kaip graudu, jaučiuosi laiminga, kad mums buvo lemta susitikti.
Liko širdyje šviesus jo paveikslas. Ir materialus palikimas - jo rankų darbo dovanėlė

Paskaičiuokim, broliai kurmiai

Paskaičiuoti jau seniai kirbėjo mintis, galų gale susiruošti paskatino į istoriją benueinantis litas, jo garbei paskaičiuosiu litais. O ta mintis kuteno pasąmonę dėl dviejų priežasčių. Viena – prigimtinis moteriškas noras prisipirkti tango batelių Buenos Aires, sau ir dar kam nors, kas paprašo, nes “ten pigiau”. Antra – smalsumas palyginti kiek iš tiesų kainuoja milonga BsAs, bei finansiškai palyginti už kiek pinigų pašoku BsAs ir europiniuose encuentruose.

Iš anksto prašau į tai nežiūrėti itin rimtai, tie skaičiavimai – ganėtinai subjektyvūs, antra vertus, susimastyti neprošal.

Ir taip, skaičiuojam. Planuodami bet kokią kelionę, o ir grįžę iš jos, žmonės skaičiuoja, kiek tai kainuoja. Bilietai, viešbutis, maistas ir t.t. Paprastai to pakanka. Smalsaujant giliau, galima pasidomėti o kiek gi, pavyzdžiui, kad jau mėgstu slidinėti, kainuoja vienas nusileidimas kalnų trasa. Dalini kelionės kainą iš nusileidimų skaičiaus ir še, turi. Bet šis dienoraštis ne apie slides, todėl skaičiuoju kitką.

Kelionės į BsAs kaina šiek tiek varijuoja priklausomai nuo keliautojo kišenės galimybių, tačiau ne taip jau žymiai, kaip besisuktum, ji atsieina nemažai, jau vien dėl skrydžio kainos. Tai, ką suskaičiavau, idomu ne absoliučių skaičių išraiška, o palyginimais. Taigi.

Pagrindinės kelionės išlaidos – lėktuvo bilietas ir gyvenamas būstas trims savaitėms. Maisto, tiek to, neskaičiuoju, nes valgyti tenka visur, net ir namie, todėl nelaikau to papildomomis išlaidomis. Toliau prasideda žongliravimas skaičiais.

Suprantama, kiekviena kelionė turi ne mažiau nei vieną tikslą, mažų mažiausiai – pamatyti turistų lankytinus objektus, o gal ir dar daugiau. Tango kelionė, kaip jau kam, irgi gali turėti keletą tikslų. Pirmų kelionių metu šalia pagrindinio tikslo prisišokti buenosairietiškose milongose buvo dar tikslas apžiūrėti Miestą, ir netgi šiek tiek Argentiną (porą kartų tai buvo įgyvendinta išvykų už BSAs ribų būdu). Paskutinės kelionės metu pajutau, kad nors miestas man labai mielas, bet kiek galima jame turistauti, todėl, jei neišvažiuoji kur nors toliau, belieka pora tikslų: milongos (pagrindinis tikslas), na, ir bateliai (vien dėl jų tikrai nevažiuočiau, bet jei jau nuvažiuoji, tai ką darysi…). Neminiu dar tango pamokų. Mano veikloje ten pamokos užima labai nežymią dalį, todėl neapsisunkinant skaičiavimais išlaidas pamokoms ignoruosiu.

Prisiminusi, kad paskutinės kelionės metu paskaičiavau, kad įėjimas į milongą BsAs mūsų litais kainuoja maždaug 13 Lt, pasidomiu,  o kiek gi iš tiesų man kainavo viena milonga, nes lėktuvas neskraidino nemokamai, o ir kambarį nuomotis teko. Per tris savaites pastarąjį kartą apsilankiau berods 26-iose milongose. Aritmetika paprasta: aviabilieto plius buto nuomos kainą  dalinu iš 26 ir gaunu “papildomas milongų išlaidas”, na, ir pridedu tai prie tų 13 Lt. Rezultatas įspūdingas – viena mionga BSAs 260 Lt . Nieko sau, ar ne? Šalia to bandau palyginti, o kiek viena milonga kainuoja europiniuose encuentruose. Tiksliai suskaičiuoti nepasiseks, nes renginiai skiriasi dalyvio mokesčiu, milongų skaičiumi, lėktuvų bilietai kainuoja skirtingai, o ir apsigyventi tenka įvairiai, kartais pigiau, kartais brangiau. Ir vis tik apytikriai paskaičiavau – viena milonga apytikriai kainuoja 170 Lt. Taip pat įspūdinga.

Ir kas gi galėtų sumažinti milongos kainą? Kas nors, kam dar išdalinu aviabilieto ir būsto išlaidas. Turistavimas, kaip jau minėjau, jau vis labiau atpuola, belieka BATELIAI. Kadangi batelių pirkimas – anaiptol ne prioritetinis kelionės į BSAs reikalas, pažiūrėjusi į lubas įvertinu: 90% važiavau į BSAs dėl milongų ir 10% dėl batelių. Tokiu būdu milongoms paskiriu 90%, ir visiems nupirktiems bateliams 10% kelionės išlaidų. Primenu, prašau nežiūrėti į visa tai labai rimtai (nors išlaidos lėktuvo blietui yra nepaneigiamai rimtos)...  Ką gi, valio, viena milonga tokiu būdu „atpigo“, jau tik 220 Lt. Jei išdrįsčiau teigti, kad batelių pirkimas man dar svarbesnis, milongos kainą būtų galima būtų galima dar labiau „numušti“ :)  Bet tuomet „pabrangtų“ bateliai...

O tai kiek gi galų gale tie bateliai kainuoja? Ten išties bateliai pigesni nei pardavinėjami tango rengiuose,  internetinėse parduotuvėse ar kainuotų atsisiųsti paštu. Bet neteisinga būtų pamiršti, kad  lėktuvo bilietas tai kainavo, iš tos pačios savos kišenės. Todėl tuos dešimt procentų pridedu prie batelių kainos. Turbūt ir pirmokui aišku, kad kuo daugiau batelių, tuo mažiau tenka „papildomų išlaidų“ vienai porai. Batelių yra tekę pirkti įvairiomis kainomis, vidutinė kaina, tarkim,  320 Lt. Pridedu tas papildomas išlaidas. Vaje. Siaubas. Viena pora 970 Lt!  Kas sakė, kad ten bateliai pigesni?  Vienintelis būdas sumažinti batelių poros kainą – pirkti daugiau porų :)  Prašau nesiginčyti su moteriška logika, argumentuojant kad kam tiek tų batelių, bendroje sumoje juk daugiau bus išleista. Batelių būna tik per mažai, ir juk perkant daugiau, viena pora gaunasi pigiau :)  Idomumo dėlei padėliojau skaičiukus. Perkant 10 porų, viena pora kainuotų „tik“ 380 Lt...

Juokas juokais. Šie žaidimai skaičiuojant išties skatina rimčiau susimastyti kiek kitu kampu, bet vis tiek apie pinigus. Kaip čia bekalkuliuosi, jei nesi milijonierius, išyla klausimas – kokio velnio važiuojama pasišokti BsAs milongose, kaip matom, labai brangiose? Europiniai encuentrai irgi brangu, bet vis tiek pigiau.

Sau atsakiau nesvyruojant – verta. Bet į tokį klausimą atsakyti sau kiekvienas gali tik pats.