Neišvengiama pabaiga

Beveik 4 ryto. Lėtai grįžau namo, kelias buvo toks trumpas, kaip niekada, supratau, prailgsta jis kai skubi, o dabar, kai ėjau mėgaudamasi gyvo Miesto pulsavimu, ta kelio atkarpa pasirodė negailestingai trumpa.

Bandau prisiminti kas šiandien įvyko.

Įvyko paskutinė ispanų pamoka. Geroji, nuostabioji Laura atėjo su mažytėmis saldžiomis dovanėlėmis mums. Ji buvo mūsu geroji fėja, padėjusi gyventi šio Miesto betoninėse džiunglėse.
Paskui apsilankiau (Architekto nurodymu) kavinėje "Las Violetas", eilinį sykį išgerdama kavos su medialunomis.
Dar paslankiojau Floridos gatve, bandydama nupirkti prasmingų suvenyrų, kur tau, manau, prasmingiausias suvenyras - širdyje.
Milongintis pradedame nuo ankstyvos milongos "El Maipu" Galicijos salėje San Jose gatvėje. Iš pradžių pasirodžius kad nebus su kuo šokti, paaiškėjo, kad vis tik klydom, su kuo šokti atsirado :) milongos pabaigos nelaukėm, šiltai atsisveikinę su organizatoriais Lucy y Dany, nuėjome į "Flor de Monserrat" toje mažytėje salėje, kurią norėčiau ant delno į Vilnių parvežti. Kilus įtarimui, kad nepakaks šokėjų tango goduliui patenkinti, perėjom į "Yira Yira". Hmm... Nepatiko man iš pirmo žvilgsnio, kantriai bandžiau priprasti, bet vis tiek nepavyko, jau ketinome griebtis plano D, bet Edita staiga rado savo kontingentą, o aš, kadangi nenorėjau Buenos Airių pabaigti pritemdytoje gimnastikos salėje, grįžau prie mano širdžiai mielo plano B - "Flor de Monserrat". Kaip gerai, kad grįžau, žmonės jau buvo susirinkę, taip kad nesunkiai ir aš radau savo kontingentą... Gerajam mūsų angelui sargui Eugenijui padovanojau šokolado plytelę. Buvo milongos šeimininkės gimtadienis, kurio proga visi buvom pavaišinti tortu.
Taip, milonga nedidelė, sušoktų tandų gal ir nedaug, bet galų gale pajutau, kad tango jausmas matuojamas ne žingsniamačiu.
"Señora... placer..." - to pakanka, kad daugiau šokti ir nebesiveržtum. Miela aplinka, preciziškai šokančios paskutinės likusios poros leidžia man pasijusti tikrai Buenos Airėse. La Cumparsita sukelia begalinį šviesų graudulį, su kuriuo ir parplaukiu namo.

Pagalvoju, kad Buenos Aires man kaip tas trijų minučių romanas - trumpam atvažiuoju, pamilstu Miestą visa širdimi ir vėl dingstu. Su begaliniu noru vėl sugrįžti, nes be jo jau negali.

Reserva Ecologica

Vakar, ketvirtadienį, važiavau į už Puerto Madero rajono esantį gamtos draustinį ("Reserva Ecologica").
Poros žodžių nusipelno ir pats Puerto Madero rajonas. Tai naujų statinių, daugiausia dangoraižių, rajonas. Arodo moderniai, be to, yra švarus. Kadangi yra prie vandens, laiveliai suteikia aplinkai ir romantiškumo.

Manau, tai nebloga vieta gyventi, nes yra kiek atokiau nuo triukšmingiausios miesto dalies, bet tuo pačiu yra visai šalia centro. Kitoje pusėje - rami gamtos oazė Reserva Ecologica. Tai parkas, ir kas man patiko, jis visai natūralus, be jokių kioskų, karuselių ir kitokių civilizacijos gėrybių. Viskas, kas jame padaryta, tai takeliai, kai kur suoliukai prisėdimui, na ir keletas šiukšliadėžių. Vieta tiesiog pasivaikščiojimui, ką ir padariau (lyg nepakankamai skaudėtų nušoktas kojas). Ramu, čiulba paukščiai, kvepia žole.

----------
Gricel klube vakar buvo ekstremaliai daug žmonių. Toks įspūdis, kad visos BsAs suėjo į šią milongą (La Cachila). Va čia tai tikrai pravertė pagarba Milongai. Šokama buvo petys į petį. Toks jausmas, kad šoki ne tik su savo partneriu, bet dar ir su aplinkinais :). Ir pabandyk, kad gudrus, šokti Disarlijų mažyčiais atsargiais žingsneliais :)

Tangoholizmas

Kai paskutinėms dienoms suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų, išryškėja tangoholizmo simptomai. Nors akivaizdu, kad viso tango namo neparsiveši, norisi prisišokti iki savo fizinių galimybių ribos.

Dieną vis tik nešoku, o skiriu turistinei kultūrinei programai. Vakar, trečiadienį, apsilankiau Tortoni kavinėje, nes buvau gavusi lupti nuo Architekto, kad dar nebuvau ten. Tai sena, per 100 metų turinti kavinė, tikrai labai graži, daug medžio apdailoje, gražūs šviestuvai, papuošti padavėjai ir t.t. Išgėriau kavos su medialunomis ir pasidėjau pliusą lankytinų vietų sąraše.

Retai kada belieka laiko pasnausti prieš milongą, ypač jei einam į ankstyvąsias. Bet pastebėjome, kad jau adaptavomės ir 5 val. miego per parą jau užtenka, matyt todėl, kad veikla maloni :)

Pirmiausia nuėjau į Lo de Celia. Turėjau būgštavimų, nes pirmaisiais metais trečiadienį milonga buvo pustuštė. Bet ir Janis kvietė ateiti trečiadienį, o ir pati dar norėjau, taigi, atėjau, įkišau galvą pažiūrėti ar ne veltui bilietą perku, mikliai apsiforminau ir buvau pasodinta į "prezidentinę" vietą. Vieną žmogų pasodinti kur kas lengviau nei du ar tris. Teko pastebėti, kad trečiadienio publika didele dalimi buvo kita nei sekmadieniais, taigi, teko pasijaukinti iš naujo. Bet viskas buvo puiku, prisišokusi, padėkojusi Celiai už pastangas, nuvažiavau į Suenjo Portenjo.

Ne dėl milongos gerumo (ji vidutiniška), o dėl to, kad norėjosi aplankyti patį Boedo klubą su visomis jo tangiškomis sienomis. Na, gerai, prisipažinsiu, prisiminiau, kad taigi nemačiau dar savo tango Santechniko, o trečiadieniais jis šoka Boedo. Ir ką gi, užlipu laiptais, o prie įėjimo į salę stovi... Santechnikas :))) net ieškoti nereikėjo. Turbūt nereikia ir pasakoti, kad pasišokau gerai.

Namo galima sakyti kad paršliaužiau keturiomis

Tradicijų kaita

Antradienis buvo skirtas "sociologiniams tyrimams". Ne taip daug šokau, daugiau stebėjau ir galvojau, kurlink ridenasi tango tradicijos.
BsAs vis dar yra "tradicinėmis" vadinamos milongos. Ką tai reiškia, sunku ir apibrėžti, juk kiekviena milonga, kokia bebūtų, jei ji stabiliai vyksta ir yra vieno organizatoriaus rankose, nori nenori suformuoja SAVO tradiciją. Vis tik, kai sakoma "tradicinė milonga", turima omenyje bendri pagrindiniai bruožai, užgimę seniai ir nenunykę šiandien. Tuos pagrindinius bruožus galima būtų įvardinti kaip codigas.
Tas tradicines milongas skirstyčiau į dvi pagrindines grupes:
1. Milongos, į kurias renkamasi pagrinde tik pašokti. Tokiose milongose beveik nėra jokio alaso, ant staliukų paprastai vanduo, kartais pas vieną kitą - šampano taurė. Užgrojus naują tandą šokių aikštelė mikliai uzsipildo. Tokių milongų pavyzdžiai iš mano lankytų: Lo de Celia, A Puro tango (trečiadieniais Caning salone), Cachirulo, Lujos.
2. Milongos, į kurias renkamasi ne tik pašokti, bet ir pabendrauti, na, tiesiog gerai praleisti vakaro. Į tokias milongas dažnai einama su pora ar draugų kompanija, milongoje valgoma, daugiau ir geriama. Tokiose milongose dažniau būna pasirodymai. Pavyzdžiai: Sim Rumbo, Sunderland

Tai tik pastebėjimas, per daug ir nejaudinantis, visaip yra, visaip ir reikia.
Idomiau pasvarstyti, kiek gali išsilaikyti daugiametės tradicijos. Toks klausimas man iškilo apsilankius viena po kitos dvejose milongose, labai skirtingose, kritikuoti negaliu nei vienos, tačiau labai jau akivaizdus tarp jų skirtumas.
Surizikavau užlipti ant to paties grėblio trečiąkart, dar sykį nuvykdama į Sarazą, t.y. Sarazos g. vykstančią milongą La Mireya. Šįkart žmonių jau buvo daugiau, nors laisvų kėdžių buvo pakankamai daug. Atėjo daugiausia poros, visiems šventas reikalas užsisakyti ko nors pavalgyti, taigi, padavėjas suplukęs nešiojo lėkštes su patiekalais.  Žmonės vieni kitus pažįsta, todėl daug bendraujams. Šokis tokioje milongoje - sudėtinė vakaro dalis, labai svarbi, tačiau ne vienintelė. Pakankamai prisižiūrėjus, netgi gavusi pašokti šiek tiek,  išskubėjau į kitą milongą, naujoje, man patikuosioje vietoje, Rivadavia gatvėje, Flor de Milonga. O čia jau  kitas vaizdas. Publika dviejų rūšių - gerai šokantis "escenario" jaunimas ir ... užsieniečiai. Auksinis jaunimas aišku šoka tik tarpusavyje. Taigi, man beliko šokti su užsieniečiais. Kas kitaip, nei pirmoje milongoje? Kitoks vietinių šokimas. Jaunimas atrodė lyg per treniruotę, taip stengėsi pasirodyti kuo imantriau. Familiaresnis elgesys, nėra to orumo, kuris pastebimas pirmojoje milongoje, tai greičiausiai dėl amžiaus.  Vieną tašką skiriu ir jaunimo naudai - labai gražiai šoko chacarera, tikriai dailiai, su janatviška gaivališka energija. Tašką tradicijų išlikimo naudai skiriu ir dėl cabeceo - kas jau kas, o šitas galioja bet kuriuo atveju. Taigi, gal nereikia smarkiai baimintis ir bambėti, kol dar nenunyko pagrindiniai codigų elementai, galima užskaityti, kad tradicijos tęsiamos, o jau niuansai telieka niuansais - kaip kad kiekvienos damos spintoje savi mados vėjai.

Pabaigai gavau pašokti su DJ, beje, airiu, gyvenančiu čia jau 10 metų. Buvo gerai, užskaičiau kaip kompensaciją už nedašoktą dieną.

Paskutinė tango savaitė

Kepsniai kepsniais, bet tango tebėra, ir yra pirmame plane. Tiesiog tai jau taip įprasta, kad nelabai bėra ką pridurti.
Šeštadienį, grįžus iš Iguazu, operatyviai nukakome į Cachirulo Malcolme. Nauja nebent tai, kad pasijuto nauja extranjerų moterų banga. Pamainomis jos čia važiuoja, ar ką? Podiumas... Milonguerai, aišku, renkasi pagal pakuotės grožį, o kaipgi kitaip, jei šoka visos daugiau ar mažiau gerai. Mano pakuotė nelabai blizga, todėl Cachirulo vėl nelabai patinka, lieku kažkokia "nedavalgius", ir galvoju, kad velniai nematę to cachirulio, kaip pasakė vienas milongueras, yra BsAs vietų kur pasišokti, ne tik ši snobinė milonga.
Vakar, sekmadienį, Janis jau iš anksto perspėjo, kad milongose bus mažiau žmonių dėl Motinos dienos (ji čia būna trečią spalio sekmadienį). Ėjom į Lujos (plasa bohemia). Gera milonga, tačiau pastebėjusi, kad ir čia vyrai linkę rinktis pagal pakuotę, kiek pasišokusi, išvažiavau ten, kur tikrai nuoširdūs ir draugiški, be poteksčių, žmonės - Lo de Celia. Geras ženklas buvo jau tai, kad taksistas, nurodžius jam kryptį "Humberto y Entre Rios", tuoj pat perklausė "ar į milongą?", o išleisdamas palinkėjo gerai pasišokti. Nepaisant motinos dienos ir lietaus, milongoje žmonių buvo daug, nors jiems patiems taip neatrodė. Pasišokau, žinoma, gerai, ir ne tik tango, bet ir chacarera, pasodoblį, fokstrotą... Kažkoks gėris gyvena šioje milongoje, kaip gerai, kad atvažiavau.

Šiandien, pirmadienį, paskutinė El Maipu la nacionalyje. Be abejonių gerai. Kaip ir reikia pradėti atsisveikinimų virtinę, tą ir darom. Atsisveikinimo foto su Seneliu (iš tiesų tai Marcelo), kieviena personaliai, paskui abi su milongos organizatoriumi. Oi tas Senelis - tokio garbaus amžiaus, o siela kaip jaunuolio. Labai malonus žmogus.
Jau pradeda smelktis graudulys, nes suprantame, kad daug kas dabar yra "paskutinį kartą".

Pakeliui į namus, pro vieno restorano langą pamatom valgančius Junin g. gyventojus, mūsų pusiau bendrakeleivę kaliningradietę Leną ir amerikiečius Gregą, su kuriuo protarpiais vis šoku, ir japonišką amerikietę, kurios vardo dar neišmokau. Prisijungėm, vis tiek pavalgyti tai reikia. O ir pasėdėti kompanijoje malonu.
Sunku su tais vardais. Prisimenam nedidelę dalį. O antrą kartą klausti taigi nepatogu :) Blogiausia, kai duoda suprasti, kad jau šokom, o neprisimen ir viskas... Čia įprastas pasisveikinimo bučinukas atsistojus šokti, jei šokta buvo ir anksčiau. Ir štai, pakšt man į žandą, o neprisimenu na niekaip. Ne vienam žmogui esam prisegę pravardes. Paskutinė, pvz.: "Muzika", tokiam giedro veido žmogučiui, nepaprastai muzikaliai šokančiam, ypač ne tango tandas.

Mmmm... Tiesą pasakius, labai jau noriu miego, todėl be literatūrinių vingių baigiu, ryt laukia spalvinga diena

Odė argentinietiškam maistui

Nežinau, ar tai tik kūnui penas. Ne mažiau tai ir sielai šventė. Aš apie argentinietiškus kepsnius ir kitokį maistą. Pamačius po nosim padėtą lėkštę su sultingu kepsniu, kažkodėl pirmiausia puolame jį fotografuoti, po to dar akimirką tiesiog gėrimės, uostome vyną, na, ir... mmm...
Apie tobulą kepsnį Lo de Rosendo jau rašiau. Po to Iguazu antrą vakarą pasidarėme "romantišką vakarienę dviems" viešbučio restorane, valgėme ne kepsnį, tačiau neblogiau - subtilias "tostadas" bei paelja, visko buvo taip daug ir skanu, o ir gražiai pateikta, kad su apgailestavimu net nepajėgėm suvalgyti, tuo nuliūdindamos uolų padavėją.
Sekantis įsimintinas valgymas - Iguazu nedideliame restoranėlyje "LA VACA ENAMORADA". Restoraniukas toks paprastas, bet maistas - tikrai išskirtinis, ne mažiau išskirtinis ir restorano šeimininkas, pagalvojom, galėtų būti tikras milongueras, taip gražiai mums suokė, tuo primindamas gražius pokalbius tarp šokių, kad dar nepradėjusios valgyti jau nušvitome, nekalbant apie palaimingą būseną paėmus pirmą kasnį į burną ir paskaninus jį pirmuoju puikaus vyno gurkšniu. Viskas buvo taip nuostabu, kad iškilo grėsmė pamiršti lėktuvą į BsAs. O valgėme, žinoma, jautienos kepsnį su daržovėmis, vynas Benjamin, nieto senetiner, Malbec, 2012, iš Mendozos.
Paskutinė gastronominė patirtis - pietūs su vietinių milonguerų šeima mažyčiame turistams nežinomame restoraniuke San Telme. Su vienu senu milongueru, pagal profesiją architektu, o prie to dar ir pamišusiu dėl senienų, pasivaikščiojome po "blusų turgų" San Telme, tą, beje, jis daro sąžiningai kiekvieną sekmadienį. Po blusaturgio prie kompanijos prisijungė Ricardo žmona, bet nubyrėjo Edita, išskubėjusi į tango pamoką. Nauju kompanijos sąstatu patraukėme į kassekmadieninį šeimos ritualą - pietus restoranėlyje, kuris nors ir yra San Telme, tačiau ne pagrindinėje, Defenso gatvėje, o kokius 300 m atokiau nuo jos, ir yra toks paprastas, kad net pavadinimo neturi. Valgėme tą, ką jiedu valgo visuomet- pradžiai po empanadą, po to kepsnį. Užgėrėme gan egzotiškai - prie raudono vyno butelio buvo paimta dar sifonas su "burbuliukais", ir vyną skiedėme tuo gazuotu vandeniu iš sifono. Hmm... Na, skonio reikalas, gavosi toks raudonas alia šampanas. Svarbu juk tai, kad papietavau autentiškai :) Pabaigai - tradicinis saldėsis, saldumymas iš batatos su sūriu. Visa tai, pietūs, buvo paprasta, skanu, nuoširdu ir gan nebrangu.

Poryt dar laukia paskutinė gastronominė patirtis - asado namuose. Jei planai nepasikeis, papildysiu šį postą vėliau įspūdžiu iš naminio asado kepimo.

-----------------

Taigi, asado namuose. Planai nepasikeitė, todėl su džiaugsmu priėmėm Pedro kvietimą išsikepti asado pas jį namuose. Ruošėmės pasiraitoti rankoves ir kartu pjaustyti, kepti ir t.t., tačiau atvykus į namus jau radome gražiai padengtą stalą, o patį Pedro linksmai zujantį apie kepsninę. Kepsninė - tai ne šiaip portatyvinis niekalas, o visa krosnis! BsAs namų arcitektūra gal ir nepasižymi dideliu grožiu, tačiau tose eklektiškose namų dėžutėse pasitaiko ir visai patrauklių dalykų, kaip kad pavyzdžiui terasos, kuriose gali pasidaryti ką tik nori. Pas Pedro tokioje terasoje stovi sumūrytas židinys-kepsninė, auga daug augalų vazonuose.
Apsilankius namuose, pamatėme dar vieną Pedro talentą - jis dar ir puikus kulinaras :) Buvo labai skanu paragauti Pedro paruoštų daržovių, o jau mėsa... liežuvį praryti galima! Užgėrėme, be abejo, vynu.
Buvo labai malonu susipažinti ir su Pedro Senjora - Camila. Tikrai labai miela linksma itališka šeima. Sakė, kiekvieną sekmadienį pas juos susirenka visa šeima pietų, tuomet namai būna pilni žmonių ir dėl to būna labai linksma. O šįkart buvo tik tango pietūs. Valgėm, gėrėm, daug juokėmės ir, aišku, šokom. O išeinant, kaip kokie vaikai stdentai, išlydėti iš namų, gavom lauknešėlį su gražiu kepsnio gabalu ir paties Pedro paruoštų alyvuogių stiklainiuką. Kitais metais, sutarta, kad valgydime žuvį, nes Pedro dar ir aistringas žvejys :)

Kriokliai

Šiandien antra diena prie krioklių. Grįžom visiškai nusikalusios po pasivaikščiojimų parke. Ne tik pasivaikščiojimų, bet ir pasiplaukiojimų valtimi tiesiog po tais kriokliais.
Leo, vietinės agentūros darbuotojas, budintis viešbutyje, sudarė mums maršrutą, kaip optimaliai apžiūrėti parką, ir reikia pripažinti, tai mums padėjo, sudaryto maršruto pakako per akis. Nelengva, oi nelengva slampinėti tropiniame karštyje. Parkas tikrai labai gražus, tiek žalumos! Augalai tokie, kokių pas mus Kulionių miškuose ir mintyse nerasi, čia natūraliai auga tai, ką mes kambariuose vazonuose auginam, laksto iguanos, driežiukai, bezdžionės, net krokodilas vienas buvo, o jau drugeliai! Kartais apspinta drugeliai spiečiais, tokie gražūs gražūs, labai spalvoti, jautiesi kaip pasakoj :)
Daugiausiai adrenalino gavom plaukimo valtimi po kriokliais pramogoje. Priplukdė taip arti krioklių, kad matyti jau nieko nebegalėjom, akys užpiltos vandeniu, aplink visi tik žviegia, labai linksma, gerai, kad vanduo šiltas. Aišku, po to to anei vieno sauso siūlo neliko :)
Nuėjom parko takais nežinia kiek kilometrų. Turbūt per abi dienas nemažai, nes skauda kojas, gerai dar, kad kitaip nei nuo šokimo.
Grįžusios į viešbutį relaksuojamės mėdaudamosi viešbučio jaukumu. Ilsiuosi lovoje, o lova - prie didelio lango, pro kurį matau džiungles. Atostogos :)))
Netrukus eisime vakarieniauti. Ta proga apsirengėme suknelėmis.

Rytoj, jei oras leis, turėsime dar vieną nuotykį, o po to jau "namo", į BsAs.