Argentina –
graži, su didele įvairove, šalis keliavimui. Gaila, kad per tiek metų
pakeliauta visai mažai. Vis tie atidėliojimai – kada nors. Nesgi pamišimas dėl
tango.
Šį kartą vis tik
trumpam nosį iškišau. Šiek tiek pauostyti Patagonijos. Ne tiek ir ne visai ten,
kur norėtųsi, bet vis tiek gražu. Oi, tie Patagonijos vėjai! Na, bet Perito Moreno
pamačiau, laivu po Lago Argentino tarp ledkalnių paplaukiojau, šie pliusiukai
padėti, nedaug, bet vis šis tas, su noru sugrįžti ir pakeliauti normaliai.
Buenos Aires,
kaip visad, apšurmuliuota turistų. Miestas didžiuojasi, kad kažkokiuose 2025m žurnalistiniuose
rinkimuose yra išrinktas patraukliausiu turizmui miestu.
Be išlindimo į El
Calafate, net ir BA gavau kiek paturistauti, bekuruojant atvykusius iš LT
bičiulius. Tarsi kelioniu vadovo darbą pabandžiau. Ir, niekada tuo nebūčiau
patikėjusi, atsivedžiau bičiulius į milongą, kad pamatytų „tikrą tango“.
Įprastai tik kitų atvestus turistinius spoksotojus matau, o šįkart pati
atvedžiau mini grupelę. Beje, visai nesutrukdė šokimui tai, kad teko sėdėti
„turistiniame kampe“. Netgi smagumas savotiškas. Ir didžiuojuosi savo turistais
– paprastai tokie ištveria valandą kitą, o maniškiai išbuvo geras tris, iki milongos
galo! O gal čia ir mano, kaip kelionių vadovo,
nuopelnas? Nes vienas dalykas turistui būti paprastuoju būdu įmestam į milogą,
ir kitas – gauti išsamius komentarus apie milongos vyksmą bei žmones.
Milongų stebėtojų
eksursijų daug. Ir importinių tango šokėjų daug, taip daug, kad kiekvieną kartą
tenka tuo stebėtis iš naujo. Milongose taip tiršta, kad šokant šiukštu kojas
laikyti reikia tik po savim. Ir jei anksčiau vietiniai šokėjai sutartinai
dėkodavo, kad atvykstam, tuo praturtindami BA milongas, dabar tokios padėkos
jau retėja. Anksčiau kalbėdavo, kad kiekvienas atvykėlis į milongas pritraukia
keletą vietinių. Dabar jau darosi atvirkščiai – kol pilna importo, dalis
vietinių slepiasi krūmuose, padaro pauzę milongoms, nes vargas stumdytis
kamšatyje. Kartą vienas bičiulis šokant konstatavo, kad 80% šokėjų milongoje
yra užsieniečiai, nustebau, man lyg ir neatrodė toks didelis procentas,
pabandžiau paprieštarauti, ir susivokiau – jis mato moteris, o aš vyrus. Gardžiai
pasijuokėm – išties atvykėlių didžiumą sudaro moterys. Vyrų dauguma vis tik vietiniai.
Galvoju vienok,
ne tokie jau ir blogi mes, užsieniečiai. Širdį paglostė dabar įvykęs nutikimas,
tiksliau – būtent mūsų, užsieniečių, dėka įvykęs netikėtas senų bičiulių
milonguerų susitikimas.
Su keletu draugų,
kaskart čia atvykę turime tradiciją nueiti pavalgyti mieste su senu bičiuliu,
charizmatišuoju buenosairiečiu Pedro. Ne išimtis ir šis kartas. Kaip visuomet,
daugiau kalbėjome ir juokėmės, nei valgėm. Kai jau pajutome, kad metas krapštytis
lauk, nes restoranas užsidaro siestai, Pedro užsispyrė, kad reikia dar nueiti
išgerti kavos į „Cafe de los angelitos“. Netikėtas noras, nes tai jau už
įprastos rutinos ribų, na, bet kodėl gi ne, juolab kad kavinė tango dainoje
apdainuota. Nueinam. O ten radome vienišai besėdintį kitą seną milonguerą
Jorge. Abstulbome visi. Aš – ai, nesiplėsiu, tik tiek, kad daug, oi daug buvo
puikiai šokta su juo, bet jau kuris laikas keliai išsiskyrę. Labiausiai
apsidžiaugė abudu buenosairiečiai – pasirodo, nors jie ir bičiuliai, bet jau 6
metai kaip nesimatę. Na ir ką pasakysit – jei ne mes, „turistai“, išsitempę
Pedro papietauti, nebūtų įvykęs mielas susitikimas. Tai va ir vėl prasitęsė
užstalės pasiplepėjimas. Jau tamsesnėmis temomis – senieji milkonguerai vienas
kitam bėdavojosi, kad jie juk milonguerai, jiems kasdien reiktų šokti, o
milongos dabar tokios brangios, kad jau nebeišgali nueiti, milonga tampa
prabangos reiškiniu tiems, kam tai iki šiol buvo gyvenimo prasmė ir būtinybė.
Bėda...
Kaip bebūtų,
šaunųjį Jorge prisiviliojome į milongas, kur mudvi su drauge einam, ir gavome
nuostabių pasišokimų. Atgaiva. Ne tiek dėl paties šokio, kiek dėl jau iš
praeities sugrįžusio vaizdo. Dabar vyrai į milongas nebesivargina puoštis.
Paprasti marškiniai ir tiek. O štai įžengia į milogą kostiumuotas, su
kaklaraiščiu, fantazija... Salė tarsi nušvinta. Puikų šokimą lydi elegantiškas dėmesys, kažkas
tokio, sunkiai žodžiais įvardijamo, ko nebelabai sutiksi net ir BA. Širdis
džiaugiasi.
.jpg)
-------
Jau ne pirmą
kartą užtaikau, kai Lujos milongos organizatorė į milongą atsiveda savo mamą jos
gimtadienio proga. Paskutinėje Lujos milongoje šįkart vėl buvo mama. 101 metukų
gimtadienis. Ir sėdėjo visą milongą! Visi labai plojo, paskelbus kiek metų
sukako. Žavi mama, akių negali atitraukt.
-------
Prisišokau jau į
valias. Esu pilna tango. Galima ir grįžti į cepelininę Lietuvą. Tam, kad greitai
vėl išalkus, imčiausi dairytis į vakarinį pietų pusrutulį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą