Nr.25 Greitas išgijimas

 

Visada čia atvykstu sirgdama ryškia „nedašokito“ forma. Laimė, tai lengvai pagydoma liga, ir dabar pavyko pasveikti vos per 2-3 dienas. Gijimą paspartina milongų žmonių žinojimas. Čia juk natūrali gamta, ne koks encuentro, su bet kuo šokti gali būti pavojinga.

Taigi, praėjus vos kelioms dienoms, jau buvau pilnai užsiganėdinusi, toliau tango mėgautis galima oriai, lėtai, nepersivalgant. Aišku, čia tik tam kartui, vos tik grįšiu į lietuviškus namus, visas prisišokimas išnyks kaip dūmas.

Visur viskas pamažu keičiasi. Kitaip nebūtų evoliucijos. Gerai, kad keičiasi ne per greitai, kad yra vienas kitas iš praeities besivelkantis siūlas. Maža, bet maloniai raminanti pastovumo detalė: pavasariais čia atvažiavusi vis dar girdžiu tą patį nykokai nostalgišką paukščio kalbėjimą. Nežinau kas per paukštis, bet jo lėtas, raminantis vokalas man labai įsimintinas ir pastebimas. Ypač charakteringai skamba tylesniu paros metu. Išgirstu rytais – ir taip gera...

Pasikeitimai ne visada patinka. Lo de Celia klube įėjime į salę įstatė duris! Plastikines, iš tolo šviečiančias savo pigiu baltumu. Vietoj sunkios juodos užuolaidos. Tai smūgis mano romantiškam milongos vietos supratimui. Tarsi sutrypimas kažko švento. Nebeliko to paslaptingumo, kai įsigijęs bilietą, praskleidi tą sunkią užuolaidą, lyg paslapties šydą, ir įžengi į milongą. Vietiniams klubo lankytojams jokio čia smūgio. Juk žiemą šalta, sako, ir dabar jau nebelenda šaltis iš lauko. Jiems ta užuolaida – jokia ne romantika...

 Uberis užvaldė BA. Dar ne taip seniai taksistai kone mušdavo uberistus. Dabar uberis – viena populiariausių susisiekimo priemonių, ir, be abejo, pigiau nei taksi. Bet kas nustebino – tai metro tandemas su uberiu. Metro kaba reklamos, skatinančios judėti metro (subte), po to persėdant į uber. Ne ant dviračio, ne pėstute, ne į autobusą, kurių čia platus tinklas, bet išsibarstyti į automobilius. Puikus pasiūlymas dar didesniam miesto eismo suparalyžavimui. Kamščių sumažėjimas BA negresia. Be uberio, atsirado dar viena platforma – Didi. Baisu pagalvot, kas laukia nacionalinio pasididžiavimo – juodai geltonų taksi.

Džiaugiuosi, kad iš LT vis dažniau mūsų tango žmonės sumąsto atvykti į BA. Kitaip nesužinos, kaip čia viskas, ar tinka tau, ar patinka. Taip taip – gali ir netikti. O nepabandęs nesužinosi. Dabar vienu trumpu momentu buvom net 4 lietuviški žmonės (tiksliau - moterys), nepriklausomai atvykę į BA! Sakyčiau, lietuvaitės čia patapo tokia invazine rūšimi :) Vyrai čia džiūgauja, girdami lietuvaičių šokimo gerumą.

 ------

Kaip neretai nutinka, vis kyla pagunda nukrypti nuo kurso, t.y. nuo savo įprasto milongų programos tinklelio. Kol kas dabar padariau pora išklydimų iš kelio.

Pirmas nuklydimas – milonga La rosa. Joje yra tekę būti kadaise vieną kartą, per kurį teko suprasti, kad tai gerai šokančių jaunų žmonių milonga, kur tave, jei esi nepažįstamas, visiškai ignoruoja. Su tokiu lūkesčiu ir ėjau. Norėjosi bent pasėdėti tarp jaunesnių. Bet milongą radau jau pasikeitusią nuo to laiko, kuomet buvau. Nei čia labai gerai šoko, nei ką... Ryškios gerų šokėjų dominantės jau nebuvo. O kai pažįstamų vos vienas kitas, tai kažkaip ir nelabai... Nuotaiką vis tik sušildė vienas epizodas. Užsuko į milonga vyriškis su trim vaikais. Nedideliais. Matėsi, vaikams milongos aplinka nesvetima, ramiai sėdėjo, ten, kur buvo priparkuoti. Na, vaikų tėčiui gal ir nebuvo taip jau ramu, nes pašokti jam tie vaikai nelabai leido. O gražumas žybtelėjo, kai tėtukas, neapsikentęs nuo ribotų pasišokimo galimybių, pradėjo ruoštis lauk. Vyriausias vaikas, berniukas, max 10 metų, paėmė į tango apsikabinimą jauniausią sesutę (apie 4m.), ir ėmė imituoti šokio judesius, kiek tą leido užstalės erdvė. Susileidau. Tie vaikai akivaizdžiai jau pasmerkti – jie šoks.

Antras nukrypimas – milonga Pipi cucu. Netilpus į Milonga de Lucy (dėl techninių kliūčių tam kartui milonga iš Gricel buvo perkelta į mažesnę La Nacional salę), su Edita nuvingiavome į Pipi cucu. Pakeliui dar į tango pamoką užsukusios. Na, galvoju apie save, visai pakvaišo moteriškė, pamanyk sau – į jaunimėlio milongą, cha-cha! Bet iš tiesų tai ir smalsu buvo, reikėjo gi kada prisiruošti. O va čia tai tikrai geri šokėjai! Profesionalaus lygio. Aišku, susigrupevę ir šoka tik tarpusavyje. Milonga pustuštė, tad jaunimui sočiai vietos pasimojavimui. Į mus tie profai nežiūrėjo, na, bet užteko pasišokti su vienu prietelium bei vienu kitu kaip ir mes užklydusiu. O ir gražu pažiūrėti į gerai šokančius gražius žmones. Tandų nedaug, bet kaip reikiant. Dar pridėjus linksmą milongos moderavimą su šou elementais, susivalgė skaniai. Ar grįšiu? Vargu, nors niekada nesakyk „niekada“.

Po tokių nukrypimų, kaip koks į kairę pasukęs sutuoktinis, vėlgi grįžti prie patikrintų vertybių. Grįžau. Ir nenuleidus prasikaltusią galvą, o kaip tik – pasikrovus bateriją.

Šoku sau toliau.