Turizmas, turizmas...

 

Argentina – graži, su didele įvairove, šalis keliavimui. Gaila, kad per tiek metų pakeliauta visai mažai. Vis tie atidėliojimai – kada nors. Nesgi pamišimas dėl tango.

Šį kartą vis tik trumpam nosį iškišau. Šiek tiek pauostyti Patagonijos. Ne tiek ir ne visai ten, kur norėtųsi, bet vis tiek gražu. Oi, tie Patagonijos vėjai! Na, bet Perito Moreno pamačiau, laivu po Lago Argentino tarp ledkalnių paplaukiojau, šie pliusiukai padėti, nedaug, bet vis šis tas, su noru sugrįžti ir pakeliauti normaliai.

Buenos Aires, kaip visad, apšurmuliuota turistų. Miestas didžiuojasi, kad kažkokiuose 2025m žurnalistiniuose rinkimuose yra išrinktas patraukliausiu turizmui miestu.

Be išlindimo į El Calafate, net ir BA gavau kiek paturistauti, bekuruojant atvykusius iš LT bičiulius. Tarsi kelioniu vadovo darbą pabandžiau. Ir, niekada tuo nebūčiau patikėjusi, atsivedžiau bičiulius į milongą, kad pamatytų „tikrą tango“. Įprastai tik kitų atvestus turistinius spoksotojus matau, o šįkart pati atvedžiau mini grupelę. Beje, visai nesutrukdė šokimui tai, kad teko sėdėti „turistiniame kampe“. Netgi smagumas savotiškas. Ir didžiuojuosi savo turistais – paprastai tokie ištveria valandą kitą, o maniškiai išbuvo geras tris, iki milongos galo! O gal čia ir mano, kaip kelionių vadovo, nuopelnas? Nes vienas dalykas turistui būti paprastuoju būdu įmestam į milogą, ir kitas – gauti išsamius komentarus apie milongos vyksmą bei žmones.

Milongų stebėtojų eksursijų daug. Ir importinių tango šokėjų daug, taip daug, kad kiekvieną kartą tenka tuo stebėtis iš naujo. Milongose taip tiršta, kad šokant šiukštu kojas laikyti reikia tik po savim. Ir jei anksčiau vietiniai šokėjai sutartinai dėkodavo, kad atvykstam, tuo praturtindami BA milongas, dabar tokios padėkos jau retėja. Anksčiau kalbėdavo, kad kiekvienas atvykėlis į milongas pritraukia keletą vietinių. Dabar jau darosi atvirkščiai – kol pilna importo, dalis vietinių slepiasi krūmuose, padaro pauzę milongoms, nes vargas stumdytis kamšatyje. Kartą vienas bičiulis šokant konstatavo, kad 80% šokėjų milongoje yra užsieniečiai, nustebau, man lyg ir neatrodė toks didelis procentas, pabandžiau paprieštarauti, ir susivokiau – jis mato moteris, o aš vyrus. Gardžiai pasijuokėm – išties atvykėlių didžiumą sudaro moterys. Vyrų dauguma vis tik vietiniai.

Galvoju vienok, ne tokie jau ir blogi mes, užsieniečiai. Širdį paglostė dabar įvykęs nutikimas, tiksliau – būtent mūsų, užsieniečių, dėka įvykęs netikėtas senų bičiulių milonguerų susitikimas.

Su keletu draugų, kaskart čia atvykę turime tradiciją nueiti pavalgyti mieste su senu bičiuliu, charizmatišuoju buenosairiečiu Pedro. Ne išimtis ir šis kartas. Kaip visuomet, daugiau kalbėjome ir juokėmės, nei valgėm. Kai jau pajutome, kad metas krapštytis lauk, nes restoranas užsidaro siestai, Pedro užsispyrė, kad reikia dar nueiti išgerti kavos į „Cafe de los angelitos“. Netikėtas noras, nes tai jau už įprastos rutinos ribų, na, bet kodėl gi ne, juolab kad kavinė tango dainoje apdainuota. Nueinam. O ten radome vienišai besėdintį kitą seną milonguerą Jorge. Abstulbome visi. Aš – ai, nesiplėsiu, tik tiek, kad daug, oi daug buvo puikiai šokta su juo, bet jau kuris laikas keliai išsiskyrę. Labiausiai apsidžiaugė abudu buenosairiečiai – pasirodo, nors jie ir bičiuliai, bet jau 6 metai kaip nesimatę. Na ir ką pasakysit – jei ne mes, „turistai“, išsitempę Pedro papietauti, nebūtų įvykęs mielas susitikimas. Tai va ir vėl prasitęsė užstalės pasiplepėjimas. Jau tamsesnėmis temomis – senieji milkonguerai vienas kitam bėdavojosi, kad jie juk milonguerai, jiems kasdien reiktų šokti, o milongos dabar tokios brangios, kad jau nebeišgali nueiti, milonga tampa prabangos reiškiniu tiems, kam tai iki šiol buvo gyvenimo prasmė ir būtinybė. Bėda...

Kaip bebūtų, šaunųjį Jorge prisiviliojome į milongas, kur mudvi su drauge einam, ir gavome nuostabių pasišokimų. Atgaiva. Ne tiek dėl paties šokio, kiek dėl jau iš praeities sugrįžusio vaizdo. Dabar vyrai į milongas nebesivargina puoštis. Paprasti marškiniai ir tiek. O štai įžengia į milogą kostiumuotas, su kaklaraiščiu, fantazija... Salė tarsi nušvinta.  Puikų šokimą lydi elegantiškas dėmesys, kažkas tokio, sunkiai žodžiais įvardijamo, ko nebelabai sutiksi net ir BA. Širdis džiaugiasi.

-------

Jau ne pirmą kartą užtaikau, kai Lujos milongos organizatorė į milongą atsiveda savo mamą jos gimtadienio proga. Paskutinėje Lujos milongoje šįkart vėl buvo mama. 101 metukų gimtadienis. Ir sėdėjo visą milongą! Visi labai plojo, paskelbus kiek metų sukako. Žavi mama, akių negali atitraukt.

-------

Prisišokau jau į valias. Esu pilna tango. Galima ir grįžti į cepelininę Lietuvą. Tam, kad greitai vėl išalkus, imčiausi dairytis į vakarinį pietų pusrutulį.

 

Nr.25 Greitas išgijimas

 

Visada čia atvykstu sirgdama ryškia „nedašokito“ forma. Laimė, tai lengvai pagydoma liga, ir dabar pavyko pasveikti vos per 2-3 dienas. Gijimą paspartina milongų žmonių žinojimas. Čia juk natūrali gamta, ne koks encuentro, su bet kuo šokti gali būti pavojinga.

Taigi, praėjus vos kelioms dienoms, jau buvau pilnai užsiganėdinusi, toliau tango mėgautis galima oriai, lėtai, nepersivalgant. Aišku, čia tik tam kartui, vos tik grįšiu į lietuviškus namus, visas prisišokimas išnyks kaip dūmas.

Visur viskas pamažu keičiasi. Kitaip nebūtų evoliucijos. Gerai, kad keičiasi ne per greitai, kad yra vienas kitas iš praeities besivelkantis siūlas. Maža, bet maloniai raminanti pastovumo detalė: pavasariais čia atvažiavusi vis dar girdžiu tą patį nykokai nostalgišką paukščio kalbėjimą. Nežinau kas per paukštis, bet jo lėtas, raminantis vokalas man labai įsimintinas ir pastebimas. Ypač charakteringai skamba tylesniu paros metu. Išgirstu rytais – ir taip gera...

Pasikeitimai ne visada patinka. Lo de Celia klube įėjime į salę įstatė duris! Plastikines, iš tolo šviečiančias savo pigiu baltumu. Vietoj sunkios juodos užuolaidos. Tai smūgis mano romantiškam milongos vietos supratimui. Tarsi sutrypimas kažko švento. Nebeliko to paslaptingumo, kai įsigijęs bilietą, praskleidi tą sunkią užuolaidą, lyg paslapties šydą, ir įžengi į milongą. Vietiniams klubo lankytojams jokio čia smūgio. Juk žiemą šalta, sako, ir dabar jau nebelenda šaltis iš lauko. Jiems ta užuolaida – jokia ne romantika...

 Uberis užvaldė BA. Dar ne taip seniai taksistai kone mušdavo uberistus. Dabar uberis – viena populiariausių susisiekimo priemonių, ir, be abejo, pigiau nei taksi. Bet kas nustebino – tai metro tandemas su uberiu. Metro kaba reklamos, skatinančios judėti metro (subte), po to persėdant į uber. Ne ant dviračio, ne pėstute, ne į autobusą, kurių čia platus tinklas, bet išsibarstyti į automobilius. Puikus pasiūlymas dar didesniam miesto eismo suparalyžavimui. Kamščių sumažėjimas BA negresia. Be uberio, atsirado dar viena platforma – Didi. Baisu pagalvot, kas laukia nacionalinio pasididžiavimo – juodai geltonų taksi.

Džiaugiuosi, kad iš LT vis dažniau mūsų tango žmonės sumąsto atvykti į BA. Kitaip nesužinos, kaip čia viskas, ar tinka tau, ar patinka. Taip taip – gali ir netikti. O nepabandęs nesužinosi. Dabar vienu trumpu momentu buvom net 4 lietuviški žmonės (tiksliau - moterys), nepriklausomai atvykę į BA! Sakyčiau, lietuvaitės čia patapo tokia invazine rūšimi :) Vyrai čia džiūgauja, girdami lietuvaičių šokimo gerumą.

 ------

Kaip neretai nutinka, vis kyla pagunda nukrypti nuo kurso, t.y. nuo savo įprasto milongų programos tinklelio. Kol kas dabar padariau pora išklydimų iš kelio.

Pirmas nuklydimas – milonga La rosa. Joje yra tekę būti kadaise vieną kartą, per kurį teko suprasti, kad tai gerai šokančių jaunų žmonių milonga, kur tave, jei esi nepažįstamas, visiškai ignoruoja. Su tokiu lūkesčiu ir ėjau. Norėjosi bent pasėdėti tarp jaunesnių. Bet milongą radau jau pasikeitusią nuo to laiko, kuomet buvau. Nei čia labai gerai šoko, nei ką... Ryškios gerų šokėjų dominantės jau nebuvo. O kai pažįstamų vos vienas kitas, tai kažkaip ir nelabai... Nuotaiką vis tik sušildė vienas epizodas. Užsuko į milonga vyriškis su trim vaikais. Nedideliais. Matėsi, vaikams milongos aplinka nesvetima, ramiai sėdėjo, ten, kur buvo priparkuoti. Na, vaikų tėčiui gal ir nebuvo taip jau ramu, nes pašokti jam tie vaikai nelabai leido. O gražumas žybtelėjo, kai tėtukas, neapsikentęs nuo ribotų pasišokimo galimybių, pradėjo ruoštis lauk. Vyriausias vaikas, berniukas, max 10 metų, paėmė į tango apsikabinimą jauniausią sesutę (apie 4m.), ir ėmė imituoti šokio judesius, kiek tą leido užstalės erdvė. Susileidau. Tie vaikai akivaizdžiai jau pasmerkti – jie šoks.

Antras nukrypimas – milonga Pipi cucu. Netilpus į Milonga de Lucy (dėl techninių kliūčių tam kartui milonga iš Gricel buvo perkelta į mažesnę La Nacional salę), su Edita nuvingiavome į Pipi cucu. Pakeliui dar į tango pamoką užsukusios. Na, galvoju apie save, visai pakvaišo moteriškė, pamanyk sau – į jaunimėlio milongą, cha-cha! Bet iš tiesų tai ir smalsu buvo, reikėjo gi kada prisiruošti. O va čia tai tikrai geri šokėjai! Profesionalaus lygio. Aišku, susigrupevę ir šoka tik tarpusavyje. Milonga pustuštė, tad jaunimui sočiai vietos pasimojavimui. Į mus tie profai nežiūrėjo, na, bet užteko pasišokti su vienu prietelium bei vienu kitu kaip ir mes užklydusiu. O ir gražu pažiūrėti į gerai šokančius gražius žmones. Tandų nedaug, bet kaip reikiant. Dar pridėjus linksmą milongos moderavimą su šou elementais, susivalgė skaniai. Ar grįšiu? Vargu, nors niekada nesakyk „niekada“.

Po tokių nukrypimų, kaip koks į kairę pasukęs sutuoktinis, vėlgi grįžti prie patikrintų vertybių. Grįžau. Ir nenuleidus prasikaltusią galvą, o kaip tik – pasikrovus bateriją.

Šoku sau toliau.