Nr.25 Greitas išgijimas

 

Visada čia atvykstu sirgdama ryškia „nedašokito“ forma. Laimė, tai lengvai pagydoma liga, ir dabar pavyko pasveikti vos per 2-3 dienas. Gijimą paspartina milongų žmonių žinojimas. Čia juk natūrali gamta, ne koks encuentro, su bet kuo šokti gali būti pavojinga.

Taigi, praėjus vos kelioms dienoms, jau buvau pilnai užsiganėdinusi, toliau tango mėgautis galima oriai, lėtai, nepersivalgant. Aišku, čia tik tam kartui, vos tik grįšiu į lietuviškus namus, visas prisišokimas išnyks kaip dūmas.

Visur viskas pamažu keičiasi. Kitaip nebūtų evoliucijos. Gerai, kad keičiasi ne per greitai, kad yra vienas kitas iš praeities besivelkantis siūlas. Maža, bet maloniai raminanti pastovumo detalė: pavasariais čia atvažiavusi vis dar girdžiu tą patį nykokai nostalgišką paukščio kalbėjimą. Nežinau kas per paukštis, bet jo lėtas, raminantis vokalas man labai įsimintinas ir pastebimas. Ypač charakteringai skamba tylesniu paros metu. Išgirstu rytais – ir taip gera...

Pasikeitimai ne visada patinka. Lo de Celia klube įėjime į salę įstatė duris! Plastikines, iš tolo šviečiančias savo pigiu baltumu. Vietoj sunkios juodos užuolaidos. Tai smūgis mano romantiškam milongos vietos supratimui. Tarsi sutrypimas kažko švento. Nebeliko to paslaptingumo, kai įsigijęs bilietą, praskleidi tą sunkią užuolaidą, lyg paslapties šydą, ir įžengi į milongą. Vietiniams klubo lankytojams jokio čia smūgio. Juk žiemą šalta, sako, ir dabar jau nebelenda šaltis iš lauko. Jiems ta užuolaida – jokia ne romantika...

 Uberis užvaldė BA. Dar ne taip seniai taksistai kone mušdavo uberistus. Dabar uberis – viena populiariausių susisiekimo priemonių, ir, be abejo, pigiau nei taksi. Bet kas nustebino – tai metro tandemas su uberiu. Metro kaba reklamos, skatinančios judėti metro (subte), po to persėdant į uber. Ne ant dviračio, ne pėstute, ne į autobusą, kurių čia platus tinklas, bet išsibarstyti į automobilius. Puikus pasiūlymas dar didesniam miesto eismo suparalyžavimui. Kamščių sumažėjimas BA negresia. Be uberio, atsirado dar viena platforma – Didi. Baisu pagalvot, kas laukia nacionalinio pasididžiavimo – juodai geltonų taksi.

Džiaugiuosi, kad iš LT vis dažniau mūsų tango žmonės sumąsto atvykti į BA. Kitaip nesužinos, kaip čia viskas, ar tinka tau, ar patinka. Taip taip – gali ir netikti. O nepabandęs nesužinosi. Dabar vienu trumpu momentu buvom net 4 lietuviški žmonės (tiksliau - moterys), nepriklausomai atvykę į BA! Sakyčiau, lietuvaitės čia patapo tokia invazine rūšimi :) Vyrai čia džiūgauja, girdami lietuvaičių šokimo gerumą.

 ------

Kaip neretai nutinka, vis kyla pagunda nukrypti nuo kurso, t.y. nuo savo įprasto milongų programos tinklelio. Kol kas dabar padariau pora išklydimų iš kelio.

Pirmas nuklydimas – milonga La rosa. Joje yra tekę būti kadaise vieną kartą, per kurį teko suprasti, kad tai gerai šokančių jaunų žmonių milonga, kur tave, jei esi nepažįstamas, visiškai ignoruoja. Su tokiu lūkesčiu ir ėjau. Norėjosi bent pasėdėti tarp jaunesnių. Bet milongą radau jau pasikeitusią nuo to laiko, kuomet buvau. Nei čia labai gerai šoko, nei ką... Ryškios gerų šokėjų dominantės jau nebuvo. O kai pažįstamų vos vienas kitas, tai kažkaip ir nelabai... Nuotaiką vis tik sušildė vienas epizodas. Užsuko į milonga vyriškis su trim vaikais. Nedideliais. Matėsi, vaikams milongos aplinka nesvetima, ramiai sėdėjo, ten, kur buvo priparkuoti. Na, vaikų tėčiui gal ir nebuvo taip jau ramu, nes pašokti jam tie vaikai nelabai leido. O gražumas žybtelėjo, kai tėtukas, neapsikentęs nuo ribotų pasišokimo galimybių, pradėjo ruoštis lauk. Vyriausias vaikas, berniukas, max 10 metų, paėmė į tango apsikabinimą jauniausią sesutę (apie 4m.), ir ėmė imituoti šokio judesius, kiek tą leido užstalės erdvė. Susileidau. Tie vaikai akivaizdžiai jau pasmerkti – jie šoks.

Antras nukrypimas – milonga Pipi cucu. Netilpus į Milonga de Lucy (dėl techninių kliūčių tam kartui milonga iš Gricel buvo perkelta į mažesnę La Nacional salę), su Edita nuvingiavome į Pipi cucu. Pakeliui dar į tango pamoką užsukusios. Na, galvoju apie save, visai pakvaišo moteriškė, pamanyk sau – į jaunimėlio milongą, cha-cha! Bet iš tiesų tai ir smalsu buvo, reikėjo gi kada prisiruošti. O va čia tai tikrai geri šokėjai! Profesionalaus lygio. Aišku, susigrupevę ir šoka tik tarpusavyje. Milonga pustuštė, tad jaunimui sočiai vietos pasimojavimui. Į mus tie profai nežiūrėjo, na, bet užteko pasišokti su vienu prietelium bei vienu kitu kaip ir mes užklydusiu. O ir gražu pažiūrėti į gerai šokančius gražius žmones. Tandų nedaug, bet kaip reikiant. Dar pridėjus linksmą milongos moderavimą su šou elementais, susivalgė skaniai. Ar grįšiu? Vargu, nors niekada nesakyk „niekada“.

Po tokių nukrypimų, kaip koks į kairę pasukęs sutuoktinis, vėlgi grįžti prie patikrintų vertybių. Grįžau. Ir nenuleidus prasikaltusią galvą, o kaip tik – pasikrovus bateriją.

Šoku sau toliau.

 

Nr.24 Susišokimai

 

Artėjant eiliniam vojažui į BA aplankė vargu ar kam reikalingi pamastymai apie šokio darną. Būna, kad kas nors komentuoja šokėjų poras, anaiptol nebūtinai tango, sakydami – žiūrėk, kaip gerai jie susišokę. Suprask, jau tiek daug kartu šoka, kad puikiai vienas kitą supranta, dėl ko jų šokis sklandus ir harmoningas. Nepaneigsi.

Bandau galvoti, o kaip čia mes, socialieji tango šokėjai. Nedrįstu galvoti apie visus, lieku prie savęs. Darosi keblu, juk tiek daug su kuo šoki, nėra vienintelio partnerio, su kuriuo „dirbi daug ir sunkiai“, kad galėtum sakyti, jog esate susišokę. Bet juk dažnai šokis liejasi be stabdžių , ir ne su kažkuo vienu, tai čia mintis jau daro viražą – gal aš susišokusi ne su žmonėmis, o su muzika? Labai tikėtina. Mėgstu šokti pagal man žinomą muziką. Kuo labiau pažįstama muzika, to sklandžiau judu. Aišku, su sąlyga, jei partneris tam netrukdo. Ir jei jau skamba tango, su kuriuo aš „susušokus“, tai partneris gal būti ir pirmą kartą sutiktas, svarbu, kad girdėtume vienodai, tuomet jau aišku nuo pirmos sekundės – šokis „eis“.

Tai šit, eilinį kartą vėl esu BA, ir vėl mėgaujuosi. Susišokimais. Muzika ta pati, kaip visada. Kartais būna, vos tik nutyla vienas gabalas, dar kitam neprasidėjus, man galvoje jau suskamba sekantis, ir ką jūs manot, pasibaigus pauzei, sekantis pasirodo būtent man galvoje suskambėjęs tango! Kažkoks visiškas autopilotas. Ausų susišokimas. Ir visai nepasigendu milongoje ko nors dar negirdėto.

 

Kartą Gricel klube man žandikaulis atvipo – pakeliu akis, ir matau priešasi save kelis gražius jaunus vyrus, gražiai apsirengusius, sulaižytais plaukais, sėdi kartu už vieno stalo. Vaizdas kaip teatre. Suglumau, galvoju, gal čia koks pasirodymas bus... Suglumimas truko neilgai, mat prasidėjus tandai jie visi gražiai žąsele pasuko link kampe užgrūsto moterų būrio. Et, tango ekskursija... Bet tokia įspūdinga. Kitą dieną ta pati grupė jau buvo Lo de Celia, grupė jau neužslėpta kampe buvo, o normaliai gavo gerą erdvės kampą, tai viso to mastas atsiskledė visu gražumu. Įspūdį sustiprino azijietiška ekskursančių (tiesa, jų tarpe ir vienas vyras buvo) kilmė. Japonai. O kas man čia patiko ir krito į akį – tai milongų bendruomenių tolerancija, netgi, sakyčiau, šiltas priėmimas. Bandau iš to pasimokyti, slopinant savo aroganciją („fe, turistės, ir dar taxi dancerius nusisamdžiusios“). Moterys atvyko gerai praleisti laiko, na tiek to, nors ir keista, bet ne visi moka savarankiškai keliauti, todėl atsiduoda į tokias keliones organizuojančių rankas. Moterys išsipuošusios, taxi danceriai lyg iš teatro, šokdindami damas neatrodo labai jau kenčiantys dėl tokio darbo, o ir ne tik pašokdina, bet iš šampaną papilsto damoms, ir šiaip jau stengiasi jas visaip užimti. Bet kas man gražiausia pasirodė, tai kad milongų vyrai pasirodė visai smalsūs ir paslaugūs esą, atsirado savanorių, mielai pašokdinusių tos ekskursijos moteris. Ir kažkaip tas būrys visai nesujaukė bendros milongų atmosferos, gal netgi pagyvino. Tik poroje milongų temačiau tą grupę. Matyt paeiliui susipažinėjo vis su kita milonga, o gal į krioklius pasuko, kas ten juos supaisys...

 

Būnant BA reikia geležinės sveikatos. Turiu gerą, bet vis tik ne geležinę, tai kartas nuo karto tenka pakovoti už žvalią savo būseną. Šįkart vietiniai virusai pasirodė bjaurūs esantys. Antrą savaitę jau ir apniko bestijos, ir taip atkakliai, kad tik šiaip ne taip pavyksta laikytis, vis viliantis bandos imuniteto. Ir jei praeitą sykį padariau atradimą, kad šokimas kelio sanariui visai nekenkia, tai su kvėpavimo takus atakuojančiais virusais ši teorija, deja, nepaeis... Sveikatą pastebimai pataiso nenuėjimas į milongą, o kai jau regis kiek pasitaisius nueini šokti, tai po valandos kitos žiūri, kad jau ir gerklės skausmas grįžta, ir kosulys vis dažniau pagalius į ratus pradeda kaišioti. Nemažai šokėjų daugiau ar mažiau pasirguliuoja, laikai, žinia, nebe covid‘o, niekas nebekreipia dėmesio į nesmarkius negalavimus, tai milongos pilnos kosėjančių. Milongų vietos itin uždaros, nežinau ar išvis bent kiek padoriau pavėdinamos, tikros virusų gaudyklės-veisyklos. Ugdom bandos imunitetą... Artėjant grįžimo į LT datai, jaučiu, kad bjaurybės pamažu jau traukiasi nuo manęs. Valio, aš jau šioje bandoje! Bet kas iš to, kai jau tuoj išvyksiu. Vadinasi, mėnesio čia per mažai, jei nori ilgėliau pabūti sveikame stovyje.

 

Atsirado nauja milonga, organizuojama vienos pažįstamos, todėl privalu buvo bent kartą apsilankyti. Jau iš anksto žinojau, kad galima dėti geras viltis, nes esą labai geri šokėjai renkasi. Tai net buvo mintis – ar neįsirašysiu tos milongos į pastovų savo programos tinklelį. Rezultate nuomonė dviprasmiška.  Šokimo lygis išties puikus, bet, kaip nekeista, milongos esmę galima paraidžiui apibūdinti pagal jos pavadinimą “A los amigos”. Tikrai čia milonga draugams. Reikalas tas, kad patalpa nedidelė, tamsi (Komedijos teatre), miradoms belieka verkti kamputyje. Net jei vyrai, pamynę savo orumą, sugalvotų pavaikščioti, tas nepavyktų dėl vietos stokos – tiesiog nėra kaip. Tai šansų mikliai susižvalgyti turi tik su garantuotais pastoviais  šokio draugais. Nežinau ką reiks daryti su šia milonga. Juolab, kad lyg tyčia ji trečiadieniais, kai yra dar dvi man geros milongos.

 

Net ir pakankinamai kosulio, šokosi dieviškai gerai. Sykį pagalvojau, kad jaučiuosi kaip… plataus vartojimo prekė. Net susigūžiau nuo tokios baisios minties, na bet gi nieko neįžeidžiu, čia aš apie save. Jaučiusi kaip ta sezoninė prekė, padėta nesunkiai prieinamose lentynose, ar net praėjimuose, kad nereiktų toli ieškoti. Ir mane vis ima, ir ima…  Lieka tik laiku teisingai blakstienomis klapsėti ir galvą sukinėti taip, kad akys susitiktų tik su tuo, kuo reikia.

Atsirado naujas nevietinis vyras. Būčiau net nekreipus dėmesio, bet kartą šast, pribėgo prie manęs ir paklausė, ar noriu su juo pašokti. Sutrikau, iš kur man žinoti, ar noriu, neapžiūrėjus jo gebėjimų. Tokį nemandagumą nurašiau kalbos nemokėjimui, tiek jau to, mielaširdingai atsakiau, kad gerai, pašoksiu (bet ne kad NORIU). Laimė, šoka pakenčiamai. Na, bet kai nepraėjus nei pusvalandžiui be jokios mirados prilėkė jau lyg senas draugas vėl manęs kviesti, sutikau tik tam, kad nepažemindamo jo orumo, tyliai atskaityčiau pamokslą apie etiketą. Suprato.  Dabar jau kviečia tik žvilgsniu, ir daugiau vienos tandos iš manęs negauna.

Net nežinau linksmu ar gėdingu pavadinti nei šiokį, nei tokį nutikimą, vėlgi – su nauju nevietiniu vyru. Tebūnie tai kaip kvailai linksmas prisiminmas. Tą kietą vyruką visą laiką ignoruodavau, ty. nesidomėjau juo kaip aiškiai išreišktu nebuenosairietišku egzemplioriumi. Europiniuose renginiuose tokie būna ryškiai matomi, savotiški žvaigždūnai. Bet paskutinėje man milongoje, jau visai gale, kai buvau viską kas galima sušokus, prisišokus ir dar daugiau, galvoju, imsiu ir pabandysiu su tuo žvaigždūnu, vien iš smalsumo, kad paklausčiau iš kur tas virtuozas. Na ir pasirodo, kad iš Čilės. Mat kaip, nesitikėjau, kad čilėnai gali būti taip stipriai nutolę nuo tango klasikos. Šokyje stengiausai atlikti visas jo įmantrias beigi keistokas choreografines fantazijas. Ir vienu momentu jaučiu, kad kavalierius skysta iš rankų tiesiogine to žodžio prasme. Jis nugriuvo! Laimė, be manęs. Net nesupratau kas jam pakirto kojas. Berods šalia šokusi pora prie to prisidėjo, nes po to atsiprašinėjo. Tai va. Ir tai buvo paskutinė mano šokta tanda šioje kelionėje. Su kritusiu vyru man po kojomis.

Pastaruoju metu vis daugiau valgau. Ne, ne porcijos didesnės. Valgymas – natūralus priedas bendraujant su draugais. Tie susiėjimai malonūs ne mažiau nei milongos.  O seni bičiuliai kaskart tampa vis dar “senesniais”. Vertybė!

Nė sykio nenufotografavau šunų vedžiotojų. Nė sykio! Man gražu pažiūrėt, kai apie vidurdienį gatvėse pasirodo šunų vedžiotojai, vedžioja jie vidutiniškai po kokius 10 šunų. Turiu silpnybę šunims, ir kaskart pamačius tą vaizdelį, nevalingai imdavau fotografuoti. O šį sykį susivaldžiau, apsiribojusi tik pasigėrėjimu. Matyt savotiškos brandos sulaukiau.

Kaip visad, mėnuo pralėkė akimirksniu. Nors antra vertus, per tą akimirksnį regis tiek visokių epizodų nutiko, ir vėl viens kitą stumdo prieštaringi jausmai – lietuviškųjų namų bei artimųjų ilgesys, ir  graudulys paliekant Miestą. Jei vis dar graudu palikti, tai ką gi, viskas aišku, netrukus vėl pirksiu Bilietą.